Ž. Butkevičius save pristato kaip verslininką, lektorių ir asmeninio tobulėjimo trenerį, taip pat žiedinių motociklų priklausomybę turintį ir nesistengiantį nuo jos pagyti baikerį, snieglentininką, ir laimingą šeimos žmogų. Jis priduria, kad gyvenime nevengia pažaisti „Lego“ kaladėlėmis ar radijo bangomis valdomomis mašinomis.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.
Daug žadanti pradžia
Ž. Butkevičiaus karjera prasidėjo labai anksti, nors pats darbas tikrai nebuvo ypatingas. Dar būdamas paaugliu jaunas vaikinas nusprendė vasarą praleisti uždarbiaudamas Palangoje.
„Mano karjera prasidėjo 2003 metais, aš buvau šešiolikmetis ir tada Palangoje dirbau kavinėje „Kupeta“. Gal prisimenat tada vykusį realybės šou Baras? Toje kavinėje vyko tas realybės šou, o indus nešiojom ir viską darėm mes. Laimingo atsitiktinumo dėka mane pastebėjo prabangaus viešbučio savininkai ir jie mane pakvietė padirbėti per atidarymą“, – pirmąją patirtį prisimena Ž. Butkevičius.
„Kaip galvojat, kai tiek uždirba nepilnametis, kas vyksta su to žmogaus arogancija? Mano arogancija pliūpsniais veržėsi per viršų“, – juokauja jaunas vyras.
Ž. Butkevičius pasakoja, kad dirbdamas šiame viešbutyje jis susidūrė su daugybe labai turtingų žmonių. Jis prisimena vieną rusų verslininką, kuris viešbutyje su šeima apsistojo mėnesiui, išsipirko visą prabangų aukštą, o sąskaitą už praleistą laiką viršijo 20 tūkst. Lt.
„Jis paliko tuos pinigus doleriais, dar pridėjo arbatos ir išėjo. Jų požiūris buvo toks, kad jeigu aš grįšiu su tiek pat pinigų, kiek išvažiavau, tai aš nepailsėjau. Tada suvokiau, kad privalau tapti verslininku, nes turtingi žmonės yra faini žmonės.
Ž. Butkevičius prisimena ir pirmąją verslo idėją, kai su kolega Arnu nusprendė pardavinėti tuo metu Lietuvoje dar neišpopuliarėjusius kebabus.
„Tokio dalykų kaip „Jammi“ tada nebuvo. Pradėjome skaičiuoti verslo planą ir suskaičiavome, kad pradžiai reikia 30 tūkst. litų. Tada nepavyko, nes neturėjome pinigų. Ir niekas jų nenorėjo duoti paaugliams. O apie kebabų kepimą neturėjome jokio supratimo, tik kad buvome valgę kebabų“, – pirmąją idėją pasakoja jaunuolis.
Teko valgyti iš kliento lėkštės
Tiesa, Ž. Butkevičiui arogancijos perteklius nepadėjo. Jis prisimena situaciją, kai dar dirbdamas viešbutyje nešė indus ir jam nukrito keli šaukšteliai, o šis juos paspyrė nuo laiptų, į netoliese buvusį rūsį. Po šio incidento kitą vasarą darbo viešbutyje vaikinas jau nebegavo.
Po poros savaičių bevaisių pastangų, kaip pats sako, laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko įsidarbinti vienoje tinklinėje picerijoje.
„Kai įsidarbinau, buvau nevalgęs kurį laiką. Atsimenu vieną užsakymą, vyrukas užsisako itališką šeimyninę picą ir bokalą alaus. Jis vienos dalies picos nesuvalgo. Aš paimu didelį medinį padėklą su likučiais ir nueinu už sienos.
Tą picos gabalą mes sudraskėm dar kavinės teritorijoje. Viršininkė mums davė velnių, ganėtinai nuoširdžiai. Buvo tokia diena, aš dar turėjau planų tapti verslininku, o valgiau maistą iš kitų žmonių lėkštės ir dar gavau velnių. Tada nusprendžiau, kad taip gyventi nebegalima ir reikia kažką keisti. Bet tais metais niekas nepasikeitė“, – tikina Ž. Butkevičius.
