Vaizdas nuo aukščiausio Stambulo mieste esančio pastato, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Daug nesitikėjau ar bent jau apsimečiau, kad nesitikiu, nes per savo kuklius 21 gyvenimo metus supratau, kad dažnai geriau nieko nesitikėti, o tiesiog stoti prieš faktą ir priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra. Tokiu būdu išvengiu vieno kito nusivylimo.
Taip nusiteikusi aš ir nusileidau Stambulo Ataturko oro uoste. Buvo vėlu, tamsu, o aš nežinojau, ko tikėtis milžiniškame oro uoste, kur Wi-Fi tinklas buvo didelė prabanga. Susiradau oro uosto kavinę, kurios iškaba iš tolo šaukė „Free Wi-Fi“, o tai reiškia, kad tau tereikia nusipirkti ką nors už 10 lirų (1 euras − 3,27 liros) ir tuomet, nieko nelaukdamas gauni popierėlį su super slaptu interneto kodu.
Viskas baigėsi laimingai, nes šiaip ne taip susisiekusi su savo būsimuoju buto draugu Dogucanu (tarti Doudžanu), iškrapštau jį vėlų vakarą iš mažos Stambulo gatvės ir priprašau, kad pasiimtų mane iš oro uosto. Važiuoju metro. Važiuoti metro niekada nemėgau. Matyt dėl to, kad nepripratusi prie tamsių požeminių urvų, − per mažai vietos, per daug purvini ir nučiupinėti turėklai, − bet vis tiek važiuoju ir tyliai nekantrauju. Kalbu su Dogucanu, pirmu žmogumi, kurį sutikau Stambule, savo laužyta, pradedančiojo erasmusiečio anglų kalba ir jaučiuosi laiminga, nes rugpjūčio 31 dieną prasidėjo didžiausias mano gyvenime iššūkis, kokį kada nors esu turėjusi.
Stambulas – atskira respublika
Kai kalbame apie Paryžių, nebūtinai turime omenyje visą likusią Prancūziją ir visus tos gražios šalies miesčiukus. Paryžius apipintas daugybe legendų, istorijų ir net neabejoju, kad dauguma keliautojų, kurie sakosi esą buvę Prancūzijoje, yra tepabuvoję Paryžiuje ir niekur už apvalios miesto formos ribų.
Manau, kad panašiai galėčiau apibūdinti ir Stambulą. Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur. Jei turėčiau teisę ir garbę, skirčiau Stambului autonomiją ir suteikčiau miesto− karaliaus titulą, pergyvenusio dviejų visiškai skirtingų imperijų epochas, mačiusio daugybę karų, gaisrų, valdovų žlugimų ir iškilimų, niokojimų, griovimų, užkariavimų, atstatymų, aukso ir nevilties amžių.
Vaizdas į Stambulą nuo stogo Kadikoy rajone, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Ant dviejų žemynų, tarp septynių kalvų išsidėstęs miestas priglaudžia visus: nuo skurdžiausio karo pabėgėlio ir paprasto gatvėje riestainius pardavinėjančio vyrioko iki įspūdingų vilų Bosforo pakrantėje ar didžiausios šiuolaikinio meno parodos moderniausiame šiuolaikinio meno centre. Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį. Stambulas visiems.
Miesto valdovės, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Ir vis dėlto pirmos dienos pasiplaukiojimas keltu man visiškai sumaišė galvą. Pats pirmas įspūdis įplaukiant iš įlankos giliau į patį Bosforo sąsiaurį man įstrigo galvoje kaip įspūdingiausias atsiminimas.
Dabar jau beveik antrą mėnesį būdama namie, Lietuvoje, prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais Stambule pamiršau viską. Viską, ką turėjau, nes norėjau visa savo esybe įsijausti į gyvenimą kitame mieste ir kitoje aplinkoje.
Bet grįžkim prie kelto. Gyvenau Kadikoy rajone azijinėje Stambulo dalyje, todėl kiekvieną dieną norėdama nusigauti į savo universitetą, turėdavau plaukti keltu į Europos žemyne esančią Stambulo dalį. Kelionės trukmė buvo apie 20 minučių įskaitant visus prisišvartavimo darbus. Todėl galėjau skaičiuoti, kad per 20 minučių spėdavau pabuvoti dviejuose žemynuose. Nors žmonės tie patys, kalba ta pati, turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ir jausmas labai panašus būnant skirtinguose žemynuose, tačiau pats faktas, kad studijuoji Europoje, tačiau gyveni Azijoje yra sudedamoji miesto žavesio dalis ir smagi neapsiplunksnavusių „Erasmus+“ studentų pokalbių tema.
