Dažną tautietį turėtų sužnybti pavydas – keliauja Giedrė po įspūdingiausius pasaulio kampelius, ragauja garsiausių vyndarių vyną, supasi hamakuose ir ne tik nieko už tai nemoka, bet netgi atvirkščiai – gauna pinigus. Tačiau Giedrė viską akimirksniu sustato į vietas ir nubrėžia aiškią ribą tarp darbo ir poilsio.
- Šiemet Jūsų atostogos ir vėl nepadoriai ilgos – net trys mėnesiai. Ar galima būtų tokį darbą pavadinti svajonių darbu?
Iš tiesų aš turiu svajonių darbą ir esu labai laiminga. Tačiau net ir tai, ką darau, visų pirma yra darbas. Norint, kad jo rezultatai patiktų ne tik tau, bet ir kitiems žmonėms, reikia dirbti – visą laiką atostogauti paprasčiausiai neįmanoma. Kita vertus, mano veikla kartais iš tiesų primena atostogas. Tokios mintys gali aplankyti, pavyzdžiui, trims savaitėms išvykus į Braziliją, kai nubudusi ryte geriu kavą, gulėdama ryškiai geltoname hamake, o aplinkui žydi gėlės ir virš galvos skraido papūgos.
- Rengdami laidą „Pakeleiviai“ vežėte į užsienį žmones, kurie nė sykio ten nėra buvę. Ar jie išsiskyrė iš kitų keliautojų savo provincialumu?
Lietuviai man patinka tuo, kad yra labai smalsūs. Nemanau, kad mes esame prastesni už kokius britus ar vokiečius. Neretai netgi gerokai už juos mandagesni ir geriau išauklėti. Ar mes nežinome, kaip elgtis prie stalo?
- Bet kuriozų turbūt nutikdavo?
Jų visada būna. Prisimenu, kartą lankėmės Turkijoje, Pamukalėje, ten visi maudėsi baseinuose. Viena mūsų bendrakeleivė buvo labai stambi moteris, tad nedrįso vilktis maudymosi kostiumėlio. Tačiau maudytis labai norėjo... Nutaikiusi momentą, kai prižiūrėtojas nusisuko, greitai įbrido į baseiną su suknele. Prižiūrėtojas, aišku, ją pastebėjo ir ėmė švilpti, šaukti, kad išliptų, bet moteris, įbridusi iki krūtinės, priplojo rankomis suknelę prie kūno ir, kadangi nekalbėjo nei angliškai, nei jokia kita užsienio kalba, nutaisė nekaltą miną, bandydama sudaryti įspūdį, jog tai, ką ji vilki, iš tiesų nėra jokia suknelė, o kuo tikriausias maudymosi kostiumėlis. Prižiūrėtojo apgauti nepavyko, o mes visi dar ilgai krizenome iš šio nuotykio.
- Ar kalbos barjeras trukdo keliauti?
Nė trupučio. Kartą gyvenome Brazilijos glūdumoje, ten visi kalbėjo portugališkai. Angliškai mokėjo vos pora žmonių: taksistas ir vaikinas, dirbantis valiutos keitimo punkte. Pastarajam ant lapelio surašydavau vietas, į kurias noriu nuvykti, o jis visa tai išversdavo į portugalų kalbą pridėdamas ir pagrindines frazes, kurių gali prireikti.
Turėdami šį lapelį, drauge su operatoriumi sugebėjome apvažiuoti daugybę vietovių ir netgi davėme interviu vienai vietinei televizijai. Stabtelėjusius prie gatvės vaidinimo, mus pastebėjo šios televizijos operatorius. Priėjo mūsų pakalbinti, tačiau kadangi jis nekalbėjo angliškai, o mes – portugališkai, jis kinktelėjo galva į reginį ir klausiama intonacija sumykė: „Mmm?“ Į tai aš entuziastingai palingavau galva ir nutaisiusi susižavėjimo kupiną miną atsakiau: „Mmmm!“
Kavinėje užsisakant patiekalus būna, kad žmogus paima tave už rankos, nuveda į virtuvę ir baksnoja pirštu į patiekalus: „Mm?“ Žmonės Brazilijoje nepaprastai draugiški. Prisimenu, kai stotyje niekaip negalėjome išsiaiškinti, ar galime gauti bilietų į reikiamą autobusą. Tada stoties darbuotojas uždarė savo kioskelį ir išėjo. Pamanėme, galbūt atėjo pietų pertraukos metas... O jis nuėjo namo, atsinešė portugalų ir anglų kalbų žodyną ir padėjo mums išsiaiškinti. Tie kuriozai, kurie nutinka nemokant kalbos, dažnai netgi išeina į naudą.
