Aktorius gimė gydytojo ir eseistės šeimoje Oksforde. Jis buvo pagrandukas – turėjo dvi seseris ir brolį. Šeima priklausė škotų Presbiterionų tikėjimui, tačiau H. Laurie sako, jog šis tikėjimas ypatingos įtakos šeimos gyvenimui nedarė, o religinių dogmų labiau laikėsi jo mama. „Į bet kokius malonumus ji žiūrėjo įtariai“, - viename interviu sakė aktorius, kurio santykiai su mama buvo įtempti.
Hugh visada jautė, kad neatitinka didelių jos lūkesčių: „Šeimoje mes buvome dvi susikertančios ugnys. Buvo laikotarpių, kai mačiau, kad ji manimi nusivylusi, gal net nekenčia“, - prisimena aktorius. Visai kitoks aktoriaus santykis buvo su tėvu, kurį H. Laurie vadina „šilčiausiu žmogumi pasaulyje, geru, protingu piliečiu, kuris vilki tvido kostiumą ir yra sklidinas meilės vaikams“.
Hugh tėvas buvo irkluotojas, dvidešimt metų praleidęs Sudane. Tik kai grįžo į Angliją, Ran Laurie pagalvojo, ką veikti toliau... Ir tapo medicinos studentu. Mokėsi su aštuoniolikmečiais, o būdamas 45-erių įgijo bendrosios praktikos gydytojo diplomą. Prisimindamas tėvą, H. Laurie sako, jog jis ko gero nebūtų labai laimingas matydamas sūnų seriale „Daktaras Hausas“, nes vylėsi, kad ir sūnus taps mediku. Aktorius pripažįsta svarstęs apie medicinos mokslus ir net norėjo būti gydytojas, bet, kaip pats sako, įvertinęs savo galimybes suprato, kad tai ne jo protui.
Priešingybės
H. Laurie įžvelgia tik vieną paralelę tarp tėvo mediko ir daktaro Hauso – karjerą tikroje ir tariamoje ligoninėje jie pradėjo panašaus amžiaus, jau perkopę per keturiasdešimt. „Tėvas buvo ramus vyras, o laiko pacientams skirdavo tiek, kiek reikėjo. Hausas kitoks... Bet tėvas man įskiepijo pagarbą gydytojams.
Tėvas ne kartą yra teikęs man pagalbą. Vieną kartą iš benzino pasigaminau sprogmenį, kai jis sprogo, nudegino man koją. Kitą kartą stiklais susipjausčiau ranką ir jis ją susiuvo. Net ir tokiais atvejais tėvas savo darbą atlikdavo be pykčio”, - pasakojo aktorius.
Taip pat kaip ir tėvas, aktorius mokėsi irklavimo, bet dėl infekcinės ligos - mononukleozės - buvo priverstas nutraukti treniruotes. Ši liga pasireiškia karščiavimu, angina, raumenų skausmais ir nuovargiu, ja sergant keičiasi baltųjų kraujo ląstelių kiekiai. Ligos metu yra patariama ilsėtis, o vaistai skiriami tik temperatūrai ir skausmui malšinti.
Pasveikęs H. Laurie pasuko aktoriaus keliu įsiliedamas į garsią studentų trupę teatre „Futlaits“. Kartu su trupe H. Laurie buvo pakviestas vaidinti Edinburgo alternatyviojo teatro festivalyje, kuriame trupė laimėjo Perriero komedijos apdovanojimą – tai buvo pirmieji žingsniai į didžiuosius televizijos ekranus.
Kenčia nuo savęs
Paskutinėse mokyklos klasėse H. Laurie pradėjo rūkyti, o prancūzų kalbos pamokose amžinai nusirašinėjo. Jis sako, kad tai buvę depresijos apraiškos arba būdas apgauti save.
„Buvau blogas mokinys, nes nejaučiau nei malonumo, nei motyvacijos mokytis“, - pasakoja aktorius ir priduria, kad išgelbėjo jį grįžimas į irklavimo sportą. Dar jis mokėsi groti pianinu ir gitara. Dabar, kalbėdamas apie polinkį į depresiją, H. Laurie sako, kad apskritai britams būdingas jautrumas ir sentimentalumas – ne išimtis ir jis.
Aktorius neslepia, jog jį nuolat kankina klausimai apie gyvenimo prasmę, įvairios sudėtingos emocijos, kurios, anot aktoriaus, žmones gali paversti ciniškais. Kartais jam tenka gintis ir nuo savo jausmų.
„Kartais balansuoju ant tuštumos krašto, nors ir suprantu, kad šį polinkį į depresiją gal ir išsigalvojau. Juk turiu vaikus, darbą ir viską, ko reikia, - atrodo, kodėl turėčiau taip jaustis. Galbūt tikroji tokių jausmų priežastis yra tai, jog nebuvau pasiruošęs populiarumui. Aš juk nesimokiau aktoriaus profesijos, ilgai vaidinau kaip mėgėjas. Nematau kitų priežasčių...
Gerai, kad yra raminamųjų, kartais man jie padeda. Daugelis šiuos vaistus vertina blogai, tačiau negalvoju, kad jie galėtų mane kaip nors pakeisti. Kodėl? Tarkime, kai žmogui šalta, jis apsirengia šilčiau. Lygiai tas pats su vaistais – tau šalta, tu šildaisi. Taip pat man padeda sportas. Pradėjau lankyti bokso treniruotes. Labai padėjo ir filmavimasis seriale „Daktaras Hausas“.
Man patinka įsijausti į personažo, kuris yra aukščiau visų socialinių normų, stereotipų, vaidmenį. Jis geras - išgelbėja daugybę žmonių, yra lemtingas ir tikras.
Manau, kad mano kartais keistos savijautos priežastis turbūt yra kovos jausmo stoka. Viskas gyvenime man lengvai sekėsi, viską turiu ir pasiekiau lengvai – aš tiesiog nepatyriau gyvenimo išbandymų“, - kalbėjo H. Laurie.
