Į Sibirą išvežtų lenkų, vokiečių ir Baltijos šalių vaikų gyvenimas vaikų namuose: našlaičių kasdienybė – iš pirmų lūpų

Muziejaus „NKVD tardymo kalėjimas“ internetinėje svetainėje galima rasti dviejų auklėtojų prisiminimus. Auklėtojos kitados dirbo Lenkų ir Čainsko vaikų namuose, skirtuose deportuotųjų iš Baltijos šalių, Moldovos, taip pat Pavolgio vokiečių vaikams. Moterys atskleidė, kaip atrodė „liaudies priešų“ vaikų buitis ir kasdienybė. Tų vaikų tėvai buvo arba žuvę kare, arba įkišti už grotų.

Visi suklaupę melsdavosi

Sovietmečiu būta dviejų lenkų deportacijos bangų. Primoji įvyko 1936 metų balandį, o antroji –1940–1941 metų laikotarpiu. Pirmuoju deportavimo etapu buvo iškeldinti lenkai ir vokiečiai, gyvenę SSRS pasienio rajonuose. Antroji banga palietė tik tuos lenkus, kurie gyveno prijungtuose Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos rajonuose. Remiantis Rusijos valdžios institucijose sukauptais duomenimis, iš viso priverstinio iškeldinimo aukomis tada tapo 389 tūkst. žmonių. Bet 39 tūkst. iš jų mirė pakeliui į tremties vietą. Našlaičiais tapę deportuotųjų vaikai būdavo apgyvendinami specialiuose vaikų namuose.

Lenkų tremtinių atžaloms skirti vaikų namai Tomske veikė nuo 1942 iki 1944 metų. Juose ir dirbo vietos gyventoja Raisa Vdovina. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje buvusi auklėtoja parašė prisiminimus, patekusius į Tomsko politinių represijų istorijos muziejaus archyvą.