Baimė
Kasdienis vaizdas prieš pat parlamento rinkimus, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Rugpjūčio 19 dieną, kai aš jau buvau beveik susikrovusi visus lagaminus pusei metų gyvenimo Stambule ir kai teliko nubraukti nemažai ašarų atsisveikinant su draugais, artimaisiais ir mylimaisiais, išgirdau naujieną apie Stambulo centre vykusį susišaudymą ir kelis sprogimus. Skrydžio neatšaukiau, norų nepakeičiau, tačiau naujienas pradėjau sekti dar atidžiau. Taip pat sulaukiau vis daugiau susirūpinusių aplinkinių klausimų „na, ir kaipgi tu ten dabar gyvensi“, „ar nebaisu?“ ir taip toliau.
Pirmoji apsiniaukusi diena Stambule, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Tik atvykus, rugsėjo 6 dieną, šalies pietryčiuose buvo nužudyta 15 Turkijos karininkų. Iškart po atakų Kurdistano darbininkų partija prisiėmė atsakomybę už žuvusius karininkus, o tai iššaukė didžiules protesto bangas ne tik Stambule, bet visoje Turkijoje. Įsisenėjusi neapykanta tarp dviejų tautų išsiliejo į gatves ir tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.
Teko tuo metu būti Bešiktaš rajono parke ir stebėti, kaip raudona vyrų jūra šūkiais, dainomis, svarbesnių žmonių monologais ir mašinų signalizavimais išreiškia savo liūdesį dėl esančios padėties, pasipiktinimą dėl kurdų elgesio, užuojautą žuvusių karininkų artimiesiems ir visai turkų tautai, praradusiai 15 brangių sūnų. „Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.
Spalio 10 dieną Ankaroje buvo susprogdintos dvi bombos, nusinešusios 102 žmonių gyvybes ir palikusios apie 400 sužeistųjų. Pirmą kartą teko pabuvoti šalyje, kurią ištiko neįsivaizduojama nelaimė. Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo. Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas. Po šalį pasklido daugybė gandų, paskalų ir svarstymų apie teroro išpuolio kaltininkus. Ir dar kartą Stambulas ir kiti Turkijos miestai neišvengė triukšmingų masių gatvėse ir skveruose.
Gruodžio 1 dieną metro stotelėje nugriaudėjo sprogimas. Lietuviškos žiniasklaidos priemonės netruko prablti apie dar vieną teroro išpuolį, tačiau oficialiai tai tebuvo techninė problema. Įsivaizduoju, kad mano artimieji turėjo šiek tiek pasinervinti dėl mano saugumo Stambule, nes neramumai, išpuoliai, neaiški politinė šalies padėtis lydėjo visus mano viešnagės mėnesius. Kadangi mano sesuo šiuo metu gyvena ne ką saugesniame mieste – Paryžiuje, kartą tėtis neištvėręs parašė: na ir miestus išsirinkot, dukrytės.
Įprastas vaizdas krantinėje, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Ir vis dėlto esminis „Erasmus+“ programos tikslas yra studijos užsienio universitete, tačiau juk visi mes žinom, kad studijos dažniausiai studentui tikrai nebūna pirmoje vietoje svečiuojantis. Aš taip pat maniau, kad pavyks išvengti ilgesnio sėdėjimo prie knygų, tačiau taip neatsitiko. Neatsitiko ne todėl, kad aš buvau priversta rengti projektus ir lankyti paskaitas. Taip atsitiko todėl, kad mano studijų kokybė buvo itin aukšta, o to visiškai nesitikėjau. Pasaulio reitinguose „Bahcesehir“ universitetas nebuvo įvertintas kaip vienas geriausių, o ir Turkijos reitinguose jis tėra 64 vietoje. Tačiau eilinį kartą įsitikinau, kad reitingai nepasako visko apie universitetą.
Tik atvykusi sužinojau, kad universitetas yra privatus, todėl sąlygos mokymuisi buvo sudarytos pačios geriausios. Tik imk ir mokykis. Nuolatiniai studentai mokėdavo didelius pinigus, kad galėtų ten studijuoti, o aš turėjau progą nemokamai sužinoti, kas yra tas „privatus mokslas“. Na ir galiu patvirtinti, kad mokslas tikrai nėra blogas.
Privati universiteto jachta, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Mėgau absoliučiai visas paskaitas ir stengdavausi nepraleisti nė vienos, nepaisant to, kad teko keltis daug anksčiau nei galvojau. Prieš atvykdama maniau, kad gyvensiu lyg atostogų metu. Tiesą pasakius, aš ir gyvenau lyg atostogaudama, nes anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.
