Gyvenimą aukštyn kojomis apvertusi menininkė Brigita: mano norus išpildė spalvoti pieštukai

„Aš tikiu, kad savo gyvenimu galiu parodyti, kad ir Lietuvoje galima labai įdomiai gyventi. Kad čia gera ir yra ką veikti ir niekur toli laimės ieškoti nereikia“,- šypsosi dailininkė, fraktalų piešimo mokytoja bei jogos trenerė Brigita Paulauskienė, prieš 13 metų kardinaliai pakeitusi savo gyvenimą. Džiaugsmu, laime ir sveikata spindinti moteris prisipažįsta, kad dabar, sulaukus 45-erių, ji jaučiasi daug geriau nei būdama 25-erių.

Teiraujamės menininkės, kaip jai tai pavyko, iš kur atėjo žinojimas ir drąsa apversti gyvenimą aukštyn kojomis.

- Kaip atradote jogą, fraktalus? Kaip visa tai rado savo vietą jūsų gyvenime?

- Menas mano gyvenime buvo nuo 6 klasės, kai rimtai į jį pasinėriau. Baigiau Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą. Paskui įstojau į prestižinį tuo metu St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Tai dabar turiu dizainerės specialybę ir po baigimo dirbau atgimstančios Lietuvos lengvojoje pramonėje, padariau karjerą, bet gyvenimas nešė toliau. Teko ir teatre pasidarbuoti, ir pedagoginės veiklos ragauti. Keista, bet man viskas labai patiko. Visur atradau labai įkvepiančius žmones, kurie savo veikla ir pažintimis veda vis toliau ir toliau.

Dirbdama gamyboje buvau šiek tiek primiršusi, kad esu dailininkė, nes tai buvo daugiau techninis darbas, įvairūs brėžiniai, siuvinėjimai, vadovaujantis darbas. Bet tokia klasika, kad kai kažkas negero nutinka, tai žmogui reikia pasikeisti. Mirė mano mylimas tėtis ir aš ilgą laiką buvau depresijoje.

Taigi draugai mane nutempė į T. Polujachtovos seminarą, sakydami, kad ten labai įdomu, nes ji piešia. Aš tada sakiau: „Dieve, kažkokia moteris iš Rusijos, aš tai esu dizainerė, ką ji gali mane išmokyti?“ Na, o fraktalų metodo autorė pasirodė labai išmintinga, įdomi, novatoriška, ekstravagantiška moteris ir aš iki šiol iš jos mokausi. Taip pradėjau piešti fraktalus, vėl pasijutau dailininke ir supratau, kad tai yra mano širdies atgaiva ir kad be piešinių negaliu gyventi.

Fraktalai pakeitė mano gyvenimą. O labai dar įkvėpė tai, kad vieno užsiėmimo metu T. Polujachtova rankomis sulankstė plieninį šaukštą sakydama, kad taip mes galime pasielgti ir su savo gyvenimu, jeigu leisime sau galvoti, kad tai yra ne plienas, o plastilinas.

Taigi būdama 33-ejų, piešdama tam tikrus korekcinius piešinius, aš atradau savyje ryžto iš dailininkės, siuvėjos tapti sportininke ir trenere. Jau 7 metus lankiau jogą, tai buvo mano hobis, ir kažkaip atsirado galimybė išbandyti save trenerės vaidmenyje. Pabandžiau ir man labai patiko. Dabar jau 13 metų dirbu šitą darbą. Iš to dabar gyvenu, o niekada vaikystėje nebuvau pagalvojusi, kad sportas ar kokia nors fizinė veikla man galėtų patikti.