- O tokių, kuriuos prisiminti būtų gėda, nepasitaikė?
Gėda gal ne, bet prisimenu, kai kartą vos nepadegėm Kroatijos miškų. Mat mūsų siužetui reikėjo nufilmuoti, kaip mes su „Pakeleivių“ herojais, viena pora, romantiškai sėdime prie laužo, geriame vyną, kepame mėsą... Dar dieną kalnuose nusižiūrėjome vietą laužui. Radome laužaviečių – įgyvendinti tai, kas suplanuota, ėjosi kuo puikiausiai, o kad viskas net traška nuo sausumo, nepagalvojome...
Vakare užsikūrėm tą laužą, viską nufilmavom, sėdim toliau prie laužo ir girdim iš nakties vyrų balsus kažką šaukiant, matom kažkokias šviesas mirgant... Nežinau, kam iš mūsų kompanijos atėjo į galvą, kad reikia bėgti (vėliau niekas neprisipažino), tik atsimenu, kaip mes su Rūta liuoksim per kalnus: aklina tamsa, mikrofono laidas apvyniotas apie ranką, taigi atsiremti nėra kuo, griuvinėjam, akmenys rieda iš po kojų, o kojos srūva krauju... Kiti kurį laiką šuoliavo iš paskos, bet kadangi mes buvom eiklesnės, greitai nuo jų „atsiplėšėm“.
Sustojom, tamsu, tylu, nežinom – nei kur esam, nei kaip grįžti. Laimei, išgirdom šauksmą: „Mergos, grįžkit! Čia tik policija.“ Ten buvo ne tik policija, bet ir gaisrinė... Puolėm su Rūta pasakoti, kad mes filmavom filmą apie nuostabią Kroatijos gamtą ir puikią šalį, suprasdamos, kad kalbam visiškas nesąmones, niekaip nesusijusias su degančiu laužu, bet kadangi mūsų vyrai apdairiai į šį pokalbį nesikišo, pavyko susitarti be baudų.
- Žmonės keliauja vedini skirtingų tikslų – vieni domisi kultūros paveldu, vaikštinėja po muziejus ir apžiūrinėja architektūros paminklus, kiti ieško civilizacijos nepaliestos gamtos, o treti teigia, kad šalis – tai visų pirma joje gyvenantys žmonės. Kokio tipo keliautoja esate Jūs?
Priklausau tretiesiems. Man apskritai vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra bendravimas su žmonėmis. Tik per žmones galima pažinti tikrąjį kraštą. Tarkime, būdami Kretoje visuomet apsistojame viename mažame viešbutyje. Su jo šeimininkais bendraujame tarytum su savo giminaičiais, dažnai su jais susiskambiname.
- Girdėjau, kad graikai gana arogantiškai vertina atvykėlius?
Oi, ne. Tikrai ne. Tai vieni draugiškiausių žmonių. Metus nebuvusi ateini į kavinę, kur lankaisi tik vasarą, o šeimininkas prieina ir sako: „Labas. Ar šįkart vėl užsisakysi mėsos kukuliukų?“ Argi ne smagu? Man išvis netenka susidurti su arogantiškais žmonėmis. Gal todėl, kad pati labai mielai bendrauju. Prisimenu, kaip toje pačioje Kretoje kito restorano šeimininkas iškepė mums ir įdėjo lauktuvių didžiulę žuvį, nes paaiškėjo, kad jo sūnus irgi yra žurnalistas. O prie jos dar prirovė iš daržo svogūnų ir su visomis žemėmis suvyniojo į popierių, kad nenuvystų. Santūresni nebent vokiečiai.
- Į kokią šalį nenorėtumėte grįžti dar kartą?
Nebevažiuočiau į Kaliningradą. Buvau ten prieš kokius ketverius metus, užsukome iš Nidos tiesiog pasižvalgyti. Nesaugumo jausmas ten tiesiog tvyro ore. Paprasčiausiai negali atsipalaiduoti. Vos tik įvažiavę į Lietuvą, atsikvėpėme su palengvėjimu.
- O su kokiu jausmu į Lietuvą grįžtate iš kitų šalių?
Aš visada grįžtu su džiaugsmu. Užaugau Vilniuje. Man Vilnius – vienas gražiausių miestų, man čia „žiauriai“ patinka, čia gyvena mano draugai, mano šeima. Grįžusi iš saulėtų kraštų, liūdžiu tik dėl vieno dalyko – lietingo oro.
- Kai darbo reikalais tiek daug keliaujate, turbūt dovanoti Jums kelionę – tai tas pats, kaip dovanoti gėlininkei gėlių?