Dėstytojų kompetencija, profesionalumas ir gebėjimas sudominti buvo esminis dalykas dėl ko norėjosi lankytis universitete ir tikrai ne dėl to, kad galėtum paplaukioti privačia universiteto jachta, nors neneigsiu, visai malonu buvo turėti privilegiją plaukioti palei krantinę kone su asmeniniu kapitonu. Kaip supratau, plaukioti su ta nestabilia valtele mėgo tikrai ne visi studentai. Net ir pats tvirčiausias studenčiokas, neturėjęs jūrligės patirties, turėtų suabejoti savo jėgomis, kai laivelis milžiniškų keltų taškomas į šalis bando nusigauti iki savo uosto.
Apie pergales ir vėliavas
Valkataujantis, bet ne badaujantis šuo – visavertis miesto gyventojas, Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Ir vėlgi, krepšinį žiūrėjau europinėje Stambulo dalyje, o į namus grįžti reikėjo kažkur į kitą Bosforo krantą. Atsisveikinusi su draugais nuėjau į uostą, įsėdau į keltą, o tuo metu buvo šilta. Muzika ausyse, pergalės džiaugsmas širdy ir visai pamiršau, kad ant mano pečių vis dar kabo lietuviška trispalvė: geltona, žalia, raudona.
Prieš išeidama iš namų pasigyriau kambariokui savo patriotiškumu ir parodžiau vėliavą, kurią būtinai užsirišiu bare. Jis nusijuokė ir pasakė, kad ji atrodo beveik taip pat kaip Kurdistano vėliava. Nedelsiant susiieškojau informacijos internete ir radau tiktai versiją su raudona, balta, žalia spalvomis bei geltona žvaigžde vidury. Tada nusijuokiau ir pasakiau, jog baigtų šnekėti nesąmones, nes vėliavos nepanašios nė trupučio. „Nu, žiūrėkis“, – išlydėjo jis mane tokiais žodžiais.
Taigi štai, plaukiu kelte sau laiminga ir prisišvartavus, o visiems žmonėms beveik išlipus, prie manęs priėjo vaikinas su mergina. „O tu žinai, kokią čia vėliavą nešioji?“, – klausia jie. „Na taip. Tai yra Lietuvos vėliava, o ją nešioju, nes prieš gerą pusvalandį laimėjom Europos krepšinio čempionato pusfinalį“, – atsakiau aš ir po truputį supratau, kurlink kreipiama kalba, kai mintyse toptelėjo dar šviežias mano ir kambarioko pokalbis. Tuomet pasukome ta pačia kryptimi namo ir jie man papasakojo, kad lietuvių ir kurdų trispalvės yra identiškų spalvų ir kad labai didelio pavojaus nėra, tačiau patartina viešai šios vėliavos nenešioti, nes maža kas.
Grįžusi namo dar kartą internete pasižiūrėjau Kurdistano vėliavos spalvas ir pasirodo, kad jie turi daugiau nei vieną vėliavą, o antroji, kaip ir sakė mane užkalbinę turkai, yra identiškų spalvų, tik sudėliotų skirtinga seka.
Po šio įvykio išvadas pasidariau ir savo patriotizmą kuriam laikui sutalpinau į jau ir taip pilną širdį, o vėliavą teko pasikabinti kambaryje.
Turkiški riestainiai „simit“, kuriuos pardavinėja visi kas tik gali. O patys skaniausi ryte, kai dar karšti. Ūlos Jasiulevičiūtės nuotr.
Visos margaspalvės žuvėdros, kirai, gatvių prekeiviai, šaukiantys „simit“ ir pardavinėjantys unikalius riestainius su sezamo sėklomis, mažų stiklinių puodelių barškėjimai ir nuolatiniai arbatos siurbčiojimai, kauliukų ridenimas ir „Tavlos“ žaidimas lauke, gatvės šokiai, neišvažiuojami keliai, vėjuotas Bosforas ir kalnuotos pakrantės, turistinės vietos ir minaretų periodiškas šauksmas, virtinės kvapų einant gatve, kasdienis kėlimasis keltu ir įkyrių pardavėjų įkyrūs siūlymai kažką nusipirkti, gražios turkiškos kalbos klegesys, Mustafos Kemalio, turkų tėvo, portretai ant kiekvienos arkos ir kiekviename lange, įvairiausio plauko katės, tingiai gulinėjančios ir šunys, besiglaudžiantys po šildomomis restoranų lempomis, brangus alkoholis ir nė kvapo kiaulienos, tamsiaakiai turkai ir smagi nemiegančių gatvių rutina – absoliučiai viskas, ką patyriau ir pamačiau, po truputį pradeda gulti į mano atminties stalčių, kaip trumpas vakar dienos sapnas. Taip. Pabandyti buvo verta.