Labai didelė transformacija įvyko ir su mano sveikata. Buvau labai silpnas vaikas, o tokiame nelabai jaunuoliškame amžiuje pakeisti profesiją į tokią aktyvią gal ne kiekvienas ryžtųsi. Ir tikrai, pasaulis mane bandė nuo to atkalbėti, o aš labai norėjau pabandyti, atrodė, kad tai yra labai prasminga, kad to labai reikia. Ir tokia galimybė atsirado. Ir šiuo metu aš esu ir jogos mokytoja, ir sertifikuota fraktalų piešimo mokytoja, kadangi mokausi pas pačią metodo sukūrėją. Džiugu, kad ir mano mokiniai dirba su puikiais rezultatais – ir Aurelija Veršininė, ir Laima Barbora Pauliukėnė, kurių aš esu pirmoji mokytoja. Džiugu, kad žmonės taip įsikvepia ir eina toliau, atranda, kas jiems yra įdomu, o kitiems yra gražu, ir kas visus mus džiugina.

- Kas mus stabdo gyvenime nuo pokyčių? Ko mes bijome? Kodėl nedrįstame žengti to pirmo žingsnio? Ir kas jums padėjo tai padaryti, iš kur ėmėte ryžto? Kaip žinoti, ko tu nori ir kada jau yra tas metas?

- Labiausiai, manau, mums trukdo inercija. Kažkaip įsisuki ir tada galvoji, kad taip reikia kiekvieną dieną. Atsiranda pareigos, įvairūs įsipareigojimai ir tu bijai į kairę ar į dešinę pasukti, galvoji, kad gyvenimas tave sutraiškys. Bet iš tiesų aš manau, kad kuo geriau mes gyvename, o mes tikrai geriau gyvenam, tuo mums daugiau tos laisvės atsiranda, kad pabandytume save dar kažkur. O kada atsiranda laikas pokyčiams, tai galiu pajuokauti – kai fraktale atsiranda daug violetinės spalvos. Reiškia, jau sukaupta pakankamai energijos, kad įvykdytum virsmą, pasakyt savo gyvenimu, kas gi yra svarbiausia, kam aš esu, kam aš čia atėjau ir už ką galėčiau save gerbti gyvenimo pabaigoje, kad aš tai padariau.

O kad sužinotum, ar tinka, tai gal reikia pabandyti? Mane iš tiesų labai žavi tos istorijos, kai vyresniame amžiuje žmogus kažką atranda. Yra tikrai tokių istorijų, tad niekada ne vėlu pabandyti. Aš nežinau, yra kažkoks vedimas iš aukščiau, kuriam tu tiesiog negali atsispirti.

- O kaip jūsų gyvenime įvyko lūžis ir atsirado kitas darbas?

- Aš tiesiog ieškojau kažko įdomaus. Mane prispaudė ta rutina ir aš pagalvojau: negi darbdaviai nesiūlo nieko įdomaus? Ir su tokiu klausimu atsiverčiau tuometinę „Alio reklamą“. Ir radau ten mažytį skelbimą kaip tik man. Kad „reikalingas žmogus“, ne treneris, ne koks nors aukšto lygio specialistas, o „žmogus, galintis išmokyti jogos pratimų“.

Dar ilgą laiką dvejojau, skambinti man ar ne, labai bijojau to, kad pasakius man savo amžių išgirsiu: „ne, jūs per sena“. Juk gal reikia būti 20 ar 25-erių, norint dirbti trenere? Bet iš tiesų ten, kur aš paskambinau, tai buvo sporto klubas „Tornado“, atsiliepęs vyriškis paklausė: „o kiek jums metų?“ Aš pagalvojau: „Štai ir tas klausimas“. „33“,- sakau. „Tai jūs mums labai tinkat, tik ateikit, jums viskas labai patiks.“ Sakau: „O jūsų netrikdo mano amžius?“ „Ne ne, jogos treneris būtinai turi būti šiek tiek vyresnis, nes kitaip jis nebus autoritetas. Mes turime ir jaunesnio vyriškio kandidatūrą, bet man atrodo, jis mums netiks“,- nustebino balsas telefono ragelyje.

