Šias istorijas atskleidžia gruodžio 5 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta paroda „Išnykę atstumai“.
Ištrėmė visą šeimą
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune, bendrovės „Linas“ darbuotojos Pranės ir tautininkų partijai priklausiusio Lietuvos banko tarnautojo, karininko Juozo Grinkevičių šeimoje. Dalia turėjo trejais metais vyresnį brolį Juozą. Vaikai patyrė gražią vaikystę – savo pasistatytuose namuose Perkūno alėjoje 24C (dab. Perkūno al. 60A), prestižiniame Radijo rajone Kaune, nieko netrūko: stovėjo žinomo to meto dizainerio Jono Prapuolenio baldai, ant sienų kabojo paveikslai, vaikai turėjo galimybę skaityti grožinę literatūrą, klausytis muzikos, lankyti teatrą, dailę. Šeima atostogaudavo Palangoje. Sulaukusi 13-os Dalia įstojo į skautų gretas. D. Grinkevičiūtė mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje.
Gyvenimo idilę sugriovė sovietų okupacija: 1941 m. birželio 14 dieną visa jos šeima buvo ištremta į Sibirą – šalčio ir badmirio vietą. Tėvas J. Grinkevičius buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į kitą sritį. Tremtyje Dalios motina sunkiai susirgo ir ištarė dukrai: „Bent numirti norėčiau Lietuvoje.“
Iki širdies gelmių sujaudinta šių žodžių Dalia 1949 m. nusprendė su sergančia motina pabėgti iš tremties, sugrįžus į gimtinę teko slapstytis. Besislapstant motina mirė, ją teko slapčia palaidoti gimtųjų namų rūsyje. Neilgai trukus, Dalią susekė ir suėmė, po kelerių metų ji vėl atsidūrė tremtyje.
Paleista iš tremties Dalia sugrįžo į Kauną, baigė medicinos studijas ir išvyko dirbti gydytoja į Laukuvą (Šilalės r.).
Atsiminimuose – žiauri tremties kasdienybė
Apie patirtus žiaurius išgyvenimus tremtyje Dalia Grinkevičiūtė parašė atsiminimus ir užkasė savo namo kieme, tačiau jie dingo ir buvo atrasti tik 1991 m.
1974 m. ji bandė atkurti atsiminimus ir slapta juos perdavė Rusijos disidentams, žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir jos vyrui, Nobelio premijos laureatui akademikui Andrejui Sacharovui. Sukrėstas jis suprato, kad apie tai turi sužinoti pasaulis. Pirmą kartą atsiminimai buvo atspausdinti 1979 m. Paryžiuje, leistame rusų disidentų leidinyje „Pamiat“ („Atmintis“). 1981 m. atsiminimai, pavadinti „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“, pasirodė JAV – Juozo Prunskio sudarytame leidinyje „Lietuviai Sibire“.
„1942 m. mūsų šeimą drauge su 400 moterų ir vaikų, ištremtą iš Lietuvos, atvežė į Jakutijos šiaurę negyvenamon salon, kur Lenos upė įteka į Laptevų jūrą, už Poliarinio rato. Čia nebuvo namų, tik šalčio sukaustyta tundra. Sala vadinta „Trofimovsku“. Artėjo arktinė žiema. Moterys ir vaikai šokome statyti barakus. (…) Buvo 1942 m. Kūčios. Ant gultų gulėjo mirtinai serganti mano motina ištinusiu veidu, kad net jos akių negalėjai matyti. Ji šlapindavosi krauju. Ji turėjo aštrų nefritą (inkstų uždegimą). Gulėjo ji ant šaltų lentų, pasiklojusi maišą. Aš šildydavau ją savo kūnu. Atvyko lavonų surinkėjai ir paklausė, kur jos kūnas“, – J. Prunskio knygoje „Lietuviai Sibire“ cituojama D. Grinkevičiūtė.
Žinią apie tremtinę į Prancūziją išvežė kiti
Sugrįžus iš tremties, patriotiškai nusiteikusią D. Grinkevičiūtę persekiojo saugumo struktūros. Nuo jų pančių tremtinė siekė ištrūkti išvykdama į Prancūziją, kur gyveno jos pusbrolis dailininkas Vitalijus Stacinskis. Tačiau tarybų valdžia nedavė leidimo išvykti.
