Anot R. Bilinsko, net ir dabar, kai vis daugiau žmonių laiškus ir žinutes rašo telefonais ar kompiuteriais, raštas nebus išstumtas, nes, žmonėms patinka rašyti – tarkim, kaligrafijos kursai užsienyje labai populiarūs: „Žmonės suvokia, kad gražiai ranka užrašytas tekstas turi visiškai kitokią vertę. Neretai kaligrafiškai užrašytą sveikinimą įrėmina ir dovanoja kaip grafikos darbą, nes kaligrafija yra meno šaka. Net ir šiandien svarbūs ir gerbiami asmenys, pavyzdžiui, prezidentai, politikai, verslininkai, sveikinami tik ranka rašytais sveikinimais. Tai laikoma aukštos pagarbos ženklu.“
– Kaip susidomėjote grafologija? Juk šio mokslo universitete nedėsto.
– Grafologija ir kaligrafija mano gyvenime jau nuo studijų laikų – už tai esu nuoširdžiai dėkingas savo dėstytojui profesoriui Albertui Gurskui. Studijuojant Dailės akademijoje, jis buvo mano kaligrafijos mokytojas ir, kadangi pats domėjosi grafologija, supažindino ir mane.
– Kas yra grafologija? Ką ji tyrinėja? Ne tik raštą, bet ir parašą?
– Raštas ir parašas yra tas pats, nes žmogus tiek parašą, tiek raštą rašo ranka. Grafologija yra mokslas, pagal rašyseną nusakantis žmogaus asmenines savybes, charakterį.
– Bet, tarkim, žmogaus lyties, amžiaus negalima nustatyti?
– Ne, raštas parodo tik charakterio savybes. Grafologai negali pasakyti žmogaus amžiaus, lyties, politinių pažiūrų, lytinės orientacijos ir kitų panašių dalykų.
– Kiek, remiantis grafologijos mokslu, apie žmogų galima pasakyti?
– Pakankamai daug – patikimumas siekia net 95 proc.
– Vadinasi, iš dalies grafologiją galima prilyginti psichologijos mokslui? Bet mes apie psichologus girdime daug, o apie grafologus mažai.
– Psichologai savo darbe taip pat gana dažnai naudoja grafologiją, tiksliau – vieną iš jos šakų grafoterapiją. Tai terapija, kuri be jokio šalutinio poveikio gali koreguoti tam tikras žmogaus savybes.
Mūsų raštas yra mūsų smegenų diagrama, nes tam tikrus raumenų procesus diktuoja būtent smegenys. Jos į ranką siunčia tam tikrus impulsus, todėl rašte (raidžių detalėse) atsispindi žmogaus būdo savybės. Grafologijoje yra apie 90 požymių, kuriuos žinant galima nusakyti žmogaus charakterį. Taigi, rašant tam tikra maniera (ar raides, ar geometrines figūras), galima koreguoti charakterio savybes, pavyzdžiui, pyktį, kūrybiškumą, emocionalumą, susikaupimą.
– Ar ir pažiūrėjus į pradinuko raštą galima nusakyti vaiko charakterį?
– Grafologas iškart pastebi, kad tai vaikiška rašysena. Nors ir kai kurie suaugę žmonės išlaiko infantiliškumą. Yra tekę analizuoti pakankamai žinomų ir kaip asmenybių subrendusių žmonių raštą – buvo, kad vyriškiui daugiau nei keturiasdešimt, o raštas kaip kokio penktoko. Taigi amžius rašte tikrai neatsispindi.
– Kodėl grafologijos Lietuvoje tiek mažai? Jūs, ko gero, – vienas iš nedaugelio specialistų?
– Pas mus grafologija, kaip mokslas arba kaip disciplina, nedėstoma. Bet ji tikrai dėstoma, pavyzdžiui, Vokietijos universitetuose. Apskritai grafologija labai populiarėja visoje Vakarų Europoje – ten yra labai stiprių mokyklų ir centrų. Jai daug dėmesio skiriama ir Izraelyje, Indijoje, Rusijoje. Šito mokslo pradžia siekia 1625 m., taigi jis gana senas.
– Į ką grafologai atkreipia dėmesį žiūrėdami į žmogaus raštą?
