Internete netgi vis laikas nuo laiko kur nors pasirodo teiginiai, kad vestuvės Viduramžiais dažniausiai vykdavo gegužės ir birželio mėnesiais, kadangi būtent gegužę būdavo metinės maudynės.
Nieko panašaus, žinoma, nebuvo. Savaime suprantama, po Romos imperijos žlugimo didelė dalis termų buvo nustotos naudoti, tačiau ne visos. Pavyzdžiui, Karolis Didysis savo sostinėje Aachene eidavo į termą, rūmuose buvo ir šaltų, ir šiltų vonių. Viduramžiais populiarios buvo ir karštosios versmės, jos ėmė garsėti visoje Europoje: Gasteine (dab. Austrijoje), Laško (dab. Slovėnijoje), Bathe (Anglijoje) ir kitur.
Brandieji ir Vėlyvieji Viduramžiai pasižymėjo gan dideliu dėmesiu kūnui, o paties maudymosi ne tik nebuvo bijoma, bet ėjimas į viešąsias vonias ar pirtis buvo priskiriamas prie didelių malonumų.
Dėl to nereikia stebėtis, kad jau XII–XIII a. miestuose ima atsirasti tokio pobūdžio įstaigos. Štai 1292 m. Paryžiuje veikia bent dvidešimt šešios garinės pirtys (t.y. neįskaičiuojamos šilto vandens vonios). Be to, jos veikia atviros klientams visomis savaitės dienomis išskyrus sekmadienius ir šventes. Taigi tikrovė gerokai prasilenkia su „kartą per metus“ mitu. Paryžius šiuo atveju nėra išimtis.
Prancūzų istorikas Jeanas Verdonas knygoje apie laisvalaikį Viduramžiais S’amuser au Moyen Âge nurodo, kad XIV a. pradžioje Briugėje veikė apie keturiasdešimt garinių pirčių.
Higienos sumetimais drausta į viešąsias pirtis bei vonias įleisti sergančius įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, raupsais. Taip pat drausta jose būti prostitutėms bei valkatoms (tiesa, pirčių reputacija vis tik nebuvo pati geriausia, anglų kalbos žodis stew, reiškęs viešnamį, kilo nuo prancuziško estuve, reiškusio pirtį).
Panašu, kad vyrai ir moterys maudydavosi kartu. Gan išsamūs nurodymai pirčių savininkams surašyti XIII a. paryžiečio Étienne’o Boileau Darbų knygoje (Le Livre de Métiers), tarp jų yra ir draudimai dirbti sekmadieniais bei per šventes, atidaryti pirtis naktį. Nurodyta, kad pirtis turi kainuoti du denarus, o vonia keturis. Vis dėlto, esant bendram sutarimui ir atsižvelgiant į medžio bei anglies kainas, jas galima keisti. Pirtininkai taip pat turėjo iš savo tarpo išrinkti tris atstovus, turėjusius prižiūrėti visą amatą. Kitaip tariant, pirtininkai buvo pakankamai svarbus sluoksnis, turėjęs ir savo gildiją.
Be viešųjų maudymuisi skirtų įstaigų egzistavo ir privačių vonių, kurias sau galėjo leisti įsirengti turtingesniųjų sluoksnių atstovai. Nors jos ypač ėmė populiarėti Viduramžių pabaigoje, galime rasti pavyzdžių ir Brandžiajame laikotarpyje. Pavyzdžiui, 1291 m. Leedso pilyje buvo įrengta didelė maudymuisi skirta patalpa. Taip pat jas įsirengdavo ir vienuolynai, Cluny vienuolyne tam buvo paskirtas atskiras kambarys su dvylika vonių.
Maudynių metu naudoti ir įvairūs priedai. Svarbiausiu iš jų, be abejo, reikėtų laikyti muilą, kuris Europoje naudotas net ir Ankstyvaisiais Viduramžiais. Susikūrė atskiros muiladirbių gildijos. Taip pat maudantis buvo galima naudoti ir įvairius augalus, kaip tikėta, turinčius gydomųjų savybių. Be to, ir pačią pirties procedūrą kai kurie autoriai (pavyzdžiui, Gilbertas Anglas veikale Compendium Medicinae) vertino kaip padedančią organizmui bei saugančią nuo ligų.
Maudymasis buvo vienas iš malonumų, deja, prieinamas ne taip dažnai kaip norėtųsi. Žinoma, ne kiekvienas išgalėdavo sau leisti lankytis maudymosi įstaigose ar, juo labiau, turėti kokią nors vonią namuose. Galimybę apsišvarinti neigiamai paveikdavo ir šalčiai, mat vandens šildymas buvo nepigus. Vis dėlto, kaip matyti, tradicinis nesipraususio ir visad nekaip kvepiančio Viduramžių žmogaus įvaizdis nėra teisingas.