Mano vyras mane bandė atkalbėti, buvusios darbovietės direktorius su geriausiais norais taip pat bandė atkalbėti: „O jeigu tau koja nulūš, kur tavo socialinės garantijos?“ Teko įrodinėti: „Direktoriau, nenulūš mano kojos, negaliu jau daugiau šitame darbe. Aš labai noriu pabandyti“.

Na ką gi, ir taip išėjo. Pakeliui baigiau Lietuvos edukologijos universitete trenerių rengimo kursus, daugybę seminarų, pradinį pedagoginį išsilavinimą. Su malonumu dirbu visose amžiaus kategorijose, esu Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus jogos mokytoja. Ne visiems tai priimtina, bet aš nesiekiu padaryti perversmo, tik noriu įnešti ką nors naujo ir reikalingo į visą švietimo sistemą. Manau, kad reikia bandyti.

- O ar buvo sunkių momentų, kada norėjosi viską mesti, nes atrodė, kad nesiseka?

- Iš tiesų aš dėkinga savo šeimai, savo vyrui, kuris mane bandė nesėkmingai atkalbėti, nes kurį laiką iš tiesų iš jo gavau finansinę paramą. Pradėdama naują darbą aš visiškai neturėjau tikslo užsidirbti, nes tikslas buvo veikti kažką įdomaus, prasmingo, atitinkančio mano vidų ir esmę. Tai ilgą laiką jis mane finansiškai palaikė. Kolega mano, kur priėmė į darbą, labai mane palaikė.

Pačioje pradžioje didžiulė transformacija įvyko su mano sveikata. Tad noriu pasakyti visiems pradedantiems sportuoti, kad jei žmogus apsisprendžia sportuoti, tai jau daro viską: nusiperka abonementą į sporto klubą, eina į pirtį, daro masažus, detoksikuojasi, keičia mitybą. Ir taip suaktyvinam savo organizme viską. Kraujotaką, nervų sistemą. Visos sistemos ima dirbti kitaip. Ir gali būti, kad iškyla kažkokios senos traumos ar toksinai, esantys organizme. Ir tada žmogus sako, o, man viskas pakenkė, aš tada geriau nieko nedarysiu.

Man nutiko panašiai. Kadangi mano praktika tapo labai intensyvi, paūmėjo visos ligos ir buvo labai sunkus laikotarpis būtent dėl sveikatos.

Aš turėjau alergiją, ačiū Dievui, kurios dabar nebeturiu ar bent jau ji tyli. Įvairių sinusitų, įvairių organizmo reakcijų. Bet aš nežinau, kas mane taip įkvėpė tikėti ta joga, kad man to reikia. Galbūt tas lengvumo jausmas po kiekvienos treniruotės...

Bet paskui aš ėmiau jaustis vis geriau ir geriau ir dabar net nežinau, kur ta riba yra. Nes šiandien man 45, bet tikrai galiu pasakyti, kad mano sveikata daug geresnė negu būnant 25. Aš nejaučiu nei tos alergijos, nei kūne yra kažkokie stiprūs kliuviniai. Puikiausiai vedu po 3 treniruotes per dieną. Tai pakankamai didelis fizinis krūvis ir aš jį ištveriu. Nieko neskauda, puikiai miegu, manau, kad tai pakankamas rezultatas.

- Kas jus nuvedė į Indiją? Ir ką ten radote?

- Kiek save atsimenu, aš visada domėjausi savęs pažinimu. Nuo atgimimo laikų lankydavau visokias paskaitas, ezoterikos būrelius, Vilniuje teko Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje mokytis ir ją baigti. Bebaigiant šią akademiją sutikau labai daug įdomių žmonių. Ko gero, nebūčiau ir T. Polujachtovos sutikusi, jei ten nebūčiau dalyvavusi. Taigi besimokant paskutiniame kurse kartu su savo jogos mokytoja Genovaite Jurėniene išvykome į Indiją pas Sai Babą. Juo iš tiesų aš nesidomėjau, bet pagalvojau, kad jei jau esu susijusi su ta joga, reikia pamatyti Indiją, nes ten yra religijų lopšys. Ir pajusti, kaip ten iš tiesų yra. Neturėjau jokių ypatingų pretenzijų, man tiesiog buvo įdomu pajusti tą šalį ir kokioje terpėje ta joga atsirado.

