Didžiausia problema buvo, iš kur gauti pinigų ledams, kaip gražiau nustatyti tas pūkiškas akytes, kad tėvai įdėtų pinigėlį į tavo jau ištiestą menką rankelę. Ir problemų pabaiga.
Pradedu suvokti, kad tėvai, tiksliau mama, mane labai saugojo nuo piktų, atšiaurių akių, jų žvilgsnių. Kad tik mažiau man kas skaudulio sukeltų, kad tik mažiau ašarų tektų išlieti. Nors vaikystėje jų nė nebuvo. Buku žvilgsniu žiūrėjau į žmones, kuriems atrodžiau baisi, atgrasi, kitokia. Aš jų nesuprasdavau. Nesuprasdavau, kas ir su manimi ne taip. Vaikų susibūrimo vietos darželio nelankiau – kad tik išvengčiau patyčių iš pačių mažiausiųjų.
Užaugau su 5-tame aukšte gyvenusia bobute – miela, mane mylinčia ir gardžius varškėčius kepusia. Taip ir užaugau tarp knygų ir keturių sienų – kiemo draugų neturėjau (išskyrus vieną vasarą, kai susidraugavau su viena mergaite, kuri galiausiai man paleido į galvą sūpynes – nenukentėjau).
Mano parengiama priešmokyklinė klasė prasidėjo mokykloje, kuri man ne itin patiko: mokytoja sena ir nuolat lendanti į akis. Man nepatiko su kažkuo bendrauti, bet įvyko kažkoks lūžis – mano tylą pakeitė bendravimas su kitais vaikais, kurie tik kartą užjaučiamu žvilgsniu į mane pažiūrėdavo, tik kartą tekdavo jiems paaiškinti, kad aš tokia gimiau ir manęs niekas nenudegino. Aš apsipratau, mane priėmė savą ir niekam aš nebebuvau atgrasi.
Aš niekada nesuprasdavau ir nesuprasiu, kaip į mane gali kas nors žiūrėti. Na, susižavėjimo ir meilės žvilgsniu. Aš visada gatvėje automatiškai atkreipiu dėmesį į žmones, kurie nešioja ryškius apgamus, tamsias dėmes, ir man jie atrodydavo nepatrauklūs. Dėl šios priežasties nesuprantu, kaip įmanoma į mane rimtai žiūrėti. Tokia mintis mane pasitiko pirmąkart mokykloje, kai visai mielam berniukui kritau į akį, jam buvau kažkokiu nepaaiškinamu būdu graži. Na, bet neilgam.
Gal matydami mane ateityje, gal norėdami atitaisyti klaidą tėvai nutarė mane pagražinti. Nė pati nepamenu, kiek kartų (gal 7 ar 8) teko gultis po lazeriu. Kartas prilygsta žiemos ar rudens atostogoms. Savaitė džiaugsmo namie, su užtrauktomis užuolaidomis be saulės spindulio, nesiplaunant plaukų, veido, kad žaizdos vengtų vandens. O kaip ji atsirasdavo? Gulėdavau ant kėdės, kuri man primindavo paprastą stomatologinę kėdę, ir staiga gaudavau adatą į skruostą, kitą adatą. Ašaros pačios paplūsdavo iš skausmo. Bet tai juk neišvengiami nuskausminamieji.
O toliau – lazeris. Jei būčiau užsikimšus nosį, tai būtų tiesiog malonus skruosto kutenimas plunksnele, bet aš jausdavau, kad degu, užuosdavau svylančios kiaulės kvapą (tai primena ir paprasto plaukelio nudeginimą, todėl dar ir dabar jaučiu kažkokį de javu, kai netyčia nusisvilinu piršto plaukelį plieskiant degtuką). Na, tiek tos procedūros. Savaitė su riebalingu tepalu ant žaizdos, ištinusiu veidu žiūrint TV, kuriame tematydavau žmones su lygia, aksomine oda. Tiek iškentus, tiek pinigų tėvams išleidus ne ką ir pasiekėme – turiu tik dailią nosį ir šviesesnes dėmes visur. Nepavyko jiems išpildyti pažado, kad iki mokyklos baigimo turėsi dailų veidelį.
O ją pabaigus, išplaukus į šiek tiek sraunesnius vandenis ir vėl teko daug žmonių pažinti, matyti. Aišku, jie buvo labiau civilizuoti. Tekdavo gūžtis tik parduotuvėse, kai mažas vaikas tempdavo mamai už rankos liepdamas jai atsisukti ir paaiškinti jai reiškinį ant mano veido. Į tai jau nekreipdavau didesnio dėmesio, tai pasidarė įprasta, kaip ir ryte įsispirti į šlepetes ir pėdinti dar užmigusiai praustis.
Galvojau, kad lengvai pasitiksiu ir kitą neišvengiamą gyvenimo žingsnį – darbo paieškas. Na na, galvok iš naujo. Jo ieškodama pajutau, kad visą savo gyvenimą augau šiltnamyje, apsaugota nuo nepakenčiamų spindulių – žmonių apkalbų, patyčių, nesiskaitymų su manimi, automatišku manęs atmetimu. Sėdėdama priešais žmogų, kuris arba priims mane į darbą, ar ne, priklausomai nuo to, koks bus įspūdis, atrodo, kad išlendu iš to šiltnamio, kuris nuo nieko manęs nebesaugo. Žmonės juk bijo kitokių žmonių, jiems reikia masės, o ne manęs kaip nepatikrinto varianto, ar visuomenę atstumsiu, ar ne. Gaila. Bet labai tikiuosi, kad pagaliau ir aš išsipainiosiu iš savo palaidų plaukų, pridengiančių mano vargą, ir kiti paliks dėl manęs abejones, ar manęs gailėtis ir vengti prieš tai išreiškiant užuojautą, ar laikyti normaliu žmogumi.
Dabar man 23-eji. Turiu mylimą vyrą, gražią figūrą, kurią karts nuo karto puoselėju, studijuoju. Na, nedegraduoju. Ir negailiu savęs. Jei jau neturiu kažko gražaus ir negaliu dėl to nieko padaryti, pakeisti, gražiu dalyku iki smulkmenų galiu padaryti kitką. Jei negundau veidu, sugundau figūra ir maistu per skrandį – išeitis rasta. Tik kartais sunku tai įkalti sau į galvą. Tada vėl sukyla abejonės ir vėl kova prieš save, kurią šiaip ne taip, su pastangomis laimiu. Ir tada vėl – aš graži. Graži su tamsiais apgamais ant veido nuo pat gimimo.
(Ne)gražuolė
Dėkojame skaitytojai už atsiųstą savo gyvenimo stebuklo istoriją. Kviečiame ir Jus dalyvauti konkurse „Mano gyvenimo stebuklas“ ir laimėti puikių prizų.