- Jūs Vilniaus universitete studijavote bibliotekininkystę, lietuvių kalbą ir literatūrą, teisę. Kodėl galiausiai pasukote žurnalistikos keliu?
Yra du atsakymų variantai. Pirmas – tas, kas nieko nemoka,tampa žurnalistu. Antras – žurnalistai yra tie, kuriems taip ir nepavyko tapti rašytojais. Ko gero, aš daugiau nieko nemokėjau. Nuo penkerių metų skaičiau knygas, man patiko literatūra.
Pamenu pirmaisiais metais neįstojau, dirbau tiekėju Klaipėdos fabrike. Anuomet važinėjau po tuometinę Tarybų Sąjungą. Stovėdavau traukinyje ir galvodavau, kad norėčiau į Maskvą važiuoti kaip žurnalistas, o ne kaip tiekėjas.
Nors abu tėvai buvo ekonomistai, aš gimiau humanitaras.
- Baigėte Klaipėdos muzikos mokyklą...
Muzikos mokykloje baigiau akordeono klasę, grojau fortepijonu. Su mokyklos estradiniu ansambliu grojome šokių vakarėliams.
Mano dešimtmetis anūkas po truputį bando groti saksofonu, kartais jam tai patinka, kartais - ne. Jo mama (mano dukra) sako: „Nebandyk mesti, juk saksofonas 2000 litų kainavo.“ Aš jai aiškinu, kad ne taip reikia vaiką skatinti. Atsisuku į anūką ir sakau: „Rokai, viename studentų vakarėlyje ant scenos užlipo saksofonistas, pagrojo, ir visos mergaitės tą vakarą buvo jo.“ Žiūriu Rokas sukluso ir pagalvojo, kad gal gerai senelis kalba - reikia mokytis groti saksofonu ir jam.
Pamenu žmonai padariau didelį įspūdį, kai apie mano muzikavimus ji sužinojo gal tik po poros metų bendravimo. Klausė, kodėl tik dabar groju, o todėl, kad silpnas iš manęs grojikas. Šio pomėgio nebepraktikuoju: jau pirštai nebedirba. Bet didžiuojuosi savimi, kad pažįstu natas, suprantu muzikinius terminus.
Dabar galvoju, ką jums čia pasakius, ko dar nežinote... Būdamas jaunas, Lietuvoje buvau truputėlį žinomas sportininkas (bėgikas). Mano asmeninis 800 metrų bėgimo rekordas buvo toks pats kaip tų pačių metų Europos moterų bėgimo rekordas (juokiasi).
- Žurnalistikos kasdienybė – stresas, darbas savaitgaliais, naktimis, poilsio trūkumas, cigaretės, kava... Visa tai kenkia sveikatai... Gal šiandien labiau rūpinatės savimi?
Kodėl nepaminėjote daugiau? Alkoholis, moterys... Ačiū, bet ne, labiau nesirūpinu. Esu po širdies ir visokių kitų baisių operacijų. Bet Vaitiekūnas vis tiek savęs nemyli. Šiemet sumokėjau 350 litų klinikai, kad užkoduotų mane nuo to prakeikto rūkymo. Vieną ar dvi dienas nerūkiau, paskui vėl pradėjau. Tada paskambinau gydytojai, pasiskundžiau, o ji man: „Prašom ateikite, antras kartas 150 litų.“ Nuėjau ir antrą kartą, tačiau kaip matote, vis tiek kišenės pilnos cigarečių.
- Prieš keletą metų gydytojai jums diagnozavo cukrinį diabetą. Ar tai nutiko netikėtai, ar vis dėlto pasireiškė kokie nors simptomai?
Visiškai netikėtai. Nejaučiau jokių simptomų. Tiesiog padarė kraujo tyrimus ir aptiko ligą.
- Kokių apribojimų jums nurodė laikytis gydytojai?
Nieko man jie nedraudė. Pats pajutau, kad vos tik gulėdamas ligoninėje sureguliuoju mitybą, sveikata „pasitaiso“. Grįžtu namo, pradedu viską valgyti, tada vėl blogai. Juk taip sunku prisiversti valgyti tik juodą duoną. Tiesiog reikia nuolat stebėti cukraus kiekį kraujyje. Ko gero, manęs tuoj negydys joks gydytojas, nes per dieną bent kartą reikia matuoti cukrų kraujyje. O aš pats šiemet dar nesu jo matavęs... Na, pamatuoja gydytoja, kai ateinu į polikliniką ir nuolat sako: „Oi, kaip blogai.“ Nieko nuostabaus, nes aš valgau viską, neriboju ir saldumynų.
Tiesa, dabar esu susirūpinęs sveikata, nes blogai jaučiuosi... Stuburo, amžiaus problemos... Bet labai nenoriu būti senas ir toks nesijaučiu.
- Teko girdėti, kad pas gydytojus apsilankote tik tada, kai jau tikrai blogai pasidaro...Vis dar vengiate vizitų pas medikus?
Taip, man baltas chalatas yra stresas, aš jo bijau. Na, nežinau... Procedūros nepatinka. Turiu daug reikalų su gydytojais. Pas vieną turėjau nueiti vakar, o pas kitą – užvakar. Bet vis neturiu laiko. Kitą savaitę galbūt jo atsiras. Medikai, sužinoję, kad šitaip save niokoju, gali atsisakyti mane gydyti.
- Esate pavadinęs save sunkaus charakterio bjauriu tipu, tačiau su jumis kalbant nepanašu, kad tai tiesa. Turite puikų humoro jausmą...
Manau, kad šiais laikais gyvenimas sudėtingas, o humoras gali padėti išgyventi. Juodas humoras yra mano gyvenimo varikliukas. Dėl bjaurumo, sunkaus charakterio, žmonai galėčiau paminklą pastatyti. Niekaip nesuprantu, kaip ji gali gyventi su tokiu. Kai buvau jaunas, manęs namuose niekada nebūdavo. O dabar sėdžiu ir sėdžiu namuose, niekur neišvysi.