Penkios identiškos seserys gimė 1934 metais šiaurinėje Ontarijo valstijos dalyje, Olivos – Edouard`o ir Elzire Dionne šeimoje. Cecile Marie Emilda, Emilie Marie Jeanne, Marie Reine Alma, Yvonne Edouilda Marie ir Annette Lillian Marie šį pasaulį išvydo dviem mėnesiais anksčiau negu turėjo. Joms gimti padėjo daktaras Allanas Roy Dafoe, iš pradžių būgštavęs, kad penketukas neišgyvens. Laimė, visos penkios naujagimės išgyveno ir netrukus naujiena apie jų gimimą pradėjo sklisti po pasaulį.
Dionne šeimai sunkiai sekėsi sudurti galą su galu. Pasinaudodama šiomis aplinkybėmis, Ontarijo valdžia atėmė iš tėvų penketuką. Oficialiai buvo skelbiama, kad mergytės atimamos dėl to, jog būtų užtikrintas jų išgyvenimas. Valstybė jų globos teises perleido daktarui Dafoe.
Gydytojas penkias sesutes apgyvendino specialiai joms įrengtoje ligoninėje ir vaikų darželyje „Dafoe Hospital and Nursery“, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip normali globos įstaiga. Tačiau joje daktaras įrengė kelias vietas, iš kurių pašaliniai žmonės galėjo stebėti mergaites. Manoma, kad tokį neetišką elgesį palaikė pati Ontarijo vyriausybė. Sesučių gyvenimas pradėjo panašėti į jūrų kiaulyčių – jos būdavo uždarytos, izoliuotos, tyrinėjamos ir apžiūrinėjamos.
Jų dienotvarkė būdavo gana griežta, o kiekvienas momentas – suplanuotas. Daktaras Dafoe sesučių darželyje rengdavo ekskursijas ir kelis kartus per dieną viešai demonstruodavo penketuką. Skelbiama, kad sesutes nuo 1936 iki 1943 metų apžiūrėjo beveik 3 mln. smalsuolių.
Visuomenė labai domėjosi sesutėmis ir šis susidomėjimas buvo pelningai išnaudotas komercijai: jų atvaizdai buvo naudojami maisto produktų reklamai ir įvairiems suvenyrams. Pasirodė net tokie produktai kaip Dionne lėlės.
Sesutės beveik neturėdavo kontaktų su išoriniu pasauliu: jos matydavo tik darželio personalą ir turistų būrius. Praėjo devyneri metai, kol 1943-aisiais jos vėl išvydo savo tėvus: tuomet jų motina ir tėvas susigrąžino teisę auginti savo dukteris. Nepaisant to, tai nereiškė laimingos tragiško penketuko gyvenimo pabaigos, nes jas pradėjo išnaudoti... jų pačių tėvai.
Visų pirma, pasinaudodami mergaičių patikos fondu, tėvai nusipirko didžiulį namą ir vis dar vienodai rengiamas mergaites pradėjo siuntinėti į gastroles, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Vėliau per interviu seserys tvirtino, kad biologiniai tėvai prieš jas fiziškai ir psichologiškai smurtaudavo ir versdavo jas dirbti sunkius fizinius darbus.
Kai seserims sukako 18 metų, merginos paliko savo šeimos namus ir pamėgino užbraukti nelaimingą praeitį. Jos nutraukė ryšius su savo tėvais ir gydytoju Dafoe. Pavargusios nuo dėmesio, kuris lydėjo jas visą vaikystę, seserys troško tik viena – ramaus, eilinio gyvenimo. Viena iš jų tapo vienuole, antra – bibliotekininke, o trečia – menininke. Trys iš seserų ištekėjo ir susilaukė vaikų.
Šiandien gyvos tebėra dvi seserys. Annette ir Cecile dar visai neseniai gyveno kartu, bet suprastėjusi Cecile sveikata privertė ją persikelti į senelių globos namus Monrealio šiaurėje, kur ji tapo nuolatine valstybės globotine.
Laikraštis „The Montreal Gazette“ rašė, kad Ontarijo vyriausybė 1998 metais sutiko išmokėti seserims 4 mln. dolerių kompensaciją, bet šis netikėtas džiaugsmas vėl virto košmaru, kai Cecile sūnus, 55 metų Bertrand`as Langlois, trečiasis iš keturių jos vaikų, didelę dalį šių pinigų išleido savo asmeninėms investicijoms. Nors jis žadėjo padengti savo motinos kasmėnesines išlaidas, prieš septynerius metus jis nutraukė su ja ryšius ir dingo. Nuo to karto Cecile ne kartą mėgino su juo susisiekti, bet visos pastangos buvo bergždžios. Šiuo metu senolė gyvena iš valdžios mokamos pensijos.