Pirmoji avantiūra
„Tada ten pasikviečiau savo gerą draugą, kuris vėliau tapo mano kolega. Po keleto dienų darbo jis man sako, turiu idėją. O geriausia dalis, kad pradžiai nereikia pinigų. Taigi nueinam su juo alaus, mano draugas susiranda lapukų, kuriuos šiaip ten duoda vaikams spalvinti, pieštukų ir pristato man verslo idėją. Sako, klausyk, tau reikia apsidrausti gyvybės draudimu. Man 18 metų ir tuo metu man tikrai nerūpi gyvybės draudimas“, – prisimena pašnekovas.
Mano draugo pasiūlyta verslo idėja buvo paprasta, nors klausimas, ar visai legali. Visa idėja buvo paremta finansinės piramidės principu, Ž. Butkevičiui reikėjo surasti 5 žmones, kurie sutiktų apsidrausti gyvybės draudimu, o už tai jis gautų pinigų iš draudimo bendrovės. Be to, reiktų įkalbėti tuos 5 žmones, kad šie surastų dar 5.
„Tada nuskambėjo gražiausi žodžiai mano gyvenime, kuriuos pasakė mano draugas: Žilvinai, tu nieko nedirbi. Jie visi dirba. Ir tu uždirbi po 10 tūkst. Eur. Vėliau po 100 tūkst. Eur kiekvieną mėnesį. Tai buvo gražiausia, ką girdėjau per visą gyvenimą.
Po kelių dienų mano draugas atnešė parodyti ir savo pirmųjų dienų uždarbį, jo sąskaitoje puikavosi 2 tūkst. Lt. Tada Ž. Butkevičius jau visiškai nebedvejojo ir pradėjo savo kelionę į geresnį gyvenimą.
„Man draugas supildė paraišką, susimokėjau pradinį įnašą. Tai buvo vienas kvailiausių, tačiau tuo pačiu geriausių sprendimų mano gyvenime. Nes tada man atsivėrė kiti keliai. Kai atsiranda galimybė, privalai ja pasinaudoti. Nes gali pavykti, bet gali ir nepavykti.
Būnant verslininku turi būti šiek tiek neadekvatus. Turi tikėti tuo, kuo netiki 99 proc. žmonių. Mano draugas tada apdraudė savo pažįstamus. O aš nieko neapdraudžiau ir nieko neuždirbau. Bet naiviai tikėjau, kad kas nors pavyks. Verslininko duona yra tokia, kad tikėsitės, kad pavyks, nors visi sakys, kad nepavyks“, – pasakoja jaunuolis.
Sėkmės sulaukė krizės įkarštyje
„Ten kūrėme visą karjerą ir tikėjomės, kad jau tuoj viską pasieksime. Bet viskas staiga baigėsi. Aišku, mums siūlė nusipirkti Lietuvos padalinį už dešimtis tūkstančių siekiančią sumą. Tuo metu tai buvo kosminiai pinigai ir tų pinigų mes neturėjome“, – sako pašnekovas.
Po to jaunuolis išėjo į pensijų fondų įmonę, čia praleido vos savaitę, tačiau pamatė galimybę neblogai užsidirbti, nes ši siūlė persikelti kaupiamą pensiją iš kitų fondų pas juos visiškai nemokamai ir žadėjo kur kas didesnę grąžą, o perkėlimui tarpininkaujantis žmogus galėjo iškart gauti kelis šimtus litų siekiantį komisinį mokestį.
„Pasiūlymas buvo toks, kad perkėlus iš kito fondo į mūsų partnerių klientas gauna papildomai tūkstantinę sumą, o klientui tai nieko nekainuoja. Buvo lengva parduoti tokį dalyką. Tai buvo kaip saulėgrąžų gliaudymas. Tada mums kilo mintis pasiūlyti tai padaryti per tinklinę rinkodarą. Nuėjome pas buvusios darbovietės akcininkus su pasiūlymų ir jie sako, fainai, mes taip padarysim.
Dėl šios priežasties pašnekovas kartu su savo draugu nusprendė nieko nelaukti ir imtis šio verslo patys. Pagrindiniai iššūkiai buvo du – gauti pinigų verslo pradžiai ir sukurti IT sistemą, kuri ganėtinai sudėtinga. Į verslo idėją investavo draugo giminaitė, o vienas pažįstamas sukūrė IT sistemą.
