„Turiu pasirinkimo laisvę daryti tai, ką noriu. Nesu aukšto ūgio, bet nesijaučiu labai žema ar neįgali. Jeigu reikia, mane pakelia aukšti draugai ir aš matau visą pasaulį“, – sako Inga.
„Normalūs žmonės nekreipia dėmesio į mano kūną. Jei ko nors nežino, tiesiog paklausia, ar reikia padėti. O jeigu žmogus bijo tai daryti, vadinasi, jam pačiam kažkas yra negerai“, – sako Inga Filipovič.
– Gamta, užverdama vienas duris, atidaro kitas: esi apdovanota įvairiais talentais. Tai padeda pakelti negalios svorį?
– Nuo žemiškų negandų mane labiausiai atitolina scena. Atsidūrusi prieš žiūrovus pamirštu fizinę negalią, skausmą. Stengiuosi būti tuo, ko reikalauja pjesės autorius, režisierius. Nors mano negalia – nepaslepiama, publika neturi matyti mano sunkumų.
Kai žiūrovas pripranta prie tokio žmogaus, išorės nebepastebi – intensyvus vidinis aktoriaus darbas geba kompensuoti kitus trūkumus.
Fotografija irgi visada yra mano širdy. Jei tik fizinės galimybės leistų, nepaleisčiau fotoaparato iš rankų. Kai mokykloje lankiau fotografijos būrelį, tiesiog „gaudžiau“ malonumą. Juostų ryškinimas, rezultato laukimas – visas šis procesas daug mielesnis nei dabartinės skaitmeninės technikos naudojimas.
Kartais piešiu, gaminu papuošalus iš karoliukų, kuriu eilėraščius. Turiu pasirinkimo laisvę daryti tai, ką noriu. Jei pavargstu nuo vienos veiklos, imuosi kitos. Man nesunku suskaičiuoti, ir kiek už lango lapų nukrenta (šypsosi).
– Sunku dirbti su profesionaliais aktoriais?
– Džiaugiuosi, kad aktorius ir režisierius Marius Mačiulis pasikvietė mane į Vilniaus kamerinį teatrą. Kuriu čia nebylų vaidmenį ir jaučiuosi savo soste. Tačiau tai ir iššūkis – visą spektaklį išbūti scenoje nebyle. O būna momentų, kai noriu rėkti arba juoktis...
Pasirodo, prasmingai tylėti yra gerokai sunkiau, nei berti žodžius. Emocijos, tylus gebėjimas jas perduoti daug ką reiškia. Prisimenu, kai buvau tarptautinėje neįgaliųjų stovykloje, ispanai mane kuo puikiausiai suprato tiesiog iš žvilgsnio, nereikėjo nei žodžių, nei kūno kalbos.
Vaidinu teigiamus personažus, bet norėčiau gauti tragišką vaidmenį, pabūti ragana ar velniu, kad galėčiau parėkti, pagąsdinti. Nors manyje pykčio nėra. Yra tik liūdesio, kurio stengiuosi niekam neišduoti. Visada norėčiau būti reikalinga teatrui, dar labiau pramušti ledus neįgaliųjų teatro srityje. Pasvajoju ir apie vaidmenis filmuose.
– Tenka susidurti su aplinkinių nesupratimu?
– Normalūs žmonės nekreipia dėmesio į mano kūną. Jei ko nors nežino, tiesiog paklausia, ar reikia padėti. O jeigu žmogus bijo tai daryti, vadinasi, jam pačiam kažkas yra negerai. Kompleksuoti turėtų ne neįgalieji, bet tie, kuriems tai užkliūna. Mano kūnas yra mano tvirtovė. Nesu aukšto ūgio, bet nesijaučiu labai žema ar neįgali. Jeigu reikia, mane pakelia aukšti draugai ir aš matau visą pasaulį.
Šiaip liūdina, kad neįgaliems žmonėms nėra pritaikyta aplinka. Mes irgi norime išeiti į viešumą, nueiti į koncertą, kavinę. Siutina, kad ne visur galiu patekti su vežimėliu, sunku apsipirkti parduotuvėje – lentynos, kasos per aukštai. Kita vertus, invalido vežimėlyje sėdintys žmonės turėtų kuo dažniau rodytis viešumoje. Jie turi būti matomi, tada bus ir suprasti.
Mes nesam VIP klasė, vietos arčiausiai parduotuvės įėjimo mums reikalingos, kad būtų daugiau erdvės vežimėliui pasistatyti. Be to, ne tik neįgalusis, bet ir mama su vežimėliu, dviratininkas ar riedlentininkas nori pravažiuoti, o tam nėra pritaikytų takelių.
– Turbūt nepadeda ir ribotas visuomenės požiūris į turinčiuosius negalią.
– Daugelis linkę neįgalų žmogų nurašyti. Sako, kad jei žmogus serga Dauno sindromu, jau yra durnas, o išties jis tiesiog gyvena savo pasaulyje. Esu nemažai su tokiais žmonėmis bendravusi – jie nuostabūs, o šypsena padeda kalnus nuversti. Aklas žmogus turi klausą, humoro jausmą, reikia tik mokėti prie jo prieiti. Kurčiasis gali šokti, jaučia ritmą, kuo puikiausiai įvaldo pantomimos meną.
Taip, žmogui, patyrusiam traumą, yra sunku su tuo susitaikyti. Bet vėliau jis supranta, kad ne kūnas viską nulemia, o vidinis žmogaus nusiteikimas.
Džiaugiuosi, kad turiu negalią, nes kitaip nežinia, kokia būčiau. Mane jau dabar sunku sutramdyti, labai retai būna, kad tiesiog sėdėčiau namuose. Ir darželyje, ir mokykloje buvau aktyvi, kompanijos žmogus, visokių žaidimų sumanytoja. Negalia labiau trukdyti pradėjo paauglystėje, kai visiems parūpo išvaizda.
– Tavo pavyzdys rodo, kad žmogų pirmiausia veda vidinė stiprybė ir valia. Iš kur to semies?
– Nežinau, iš kur tai ateina... Kai manęs to paklausia, dažnai atsakau – „iš oro“ (juokiasi). Tiesiog tai yra many, ir viskas. Žinau, kad jei išsiduosiu, kad man yra skaudu, tą parodys mano akys. O nuo to ne tik man, bet ir kitiems bus liūdniau. Juk pirmiausia aplinka, kiti žmonės skatina judėti į priekį.
Jei skauda, reikia užmerkti akis, sukąsti dantis. Skausmas praeina, kai pasikeičia oras. Žinau, kad vaistai mano atveju nepadės. Juo labiau nepadės ir dejonės. Privalau šypsotis, daryti kažką teigiamo, neparodyti aplinkiniams, kad man yra sunku.
Turiu daug draugų, kurie turi didesnes negalias nei aš, bet gyvena žymiai pilnavertiškesnį gyvenimą, turi sukūrę šeimas, dirba, užima aukštus postus. Iš jų imu pavyzdį. Nors kol kas neturiu antrosios pusės, savo šeimos, niekur nedirbu, tačiau specialiai to ir nesiekiu. Tiesiog gyvenu ir kaifuoju.