– Yra daug kriterijų. Pačios raidės skirstomos į tris zonas – viršutinę, vidurinę ir apatinę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į eilučių, raidžių pasvirimą. Tarkim, balsiai (o, e ir kt.) yra ties vidurine zona, d ir j jau turi ir viršutinę, ir apatinę zoną. Į viršų kylančios raidės (arba viršutinė zona) parodo žmogaus intelektą, kūrybingumą, savivertę. Į apačią besileidžiančios raidės, tokios kaip g, y ir kitos, parodo žemiškesnes savybes, kaip kad materialumą, seksualumą, emocionalumą.
Kiekvienas, pažvelgęs į savo raštą, tikrai pamatys, kad jis tam tikrais gyvenimo laikotarpiais kinta. Tarkim, vienoks raštas gali būti prieš atostogas, kitoks – po, vienoks – prieš vestuves, kitoks – po, dar kitoks – išsiskyrus su partneriu.
– Stresas veikia rašyseną?
– Raštas – mūsų smegenų diagrama. Kaip kad kardiograma matuoja širdies dūžius, taip smegenų diagrama atsispindi mūsų rašte.
– Kintant raštui, keičiasi ir charakterio savybės?
– Taip. Žmogaus raštas kinta visą gyvenimą. Kiekviena gyvenimo aplinkybė turi įtakos tiek mūsų smegenims, tiek raštui.
– Jūs esate ir kaligrafas, vadinasi, galite žmones išmokyti labai gražiai rašyti.
– Taip, kaligrafija, pakartosiu savo dėstytojo A. Gursko žodžius, – pati demokratiškiausia meno šaka. Net jokio meninio išsilavinimo neturintis žmogus gali išmokti gražiai arba gražiau rašyti.
– Gražiai arba gražiau?
– Yra tam tikra metodika. Labai džiugu, kad tėvai suvokia to prasmę ir net mažus vaikus, kurie dar tik pradeda rašyti, atveda į kaligrafijos pamokas.
– Įvaldę kaligrafijos meną, žmonės gali ir apgauti grafologą?
– Ne, net kaligrafiškai užrašytame tekste matomos tam tikros detalės, kurios išduoda žmogaus charakterio savybes.
– Dažnai Jūsų prašoma pagal raštą apibūdinti žmones? Kodėl apskritai susidomima grafologija?
– Tie, kurie žino, prašo. Kreipiasi ir tie, kurie kaligrafija ar grafologija susidomi paskaitę internete. Tenka apie tai pasakoti ir rimtuose renginiuose, ir pramoginiais tikslais. Tarkim, vyrukai, sužinoję, kad iš rašto galima nusakyti žmogaus seksualumą, iškart ima domėtis, kuri jų kolegė seksualiausia.
– Minėjote, kad užsienyje grafologija labai domisi ir remiasi darbdaviai. O Lietuvoje?
– Grafologija naudojama versle. Apie 80 proc. įmonių ja remiasi vykdydami darbuotojų, pavyzdžiui, aukštų vadovų, atranką. Tai praktikuoja netgi Vatikanas ir tokios stambios kompanijos, kaip „AstraZeneca“, IBM , „Toyota“. Jie samdo grafologijos kompanijas arba turi savo grafologus, kurie padeda personalo skyriams atrinkti darbuotojus.
– Užsiminėte apie aukštus vadovus. Ką pavaldiniams gali pasakyti vadovo parašas?
– Parašas parodo pakankamai daug. JAV buvo tiriama apie 500 kompanijų, t. y. jų vadovų parašai. Rezultatai buvo labai įdomūs: kompanijų, kurių vadovų parašai buvo gerokai didesni negu raštas, rezultatai buvo gerokai prastesni negu tų, kurių vadovų parašai būdavo normalaus arba šiek tiek mažesnio nei įprasta dydžio. Priežastis – didelių parašų savininkai turi narcizo savybių ir tai neigiamai atsiliepia kompanijų rezultatams.
– Keičiant raštą, galima pakeisti ir savo charakterį? Ir atvirkščiai – keičiantis charakteriui automatiškai pakis ir raštas?
– Ir vienas, ir kitas teiginys teisingas. Keisdami raštą, visiškai nepasikeisime, bet koreguoti tam tikras savybes įmanoma.