„Verslo idėja tokia. Ateinu pas klientą ir sakau, Algirdai, ar nori persikelti savo pensijų fondą iš savo fondo į mūsų partnerių ir tavo fondas padidės didele suma. O turiu dar geresnę idėją, tu gali užsirašyti partneriu, pats persikelti savo pensijų fondą ir gauni komisinius, kelis šimtus litų, ir dar padidėja tavo pensijų fondas.
Dirbo daug ir sunkiai
2009 m. spalio 27 d. jie atidarė nedidelį biurą sostinėje, ši diena, anot Ž. Butkevičiaus, viena laimingiausių jo gyvenime.
„Pati verslo pradžia buvo žiauriai sunki. Mano kolega jau buvo vedęs, o aš neturėjau nei merginos, nei žmonos. Mes kiekvieną dieną dirbdavome po keliolika valandų. Apie 10 vakaro mano kolega važiuoja pas žmoną, kad su ja neišsiskirtų.
Tiesa, sunkus darbas netruko atsipirkti, įmonė, su kuria jie bendradarbiavo, jaunuoliams skyrė apdovanojimą už puikų darbą, o 2010 metais jų įkurta įmonė turėjo daugiau nei tūkstantį partnerių, kurie tarpininkaudavo perkeliant pensijų fondus.
Prasidėjo įmonės krizė
Tada atsitiko krizė, kurios verslininkai neplanavo. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius priėmė sprendimą sumažinti iš Sodros pervedamą pinigų sumą į pensijų fondus. Anksčiau žmonėms kaupiantiems pinigus antrojoje pensijų pakopoje iš Sodros į fondus buvo pervedama 5,5 proc. nuo darbuotojų sumokėtų socialinio draudimo įmokų, tačiau siaučiant krizei ir bandant kaišioti biudžeto skyles, ši dalis buvo nuolat mažinama, kol galų gale pervedama dalis krito iki 1,5 proc.
„Tuomet komisinis mokestis mūsų partneriams sumažėjo 4 kartus. Pamenu vieną liūdniausių dienų mūsų gyvenime. Iki tol mes stojomės ant bačkos ir sakėme visiems, einame su mumis, ten yra ateitis, mes žinome, ką darome, rinka superinė, pinigai kosminiai.
2010 m. jis buvo priverstas daugiau nei tūkstančiui žmonių pranešti, kad verslo modelis žlunga, o pinigų kalnai mažėja keturis kartus. Iš tų tūkstančių po žinios paskelbimo liko 60 konsultantų.
„Viskas dingo. Tiek aš, tiek mano kolega buvome nekompetentingi vadovai, nemokėjome valdyti situacijos, kai ateina tokia krizė“, – pripažįsta pašnekovas.
Žengė pirmyn
Tačiau krizę jauni verslininkai atlaikė. Ž. Butkevičius pasakoja, kad jie praradę didelę lėšų dalį iš pensijų fondų netruko kompensuoti kitomis paslaugomis – pradėjo tarpininkauti įsigyjant gyvybės draudimą ir šviesti o šiandien jų įkurta įmonė sėkmingai gyvuoja ir plečiasi.
Taip pat jauni verslininkai teikia klientams įvairias finansines konsultacijas, pavyzdžiui, padeda gauti optimalų būsto kredito pasiūlymą.
Pats Ž. Butkevičiaus šiandien dar turi įkūręs ir viešąją įstaigą „Septyni penktadieniai“. Čia jis veda žmonėms seminarus, konsultuoja asmeniškai ir dalinasi savo sėkmės paslaptimis su kitais.
„Šiai dienai mano gyvenimas atrodo ganėtinai fainai. Aš galiu keltis tada, kada man patinka. Tiksliau tada, kai keliasi mano sūnus. Pavyzdžiui, šiandien kėliausi 9-ą ryto. O po pietų nuvažiuoju pravesti žmonėms seminarą“, – sako Ž. Butkevičius.
Atnaujinta kovo 9 d., 16 val.
Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!