Filme J. Merricką išgelbėja chirurgas Fredericas Trevesas, sugebėjęs įžvelgti už pabaisiškos išvaizdos slypintį protingo individą ir jautrią sielą.
Daktarą Trevisą vaidino Anthony‘is Hopkinsas, o žmogų dramblį – Johnas Hurtas. Filmas buvo nominuotas ne vienam „Oskarui“ – geriausio metų filmo, geriausio režisieriaus, geriausio scenarijaus, o aktorius J. Hurtas buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią pagrindinį vaidmenį.
Visgi filmas nebuvo apdovanotas nė vienu „Oskaru“, bet laimėjo kitokių apdovanojimų ir pelnė pasaulinį pripažinimą. Šiuo metu jis laikomas kino klasika. D. Lynchas sugebėjo šviesiai įamžinti kine tragišką, sukrečiančią istoriją, pavaizduoti trumpą J. Merricko egzistavimą šiame pasaulyje, papasakoti apie žmogaus orumą ir toleranciją. Visiems vertėtų susipažinti su šia istorija.
Josephas Carey‘is Merrickas gimė 1862 m. rugpjūčio 5 d. ir atrodė visiškai sveikas. Sulaukus beveik dvejų metų jo kūnas staiga ėmė deformuotis – sveiko mažylio kūną nusėjo bjaurūs augliai. Motinai beliko stebėti, kaip sūnaus kūno dalys tapo asimetriškos, o deformuoti odos plotai pasidarė pilkos, tarsi dramblio oda spalvos. Mary Jane pagalvojo, kad taip atsitiko, nes besilaukiančią ją išgąsdino dramblys.
Nepaisant viso šito Josephas vaikystėje buvo gana sveikas, bent jau iki tol, kol jo galva tapo neproporcingai didelė, o dešinė ranka taip stipriai deformavosi, kad tapo visiškai nebenaudinga. Tada Mary ir Josephas Rockley‘is Merrickas suprato – jų sūnus negalės lankyti įprastos mokyklos Lesteryje (Anglija), o svarbiausia – jam reikės priežiūros.
Deja, motina mirė, kai berniukui buvo tik 11 metų. Palūžęs tėvas nesugebėjo rūpintis sūnumi, taigi Josephui teko griebtis juodų darbų, kad išgyventų. Turint omenyje deformuotą kūną, darbų pasiūla nebuvo didelė. Galiausiai jis pradėjo sukti cigarus tamsiame gamyklos rūsyje, nematydamas dienos šviesos. Ilgai jis nepadirbo, nes sukti cigarus viena ranka nebuvo lengva.
Neištvėręs skurdo ir kasdienio tėvo mušimo už tai, kad grįžo namo tuščiomis rankomis, berniukas pabėgo iš namų ir patraukė į vienintelę vietą, kurioje jį priėmė išskėstomis rankomis – į cirką. Pavadintą pusiau žmogumi pusiau drambliu Josephą rodė žmonių minioms koncertų salėje Lesteryje. Daug metų jis buvo pagrindinis keistuolių teatro „Gaiety Palace of Varieties“ eksponatas. Jį laikė apsigimėliu, o ne 17 m. vaikinu, kuris gyvenime matė tik vargą.
Laimė, Londono gyventojai nekantravo jį pamatyti, taigi teatro savininkas, pasirodymo režisierius ir Josepho agentas Samas Torras, tvirtinęs, kad vaikinas priklauso jam, išvyko į Londoną. Apie jį sužinoję mokslo elito atstovai troško ištirti jo būklę ir galbūt parašyti veikalą apie žmogų dramblį, kuris vaikšto Londono gatvėmis, vilkėdamas apsiaustą su gobtuvu.
Josephu Merricku domėjosi ir daktaras Frederickas Trevesas. Jis pasiūlė jam mesti pasirodymus ir gyventi, gaunant priežiūrą ir pagalbą. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva, nes, kaip minėta, Josephas tariamai priklausė savo agentui. Joks sveiko proto verslininkas nebūtų taip lengvai atsisakęs šitokio pelno šaltinio.
Vis tik Londonui pagaliau pabodo žmogus dramblys. S. Torras pamatė, kad pinigų šaltinis senka, todėl sumušė Josephą, atėmė iš jo santaupas, visus daiktus ir paliko jį mirti vieną Belgijoje, kur niekas nė nesuprato jo pagalbos šauksmo.
Kažkokiu būdu jis parsigavo į Angliją ir susirado daktarą F. Trevesą – vienintelį žmogų, kuris buvo žadėjęs jam padėti.
Gydytojas jį priėmė. Londono ligoninėje jam patikrino sveikatą ir pamatė, kad J. Merricko būklė prastesnė, nei manyta. Tuo metu jo galva buvo tiek išdidėjusi, kad tiesiog sunku suvokti, kaip pečiai ją išlaikė. Praktiškai visas kūnas buvo padengtas augliais, o 30 cm pločio dešinė ranka buvo jam didžiausia našta. Jam mirtinai reikėjo medicininės pagalbos, nes jis tikrąja to žodžio prasme puvo iš vidaus.
F. Trevesas ir ligoninės direktorius parašė kreipimąsi į visuomenę paaukoti pinigų. Atsiliepė daug žmonių, tarp jų ir Velso princesė Alexandra, o jos pavyzdžiu pasekė daugelis aristokratų. Josephas pirmą kartą per dešimt metų turėjo namus ir pirmą gyvenime draugą, su kuriuo galėjo pasikalbėti. Su juo pagaliau buvo elgiamasi kaip su žmogumi. Deja geresnis gyvenimas truko neilgai – 1890 m. balandžio 11 d. jį rado negyvą ligoninės lovoje.
Po kelerių metų patvirtino, kad jis mirė, kaip ir bijota – miegant galva pasisuko, todėl buvo mirtinai pažeistas stuburas. Manoma, kad jam buvo Protėjaus sindromas arba neurofibromatozė, nes jis turėjo abiejų ligų simptomų.
Per vargingus 27-erius savo gyvenimo metus J. Merrickas dažnai cituodavo Isaco Wattso žodžius: „Tiesa, mano pavidalas keistas. Tačiau tas, kas kaltina mane, kaltina Dievą.“
Trumpas jo gyvenimas buvo paženklintas nelygybės, žiaurumo, kita vertus, po kelių dešimtmečių papasakota jo gyvenimo istorija moko užuojautos. Laimė, kad bent kelerius paskutinius metus jis buvo laikomas žmogumi ir sulaukė draugo pagalbos.