Ir mes išvykome. Teko susitikti su tikrais jogais, o pats Sai Baba pasirodė labai įdomus reiškinys. Tikrai aplink jį ne vienas stebuklas vyko. Ir mačiau tuos pelenus, kuriuos materializavo, netgi palaimino mano šeimos nuotrauką. Ir grįžusi po mėnesio pasijutau, kad laukiuosi.

Iš tiesų Indija nenuvylė, tai buvo labai įkvepianti kelionė. Daug visokių vidinių patirčių. Bet daugiau ten netraukia. Pabuvau, atsitiko ir gana.

- Ka jums suteikia fraktalų piešimas?

- Iš tiesų labai puiki yra fraktalų metodo autorė Tanzilia Polujachtova iš Jakaterinburgo ir mane ji labai įkvepia. O tie piešiniai yra ir galingas instrumentas savęs pažinimui ir tobulinimui. Turime netgi tokią technologiją kaip norų išpildymas, tad su malonumu dalinuosi ta patirtimi su kitais. Tiesiog tie piešiniai suteikia kažkokio ryžto ir energijos. Aš nežinau, ar tas pats tikėjimas atveria visus kelius į norų išsipildymą, ar iš tiesų tas piešinys yra stebuklingas.

Manau, kad kada žmogus daro tai, kas jam patinka, kaip jogai sako, jis yra satvoj, toj aukščiausioj būsenoj, ir tada atsiveria visi vartai, tiek materialinio, tiek dvasinio pasaulio. Bet svarbiausia yra išlaikyti tą būseną, kad tu esi laimingas, kad tu matai kažką gero, kad tu esi pakilioje būsenoje, kad tu matai kiekviename žmoguje tą gerąjį, o ne tą blogąjį pradą. O juk jie abu ten yra.

Piešdama fraktalus, radau tokį darbą, kokio norėjau ir tokioje aplinkoje, kokioje norėjau. Su tokiu užmokesčiu, kokio norėjau. Pasigerinau buitį – turiu butą, pro kurio langus, kaip ir buvo užsakyta, matosi ir saulėlydis, ir saulėtekis.

Tai svarbu, bet ne tiek, ką aš dėl to padariau. Kiekvienas tas projektas reikalauja ne tik užsinorėti, bet ir dar tą norą kompensuoti, padaryti kažkokį gerą darbą, kuris prie tavo tos sėkmės tarytum prisidėtų. Ar tu pats tuo patikėtum.

Taigi tas butas man kainavo susitaikymą su mama. O santykiai su mama kiekvienam žmogui yra labai svarbūs. Tai yra kertinis dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime ir ta patirtis, kurią mes gaunam kartu su mamos gyvenimu, jos istorija ir kaip mes ją tęsiame, yra bazinis momentas. Iš tiesų mamos nebėra jau 8 metus, ir aš nežinau, kas būtų, jeigu aš nebūčiau su ja susitaikius. Man tai yra svarbiausia. O butas jau po to. Kaip sako mano vyras, šeima yra ten, kur visi, o ne ten, kur sienos.

- O ką pasakytumėt skeptikams, kurie nesupranta, kas yra tie fraktalai?

- Skeptikams reikia duoti šiek tiek laiko. Mano šeima taip pat iš pradžių keistai žiūrėjo į šitą užsiėmimą. Sakė, tiek to, tu pieši, bet galėtum ir ką nors kito veikti. Bet paskui, kai visa šeima pajunta, kad moteris yra laiminga, kad ji pasineria, kad jos nuotaika visiškai kita, kad ji nebe pikta, kad joje džiugesys atsiranda, tada niekas nebeprieštarauja.

