„Visada tvirtai tikiu tuo, ką darau. Ne tik tikiu, bet dar ir avansu padėkoju, lyg tai jau būtų įvykęs faktas. Iki šiol savo mintis modeliuoju taip: „Ačiū, Dieve, kad po savaitės darysiu tą ir tą“, – sako vasario „Moters“ žurnalo viršelio veidas I. Andrejevaitė žurnalistei Laisvei Radzevičienei.
Interviu ištrauka
- Ar mergaitė, kuriai vaikystėje tėvai pleistru užklijuodavo burną, kad mažiau kalbėtų, jau arti savo svajonės?
- Apie pleistrą – ne juokas. Tikra tiesa. Pradėjau kalbėti labai anksti, iškart – eilėraščiais ir pasakomis. Kai su mama važiuodavome troleibusu, aplinkiniams pasakodavau istoriją apie begemotą, kuris bijojo skiepų. Namuose pasigrobdavau visą svečių dėmesį, užtat tėvai ir juokdavosi: „Užklijuosim pleistru burną, kad mažiau kalbėtum.“Augau su vyresniu broliu, tačiau jis yra visiška mano priešingybė – ramybės įsikūnijimas. Mes net atrodome skirtingai: jis – blondinas, žydrų akių kaip mama, o aš – į tėtį. Ir pašėlusi kaip jis.
Mokykloje nuolat pakliūdavau į beprotiškas istorijas. Jei prašys neliesti, būtinai paliesiu, jei neleis eiti, eisiu. Ir dar kompaniją su savimi pasikviesiu. Kartą net patekau į policiją. Mus išvežė iš vaikų darželio pavėsinės, kur su bendraklasiu sugalvojome išgerti butelį alaus. Tėvai apie įvykį ir nebūtų sužinoję – iš komisariato mus pasiėmė vyresnis draugo brolis, bet aš policijos tualete pamiršau moksleivio pažymėjimą. Jis, žinoma, atsidūrė pas tėvus. „Ieva tą padarė, Ieva aną...“ – nuolat skambėdavo klasės tėvų susirinkimuose. Buvau truputį chuliganė, tačiau nepiktybiška, mane gelbėjo, kad labai gerai mokiausi, be to, padėdavau organizuoti daugelį mokyklos renginių. <...>
Tapti aktore nesvarsčiau, nors teatras man nebuvo svetimas. <...>Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai susipažinau su jau studijuojančių aktorių kompanija. Jie man ir patarė: „Turi visus aktorei reikalingus duomenis. Pamėgink!“ Kad įstosiu, pačiai abejonių nebuvo. Visada tvirtai tikiu tuo, ką darau. Ne tik tikiu, bet dar ir avansu padėkoju, lyg tai jau būtų įvykęs faktas. <...>
- Neradusi vietos Lietuvoje nusprendėte laimę pamėginti svetur? Iškart po studijų išvykote į Londoną. Ar niekada nesigailėjote susikrovusi lagaminus?
- Norėjau dirbti tarptautinėje rinkoje, todėl vieną rytą susikroviau lagaminą. Pirmomis dienomis Londone gyvenau pas draugus – svetainėje, sujungtoje su virtuve. Į ją vidury nakties kepti koldūnų vis užsukdavo dar berods šeši tame pačiame name tada gyvenę jaunuoliai. Miegojau ant pripučiamo čiužinio, kuris išsileisdavo po valandos, tačiau tada man nieko netrūko, buvo tikroji laimė. Pirmus mėnesius galvos dėl to, kas bus rytoj, per daug nesukau, norėjau tiesiog pabūti dideliame mieste, apsiprasti, susigyventi su juo. Drąsiai žvelgiau į ateitį ir tvirtai tikėjau, kad viskas susidėlios taip, kaip ir turi būti.
- Tačiau po kurio laiko iš Londono išvykote į Maskvą. Kaip ten atsidūrėte?
- Gimiau Rusijoje, buvau vos aštuonių mėnesių, kai tėvai atsivežė mane į Vilnių. Tėtis – rusas, mama – lietuvė, namuose visada kalbėdavome lietuviškai. Užtat kai pirmą kartą išvykau į Maskvą, paaiškėjo, kad rusų kalbos nemoku taip gerai, kaip įsivaizdavau.
Į Maskvą išvykau netikėtai. Paskambino bičiulis ir paprašė padėti jam organizuoti renginį. Nesuabejojau nė sekundės, išskridau savaitgaliui, o ten nusprendžiau pasilikti dar kelioms dienoms. Skambinau žmonėms, kurie dirba kino pramonėje, laužyta rusų kalba bandžiau prisistatyti. Sunku patikėti, tačiau po kelių dienų jau turėjau agentą, o po kelių savaičių sulaukiau pasiūlymo vaidinti kino filme „Startup“ apie du informatikus jaunuolius, sukūrusius didžiulę verslo imperiją. <...>
- Kažkur užsiminėte, kad Emilija – Jūsų svajonių vaidmuo...
- Svajoti reikia dažnai ir daug. Tais klajonių ir skraidymo metais dažnai galvodavau, kad privalau sau kelti didelius tikslus. Ir pirmiausia – užsienyje, ne Lietuvoje. Tokį planą sugalvojau, kad, padirbusi užsienyje, sustiprėjusi ir įgijusi daugiau patirties, galėčiau grįžti ir vaidinti gimtąja kalba. Labai norėjau Lietuvai perduoti, ką moku geriausiai. Vieną dieną prabudau su mintimi, kad esu tam pasiruošusi, kad pasiilgau lietuvių kalbos, noriu ir galiu vaidinti gimtajame krašte.