„Nuostabiausias pasaulyje darbas – teatro kasininko. Kaip aš norėčiau pardavinėti bilietus į teatrą! Ir žiūrėti į laimingus žmonių veidus, kai jie paima į rankas bilietą į teatrą!“, – parodoje cituojama Dalia.
Pažymima, kad ji itin domėjosi teatru, keliaudavo į spektaklius Vilniuje, taip pat Rygoje, Maskvoje.
Parodoje svarstoma: „Jei D. Grinkevičiūtei būtų pavykę ištrūkti, Paryžiuje ji būtų gyvenusi šalia Jardin de Vitaly, vaikštinėjusi parko takeliais, lankiusi teatrus ir parodas. Į gyvenimą žvelgusi pro teatro žiūronus.“
D. Grinkevičiūtei nepavyko išvykti į Prancūziją, tačiau žinią apie ją išvežė „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ dalyviai – Maironio lietuvių literatūros muziejus kartu su kuratorėmis Vytene Muschick, Jurga Graf ir Gintare Valevičiūte-B. Paryžiuje pristatė parodą „Įveikti atstumus“, o Blua mieste eksponavo parodą „Jaunos moters tremties istorija“.
Dalios istorija sukrėtė
Kaune atidarant parodą „Išnykę atstumai“ apsilankę svečiai iš Prancūzijos pasakojo buvę sujaudinti D. Grinkevičiūtės gyvenimo istorijos.
„Kai susipažinau su tremtinės Dalios istorija, nustebau, kiek daug nežinojau, mane sukrėtė, kiek daug žmonių kentėjo Sibire. Perskaitęs jos memuarus nusprendžiau, kad tai labai svarbu, jos istoriją turi išgirsti visas pasaulis! Rengdamas parodą įdėjau daug energijos“, – sakė festivalio „Rendez-vous de l’histoire 2024“ švietimo projektų vadovas Pierre Matheron.
Meno kolekcijų vadovė Anna Czarnocka iš lenkų bibliotekos Paryžiuje teigė, kad į prancūzų, italų, vokiečių, anglų, rusų, lenkų kalbas išversti D. Grinkevičiūtės prisiminimai yra puiki proga publikai pristatyti šią istorinę asmenybę, supažindinti su praeitimi.
„Prancūzijoje per parodos atidarymą aktoriai skaitė Dalios atsiminimus. Tas vakaras buvo be galo jautrus, dauguma lankytojų verkė. Po memuarų skaitymų vyko filmo peržiūra ir studentų konferencija“, – sakė A. Czarnocka.
Tremtis jungia visus
Menininkė Vytenė Muschick parodos „Išnykę atstumai“ atidaryme susirinkusiųjų paklausė, kas iš jų ar jų giminių, kaimynų, artimų pažįstamų buvo tremtyje, gulage. Pakilo dauguma rankų.
„Mes visi esame sujungti bendra istorija, apie kurią labai svarbu kalbėti“, – akcentavo V. Muschick.
Parodoje cituojama menininkė Gintarė Valevičiūtė-B. pažymėjo: „Man atrodo, kad viskas, kas nutinka tavo proseneliams, nutinka ir tau, tai, kas nutinka tau, pereis ateities kartoms. Taip susiformuoja charakterio savybės – ir silpnybes, ir stiprybes galime paveldėti.“
Pristato buto dioramą, teatro žiūronus
Parodų kuratorė Jurga Graf renginyje pristatė sukurtą Dalios Grinkevičiūtės vaikystės buto dioramą. Joje vaizduojama Dalios gimtadienio scena ir baldai, atkartoti pagal to meto Kauno modernizmo madą.
„Dalia gyveno gražiame name su sodu, buvo viskuo aprūpinta, lankė koncertus ir operos spektaklius, skaitė knygas, susitikinėjo su draugėmis. Kūriau jos vaikystės kambario dioramą. Kambaryje matysite „art deco“ stiliaus baldus: stalą, komodą, fotelį ir kėdes, knygų lentyną, parketą, staltiesę, kilimą ant sienos. Įrėminau K. Šimonio, M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijas, šeimos nuotraukas. Krištolinėje vazoje – saldainių popieriukai“, – pasakojo J. Graf.
Parodoje eksponuojami ir iki šių dienų išlikę D. Grinkevičiūtės teatro žiūronai.