Tiesą sakant, aš nemėgstu, kai man dovanoja gėles. Nors pati, beje, jas mielai dovanoju, o kelionių niekada nebūna per daug. Labiausiai man patinka leisti pinigus skaniam maistui ir kelionėms.
- Esate spontaniška keliautoja ar mėgstate viską preciziškai planuoti?
Preciziškai tai ne, kai keliauju su šeima, planuojam daugmaž. Nevažiuojam ten, kur vėjas papūs, bet ir dienotvarkės nesusirašom – kas per atostogos, jei tenka gyventi pagal tvarkaraštį?
- Koks spontaniškiausias Jūsų nuotykis?
Kartą su operatoriumi atsidūrėme vidury Egipto. Ieškojom nuotykių. Ryte turėjom būti sutartame mieste, bet kaip iki jo nusigauti, žinojom tik apytiksliai. Vieno sunkvežimiuko vairuotojas pasiūlė mus nuvežti į kaimelį, iš kurio turėtų būti autobusas į Hurgadą. Tai atrodė kaip kokiame vesterne. Jis mus išleido, apsuko ratą, kad sukeltų nemažą dulkių debesį, ir dingo. Dulkės nusėdo, ir mes matom, kad esam kažkokioje plynėje, o priešais sėdi arabai, rūko ir žiūri į mus. Prieinu aš ir klausiu: „Hurgada?“ Jie nusišypso ir atsako: „Hurgada.“ Galvoju, gal jie su moterimi nešneka?
Nueina operatorius ir klausia: „Bus?“ (angl. autobusas). Jie palinksi galvomis: „Bus.“ Laimei, netrukus pamačiau ateinant vaikinuką, vilkintį kelnėmis ir marškinukais. Pamaniau, kad taip apsirengęs žmogus galėtų suprasti angliškai. Jis pasakė, kad po pietų turėtų būtų autobusas. 300 kilometrų važiavom su arabais autobusu, kuris turbūt nevalytas nuo tos dienos, kai išvažiavo iš gamyklos. Sėdynės net lipo nuo riebalų. Tos šalies autobusuose verda gyvenimas – muzika groja visu garsu, visi valgo, rūko, geria ir šluostosi rankas į tas pačias sėdynes.
- Vis dar vežate iš kelionių suvenyrus draugams ir pažįstamiems? Ar buvo Jūsų, kaip keliautojos, biografijoje pliušinių kupranugarių ir afrikietiškų būgnelių etapas?
Tokio etapo nebuvo. Tačiau suvenyrus vežu – ką nors gardaus, kas būdinga tai šaliai. Visada ką nors nuperku dukrai. Parsivežu tik tokių daiktų, kurių man tikrai reikia. Štai iš Brazilijos parsivežiau hamaką, dabar jame supasi mano tėtis ir labai džiaugiasi. Hamakas užėmė pusę mano bagažo, bet jie ten tokie „žiauriai“ gražūs, kad negali nepirkti.
- O drabužius kelionėse perkate? Koks sėkmingiausias Jūsų pirkinys?
Daugiausia drabužių nuperku savo dukrai. Ten galima rasti žaismingesnių, įdomesnių. O sėkmingiausias mano pirkinys – raudona suknelė, įsigyta Berlyne. Lankėmės ten su vyru, apėjome mums svarbias vietas, o vieną dieną, kaip tikra moteris, nutariau apsipirkti. Pasiėmiau kredito kortelę ir nuo dešimtos valandos ryto iki šeštos valandos vakaro vaikščiojau po parduotuves. Grįžau jau „normaliai“ apsikrovusi pirkiniais.
- Jei ne paslaptis, kiek išleidote per tą įsimintiną apsipirkimą?
Nelabai pasišvaisčiau – maždaug 1000 litų. Tai nebuvo vardiniai boutique.
- Ar turite mėgstamų prekių ženklų?
Jei turėčiau labai daug pinigų, rengčiausi vien Calvino Kleino drabužiais – nuo apatinių iki viršutinių. Man patinka jų vientisumas, minimalizmas, spalvos. Neseniai susilažinom su vyru iš Calvino Kleino suknelės, bet, deja, lažybas pralošiau.
Mėgstu ir mūsiškių dizainerių drabužius, pavyzdžiui, Vidos Simanavičiūtės ir Aleksandro Pogrebnojaus. Turiu keletą jų kūrinių. Ir dar turiu Sandros Straukaitės darbą – tokį juokingą balioninį apdarą. Man smagu juos nešioti. Gal tiksliau – smagu žinoti, kad juos turiu. Kartais nusiperki drabužį, kuris labai patinka, ir nepaisydama to, kad jis didžiąją laiko dalį praguli spintoje, vis tiek esi laiminga – nes žinai, kad turi drabužį, kuris tau patinka.