Pradėjau daug ir garsiai apie tai kalbėti, o vieną dieną sėdau prie feisbuko ir parašiau lietuviams režisieriams, kad norėčiau suvaidinti nors ir mažą vaidmenį lietuvių filme. Keli atrašė, Donatas Ulvydas – ne. Po kurio laiko pats man paskambino, pasiūlė perskaityti scenarijų ir pasakyti, ką apie jį manau. Tuo metu Rusijoje filmavausi dviejuose projektuose, scenarijų pasiėmiau į traukinį. Pradėjau skaityti ir... apsiverkiau. Nepamenu, kada taip stipriai būčiau raudojusi.
Toli nuo savo šalies galvojau apie tai, ką man yra pasakojusi močiutė – apie septynis į Sibirą išvežtus jos brolius ir seseris. Močiutė vienintelė spėjo iššokti pro langą. Ji bendradarbiavo su partizanais, buvo tikra kovotoja, ją pažinojo visas miestelis. <...> Pajutau Emilijos istoriją, grįžusi namo puoliau rašyti Donatui. Mėginau išlieti emocijas, papasakoti jam šeimos istoriją. Laiško pabaigoje parašiau: „Jaučiu, kad Emilija – tai aš.“ Po dviejų dienų gavau Donato atsakymą: „Emilija – tai tu.“ Bėgiojau po namus ašarodama. Tai buvo tarsi sapnas – juk vaidmenį gavau be jokios peržiūros, režisierius patikėjo manimi manęs nepažinodamas.
- Jūsų mama mirė visai prieš pradedant filmuoti „Emiliją“?
- Džiaugiuosi, kad ji dar spėjo sužinoti, kad gavau šį vaidmenį. Buvo labai laiminga. Netekusi mamos suaugau per vieną dieną. Daugybė dalykų tapo nebesvarbūs, o tie, dėl kurių jaudinausi, – nereikšmingi. Vis galvojau – kažko nespėjau pasakyti, atsiprašyti, praleidau per mažai laiko su ja, neapkabinau, nepasakiau, kaip myliu. Tai – irgi gyvenimo pamoka. Dabar daug daugiau laiko skiriu savo šeimai, artimiems draugams. Supratusi, kaip viskas trapu ir laikina, stipriau vertinu, ką turiu, o skaudžias patirtis priimu kaip pamokas.
Mama mane išmokė daugiau laiko skirti sau. Dažnai sakydavo: „Ieva, pabūk egoiste, mylėk save.“ O man vis atrodydavo, kad turiu padėti kitam, gelbėti kitą. Metai po mamos mirties buvo ypač sunkūs – pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, sušlubavo sveikata, dėl to netekau kelių rimtų vaidmenų, patekau į baisią avariją. <...> Vėliau klausiau savęs, kodėl pažiūrėjau į kelią būtent tą lemtingą akimirką? Tikiu, kad tai – ne atsitiktinumas, pamačiusi į mus lekiančią mašiną, spėjau pasislėpti už sėdynės, – būčiau išlėkusi pro priekinį stiklą. Dabar tiksliai žinau atsakymą – mane visada kažkas saugo. Tai ji – mano mama.
Žaizdas išsigydžiau, randų neliko, tačiau nelaimės nepaleido. Beviltiškumo jausmas tapo nuolatiniu palydovu. Baisiausia buvo, kad pradėjau tikėti, jog šita situacija niekada nepasikeis, kad taip bus visada. Pamenu, apsipylusi ašaromis be tikslo vaikščiodavau Londono gatvėmis, nežinojau, ką toliau daryti, su kuo pakalbėti, kam paskambinti. Laimė, kartą sutikau seną pažįstamą. Jis iškart suprato, kaip jaučiuosi ir ką išgyvenu.
„Puikiai žinai, ko nenori savo gyvenime, tai ir gyvenk, kad taip nebūtų“, – pamokė tada. Man įstrigo tie žodžiai, tą dieną daugybę kartų juos garsiai sau kartojau, o kitą rytą atsikėlusi tariau: „Atveriu savo širdį naujam, šviesiam gyvenimui, naujiems darbams, nuotykiams, kelionėms, iššūkiams, naujoms meilėms...“ Nepatikėsite – viskas pradėjo gerėti, man vėl šviečia saulė. Šiandien jau tikrai žinau – niekas nepakeis tavo gyvenimo ir niekas nepadarys tavęs laimingo, tik pats. Labai svarbu suprasti, kad niekas nieko tau neprivalo daryti, neprivalo tavęs gelbėti ar guosti ir kad neturi jokios teisės reikalauti ko nors iš kito žmogaus.
Visi dažnai stengiasi pamiršti baisias, sunkias emocijas, o juk nereikėtų – jos irgi mūsų patirtys prisiminimų dėžutėje. Ir kuo stipresnės, kuo skaudesnės, tuo mums, aktoriams, geriau. Reikiamu momentu išsitraukiame iš tos dėžutės reikalingą jausmą. <...>
Visas interviu – vasario mėnesio žurnale „Moteris“
Nuotraukos – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografas – Tomas Kauneckas, stilius – Gretos Vitkauskaitės, makiažas ir šukuosena – Vaidos
Venckutės)