Vyras kiek bebuvo skeptiškas iš pradžių, dabar man labai padeda. Pagamino fraktalų piešimui lenteles. Kai neturėjau automobilio, nuveždavo ir parveždavo iš seminarų. Padarė aplanką piešiniams, nupirko molbertą. Aš tikrai jaučiu didžiulį palaikymą. Vaikai mane visada palaikė, bet teko girdėti ir iš kitų, vyresnių moterų, kad jų vaikai labai džiaugiasi tuo, kad mama piešia. Iš užsienio atsiunčia kažkokius super pieštukus, labai palaiko ir džiaugiasi, kad mama turi užsiėmimą, kuris, beje, beveik nieko nekainuoja.

Aš manau, kad tas skepticizmas turi pasikeisti, nes tai yra gražu, įdomu. Be to, jeigu tu pats džiaugiesi, tai ir užkreti kitus ta nuotaika.

- Apskritai gyvenime turbūt nuo požiūrio, ar jis pozityvus, ar negatyvus, priklauso viskas, ką mes kas dieną gaunam. Juk ką tu skleidi, tas ir sugrįžta atgal.

- Tas grįžta, ką tu skleidi, tiesa. Bet klausimas, o kaip ten patekti? Kai sako: būk pozityvus. O kaip tai padaryti? Fraktalai mus panardina į tokią bemintę erdvę, kur mes turime galimybę apsivalyti savo mintis, emocijas. Per tai galbūt ir galima tą savo šviesesnį veidą atrasti, nes pačios linijos ir spalvos tarsi nieko nereiškia ir mes apgaunam savo protą. Tarsi labai kažką veikiam, piešiam spalvinam, o iš tiesų mes nieko neveikiam. Ir mums to labai labai reikia, tai yra kokybiškas poilsis, spalvų terapija.

Ir tikrai, kai išnyri iš tos spalvų meditacijos, patiri tokį vidinį apsivalymą. Tai labai panašu į tai, ką mes turime jogoje – meditacija. Tai labai panaši į meditacijos būseną. Ir tai galima daryti visur, jokių ypatingų sąlygų nereikia, kas yra labai patrauklu. Kaip sakė viena moteris: aš nenoriu mokytis piešti, aš noriu iš karto atsisėsti ir piešti. Štai tada ši metodika puikiai tinka. Iš tiesų gali tiesiog atsisėsti ir piešti, nereikia jokių akademinio piešimo valandų, teorijų apie spalvas. Gali daryti taip, kaip tau gražu ir žiūrėti, kur tas fraktalas tave nuves. Nes jis yra chaotiškos formos, o mes iš jo savo pastangomis darome harmoningą.

- Kokių svajonių turite dabar?

- Čia yra pats sunkiausias klausimas. Man atrodo, kad aš viską turiu, man visko gana. Net nežinau, ką pasakyti. Mano svajonės visos išsipildė. O visiems labai rekomenduočiau pasidaryti 10 norų sąrašą. 10 norų – tai visuma. O rašyti reikia todėl, kad mintis yra labai slidi. Ji mūsų galvose labai daug kartų pasikeičia, transformuojasi. Galva yra veikiama iš išorės ir kažkokių mūsų vidinių paskatų. Ir jau mes nebežinom, ko norėjom. Tai reikia užsirašyti viską ir žinoti savo prioritetus. 10 yra visuma ir šis veiksmas daromas tam, kad apskritai savo gyvenime sukurtume pilnatvę ir gerovę, aukštą gyvenimo kokybę. Bet vieno noro tikrai yra mažai. Nes kai jis vienas, tai panašus į kažkokią užgaidą. Jis atspindi tik vieną kažkokią mūsų gyvenimo sferą, o mums reikia, kad būtų pilnatvė visose sferose.