Sakoma, jei moteris dėvi bent pusę įsigytų drabužių, ją jau galima vadinti racionalia pirkėja...
Mano spintoje nedėvimų rūbų tikrai nedaug. Juos perku racionaliai. Būna, ateina pavasaris ir pasvajoju, kad reikia nusipirkti ką nors tokio plazdančio, romantiško, šilkinio... Tačiau tuo pačiu metu suprantu, kad tai – ne mano stilius. Kaip mano mama nusivylusi sako: „Vis tiek tu visada vaikščiosi su džinsais ir marškinėliais.“
- Ar keliaudama atkreipiate dėmesį į didmiesčių gatvės stilių? Gal prancūzių elegancija ar britų originalumas tėra mitai?
Prancūzės nėra gražuolės, bet moka labai gražiai judėti. Pastebėjau, kad apskritai žmogų padaro gražų ne jo apranga, o eisena. Gali vilkėti džinsais ir marškinėliais, bet jeigu esi grakštus, nuo tavęs bus neįmanoma atitraukti akių. Prancūzės yra būtent tokios. Stilingumu išsiskiria Londonas. Aš nežinau, ką jie tokio turi. Atrodo, dėvi kaip ir visi, bet kiekvienas yra kažkuo savitas. Ypač tai pajunti atėjęs į kokį nors vakarėlį. Paprasčiausiai turbūt rengiasi vokiečiai.
- O mes kitų šalių fone vis dar atrodome kaip pilki cepelinai?
Man patinka lietuviai. Jauni žmonės rengiasi nė kiek ne blogiau nei bet kuriame Europos mieste. Tik norėčiau, kad mūsų vyresni žmonės būtų truputį drąsesni. To trūksta. Atrodo, kad ties keturiasdešimt metų moterys nusibrėžia tam tikrą ribą – atseit, jei sulaukusi tokio amžiaus nori atrodyti padoriai, privalai atrodyti standartiškai.
- Prisimenate savo pirmąją kelionę į užsienį?
Kai man buvo penkiolika metų, su sporto stovykla lankiausi Rytų Vokietijoje (tuomet ji dar buvo padalyta). Ši kelionė man paliko neišdildomą įspūdį, nes mus pasitikę vokiečiai pasielgė labai šauniai: pirmiausia jie mus nusivedė į ledainę. Ten buvo gal 20 rūšių ledų! Ir visi skirtingų spalvų! Ir mums leido rinktis, kiek nori! Aš paėmiau net 8 rutulėlius ir dar vokiškai sugebėjau paprašyti, kad užpiltų karšto šokolado ir riešutų. Ir kai ant tų riešutų dar užbarstė neregėto grožio spalvotų drožlelių... Na, ar galėjo man likti kitoks įspūdis?!
- Ką planuojate veikti per šias atostogas?
Išvažiuoju į Turkiją. Esu ten buvusi daugybę kartų ir praleidusi daug smagių dienų. Kai gali išsinuomoti mašiną ir su ja keliauti po šalį, ta šalis atrodo visai kitokia. O dabar tai yra gimtadienio dovana mamai. Išrinkau gražų viešbutį su puikiu baseinu... Tiesiog ilsėsimės. Ji taip norėjo. Paskui su draugais važiuosime į Latviją, į Papę, tokia mūsų ilgametė tradicija. Paskui su Une į „Tele Bim Bam“ stovyklą, vėliau – atostogos lietuviškame pajūry...
- Retas turbūt išdrįstų šiais pamišimo dėl aktyvaus poilsio laikais pripažinti, kad ketina per atostogas drybsoti prie baseino ar prie jūros. Kažkaip nestilinga...
O aš manau, kad neverta apsiriboti viena poilsio forma. Reikia visko, aš mėgstu įvairovę. Nesuprantu, kuo blogos atostogos puikiame viešbutyje su puikiu maistu ir šviečiant saulei? Aktyviai prisiatostogaujame žiemą, kai važiuojame slidinėti.
Žurnale "Express Mada" taip pat skaitykite:
Kaip gimsta legendos: mados žurnalų istorijos
Saulėtos tendencijos: atostogų garderobas
Vyrų atostogų lagaminas: kam stiprioji lytis šią vasarą teiks prioritetą?
Maudymosi kostiumėlio evoliucija: kaip kito bikiniai nuo XVIIIa. iki šių dienų
Lietuviški "Oskarai": akimirkos iš "Sidabrinės gervės" apdovanojimų
Pasaulio mados naujienos