– Kaip tai daroma?
– Dažnai praktikuojantis, savybės keičiasi – tai įrodyta. Taigi reikia bandyti. Beje, yra ir labai įdomių pratimų. Galima atsisėsti prie stalo, šiek tiek pakelta koja sukti ratą ir bandyti rašyti. Tikrai nė vienam nepavyks suraityti nė vieno žodžio, nes smegenys dirba kitą darbą – suka koją. Toks pratimas įrodo, kad rašymas tiesiogiai susietas su smegenimis. Tai nėra mechaniškas darbas.
– Esu girdėjusi, kad vaikams, siekiant vystyti motoriką, gydytojai rekomenduoja spaudyti dygliuotus kamuoliukus.
– Dygliuotus kamuoliukus spaudyti rekomenduojama nervingiems žmonėms. Bet rašymas iš tiesų padeda atsipalaiduoti, susikoncentruoti ir veikia terapiškai. Labai gaila, kad šiandien dalis tėvų savo mažiems, dar nemokantiems rašyti vaikams perka įvairius kompiuterius, kad jie, užuot lavinę motoriką, tik baksnotų pirštukais.
– Nes vaikai tiesiog brauko per ekraną?
– Sakyčiau, kad tai – vaikų bukinimas. Pamėginkite pirštais barbenti į stalą 10 minučių – ir spaudimas gali pakilti, ir galvą imti skaudėti, nes mūsų pirštai ne tam skirti. Jie – jautrus organas ir motorikos lavinimas labai teigiamai veikia smegenis.
– O kaip mus veikia rašymas kompiuterio klaviatūra?
– JAV ir Indijoje, kur grafologija labai populiari, buvo atlikti eksperimentai, kuriuose dalyvavo pradinių klasių mokiniai. Vienos klasės dirbo išskirtinai su kompiuteriais, t. y. baksnojo į klaviatūrą, kita dalis mokinių rašė tik ranka. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad vaikų, rašiusių ranka, pažangumas buvo kone dvigubai didesnis negu tų, kurie barbeno kompiuterių klaviatūromis. Tai dar kartą patvirtina, kad rašymas ranka gerokai naudingesnis mūsų smegenims įsisavinant informaciją. Ne veltui dažnai dėstytojai ir mokytojai netgi ragina daryti vadinamąsias „špargalkas“, nes ranka rašytas tekstas įsimena geriau.
– Dažnai galvojama, kad grafologija susijusi su teisėsauga.
– JAV teisėsauga grafologiją naudoja, pavyzdžiui, prisiekusiųjų atrankai. O pas mus naudojama ne pati grafologija, o rašto identifikavimas, t. y. grafologinė ekspertizė, kuri nustato tik rašto tapatumą.
– Turbūt grafologija yra labai patogus metodas, kuriam nereikia, kad žmogus, kuris rašė tekstą, būtų šalia?
– Grafologija tuo ir unikali, kad, norint nustatyti žmogaus charakterio savybes, užtenka matyti jo raštą. Nėra jokio išorinio poveikio – nesvarbu, kaip žmogus atrodo, kaip kvepia, kaip elgiasi, kaip sėdi. Kūno kalba nedaro jokios įtakos, todėl grafologija yra gana objektyvi.
– Taigi apgauti neįmanoma?
– Manau, kad ne. Net jei žmogus žino, kad jo raštą vertins grafologai, jis savo rašto tikrai nesuklastos. Kalbėdamas su kitos srities specialistu, gali būti gražiai apsirengęs, šypsotis, protingai kalbėti ir pateikti save daug geriau, negu esi iš tikrųjų, o grafologo šiuo atveju tikrai neapgausi. Nei rašto, nei parašo nesuklastosite (kita vertus, reikia ir žinoti, kaip tai padaryti), o, jei mėginsite jį klastoti, tai išryškės.
– O jei žmogus rašo vien didžiosiomis raidėmis?
– Yra toks pastebėjimas, kad didžiosiomis raidėmis rašo žmonės, kurie nelinkę atskleisti savo tapatybės, nori pasislėpti. Kita vertus, kiek teko matyti serijinių žudikų rašto, beveik visi jie rašo didžiosiomis.