Svarbu, kad tai būtų teiginiai. Tad reikia išmokti teigti, kad aš noriu to ir to, o ne išvardinti 1000 dalykų, kurie tavęs netenkina. Labai daug kas moka papasakoti ko nenori, kas nepatinka, bet tai turėtų būti teiginiai.

Ir jie turėtų tenkinti 3 žmogaus gyvenimo lygmenis – fizinį, emocinį ir dvasinį arba mentalinį – (minčių). Jeigu bent vienas iš šių lygių liks be dėmesio, vis tiek nejausime pilnatvės ir kažko mums trūks.

Taigi kai jau užsirašome, reiktų patikrinti, ar tai yra mūsų norai ar ne mūsų? Ir apie kiekvieną punktą pagalvoti. Nes dažnai ir artimieji, ir visuomenė mums primeta įvairius dalykus, bet tai yra absoliučiai ne apie mus. Ir kai mes pradedame galvoti, suprantame, kad mes vykdome kažkokią keistą programą, kuri visiškai neatitinka mūsų esmės ir nesuteikia jokios laimės.

Turime pagalvoti, ko mes iš tiesų norime ir tame sąraše nepameluoti. Ir jie visi turi būti apie mus. Juk sakoma, kad pradėk nuo savęs. Taigi tie norai turi būti dėl mūsų. Ne dėl šeimos, ne dėl vaikų. Ir aš manau, kad tai yra etiška. Juk kai tu laimingas, tada ir kiti aplink tave laimingi. Jeigu tu nelaimingas, kitiems šalia tavęs irgi nebus smagu, kad tu ir labai dėl jų pasistengsi. O gal net ir neįvertins ir tu liksi be nieko, kaip tas senis prie suskilusios geldos.

Taip pat tą kiekvieną norą reikėtų pasimatuoti, ar tai, ką mes užsisakėme, mokėsime į savo gyvenimą priimti. Nes kartais visko prisisakom, o kai pabandom, pavyzdžiui, įsivaizduot, kad tai jau rytoj gali įvykti – pasidaro baisu.

Pasimatuojam kiekvieną tą norą, ar jis iš tiesų mums ne per didelis ir ne per sunkus, jeigu jis staiga išsipildytų. Ir su tuo sąrašu nieko daugiau nereikia daryti, jis ir taip pildosi - apie 30 proc. metų bėgyje išsipildo tikrai. Vien dėl to, kad tu juos užsirašei ir žinai, į ką tu eini. Taigi sulankstom tą sąrašą ir įdedam į kokią nors gražią knygą be sunkaus turinio ir ten laikome. Ir iš tiesų pildosi. Štai mano jau daug norų išsipildė.

Taip pat šį sąrašą galima naudoti, kai jaučiamės pasimetę, kai kažkas bando mus įtikinti, o mes abejojam. Galim pasklaidyti tą savo norų sąrašą, o gal ten ir atrasim, kad būtent to dalyko, kurį siūlo, mums ir reikia. Arba visiškai jo galim nerasti ir tada ramia širdimi galime atsakyti: ne žinokit, man su jumis ne pakeliui. Nes tada jau žinai savo prioritetus ir pildai savo svajones, ne kitų. Tai, kas mums svarbu.

- Ko norėtumėt palinkėti DELFI skaitytojams?

- Kiekviena gyva būtybė trokšta laimės – to ir linkiu. Banalus palinkėjimas, bet jis labai nuoširdus ir tikras. Aišku, jeigu atrastumėt spalvas, jeigu galėčiau su jumis pasidalinti ir užkrėsti tuo įkvėpimu, pasidalinti ta laime, tai tikrai būčiau ir pati labai laiminga. Taigi linkiu daugiau spalvų, daugiau laisvės, daugiau atvirumo, pasitikėjimo savo likimu!