– Kiek laiko užtrunka išstudijuoti žmogaus raštą?
– Greitai įvertinti galima ir per 5–10 min. Tikslesnė, nuoseklesnė ir detalesnė analizė gali užtrukti ir iki 30 min., nes grafologas rašte ieško pasikartojančių požymių, kurie rodo dominuojančias savybes.
– Kuo grafologai skiriasi nuo būrėjų? Nes skamba keistai: supranti, kad grafologija yra mokslas, bet, bandant išsiaiškinti, atrodo, kad yra kažkokios mistikos.
– Deja, Lietuvoje grafologais save vadina ir tie, kurie buria taro kortomis, kavos tirščiais, užsiima astrologija ir panašiais dalykais. Jie, pažiūrėję į raštą, neva mato ir žmogaus ateitį, pavyzdžiui, ar žmogaus išsiskirs su savo antrąja puse, ar ne, pasako, kaip žmogus turi gyventi, kokį darbą dirbti. Tai visiškas absurdas.
Grafologija kategoriškai atsiriboja nuo įvairių būrimų. Grafologas gali nusakyti žmogaus savybes tuo momentu, kai tekstas buvo užrašytas. Žinoma, kai kurias savybes mes atsinešame iš vaikystės, todėl kartais galima sakyti, kad kažkas atėjo iš mūsų praeities, bet apie ateitį save gerbiantis grafologas niekada nekalbės.
– O jei žmogus norėtų savarankiškai, savo malonumui pasidomėti grafologija?
– Informacijos apie grafologiją daug internete, yra daug literatūros. Kita vertus, vertinimas turi būti atsargus, reikia praktikos. Galima mėginti analizuoti tik pasiskaičius teorijos, bet to nereikėtų priimti kaip mokslinio tyrimo. Grafologas turi būti ir psichologas – tai ypač svarbu, kai grafoanalizė atliekama viešai ir jos rezultatų klausosi keli žmonės. Akis į akį galima daugiau komentuoti, bet vis tiek tai reikia daryti atsargiai – netgi gydytojai apsirinka ir ištraukia ne tą dantį, taigi ir grafologai gali suklysti. Todėl būtina bendravimo etika ir, žinoma, profesionalumas.
– O kur galima mokytis grafologijos?
– Galima kaligrafijos kursuose.
– Jūs kartu dėstote ir kaligrafiją?
– Nevadinčiau to dėstymu. Supažindinu, nes tai įdomu ir žmogus kartu gali analizuoti savo raštą: matyti, kaip raštas kinta – koks buvo anksčiau, koks yra dabar.
– Kokia šio mokslo ateitis? Juk skaitmeninės technologijos bando raštą išstumti.
– Nemanau, kad raštas artimiausiu metu bus išstumtas, nes, mano žiniomis, kompanijų, kurios prekiauja rašikliais, plunksnakočiais, rašaliniais parkeriais, apyvarta didėja. Žmonės tikrai rašo – tarkim, kaligrafijos, gražaus rašymo kursai užsienyje labai populiarūs ir populiarėjantys. Kasdien sulaukiu vis daugiau užsakymų kaligrafiškai užrašyti proginius sveikinimus ar dedikacijas.
Žmonės suvokia, kad gražiai ranka užrašytas tekstas turi visiškai kitokią vertę. Neretai kaligrafiškai užrašytą sveikinimą įrėmina ir dovanoja kaip grafikos darbą, nes kaligrafija yra meno šaka. Net ir šiandien svarbūs ir gerbiami asmenys, pavyzdžiui, prezidentai, politikai, verslininkai, sveikinami tik ranka rašytais sveikinimais. Tai laikoma aukštos pagarbos požymiu.
– Vadinasi, istorija sukasi spirale – kaip įnėrėme į naująsias technologijas, taip ir išnersime?
– Tie, kurie rašo, jaučia naudą. Mano mokiniai, praktikuojantys kaligrafiją, patys sako, kad rašydami pailsi. Be to, jei mes dažniau savo artimiesiems, draugams žinutes rašytume ranka, o ne siųstume SMS, ir smegenims būtų daugiau naudos, ir žmogus, gavęs ranka parašytą raštelį, jaustųsi labiau pagerbtas.