Įsivaizduokime, kad atsidūrėme senovės Romos aikštėje. Čia vaikštinėja įsimylėjėlių pora, gladiatorius, besižvalgantis į kilmingą merginą, tėvas, lydintis sūnų padaryti tai pirmą kartą pasimylėti, aukšto lygio prostitutė... Gerai pažiūrėkime į šiuos žmones – pakaks pabūti su jais vieną dieną ir perprasime intriguojančias senovės Romos meilės ir sekso paslaptis. Pamatysime, kad romėnų būdas mylėti neįtikėtinai primena mūsiškį.
Alberto Angela – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas, mokslo populiarinimo laidų vedėjas ir rašytojas. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jo knygos apie kasdienį gyvenimą senovės Romos imperijoje (“Viena diena Senovės Romoje” ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“). Ši, trečioji knyga – apie tai, kas gyvenimą daro pakeliamą. Apie meilę.
Autorius leidžia mums patirti malonumą skaitant šį romaną, kuris tikslus kaip istorinė monografija. „Meilė ir seksas senovės Romoje“ atsako į daugybę klausimų. Kaip bučiavosi senovės romėnai, ką žiūrėdami vienas kitam į akis sakydavo įsimylėjėliai, ar sužadėtinis kviesdavo savo išrinktąją vakarienės, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas – Kamasutra. Kaip mylėdavosi imperatoriai ir prasčiokai, kokiais būdais žmonės viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu. Ar egzistavo neištikimybė, jei taip, – kas grėsė neištikimiesiems?
Pateikiame pirmą ištrauką iš Alberto Angela knygos „Meilė ir seksas senovės Romoje“.
Įsimylėjėlių SMS prieš du tūkstančius metų
Kaip Romos laikais komunikavo įsimylėjėliai? Šiandien mobilieji, elektroninis paštas, o pirmiausia SMS yra įprasčiausios priemonės pasakyti „myliu“ ir tai išgirsti. Prieš trisdešimt metų tai buvo mokami telefonai automatai ar laidiniai telefonai.
„Bet kiek tu man kainuoji“ – frazė iš reklamos, pabrėžianti, kokie ilgi būdavo įsimylėjusių paauglių pokalbiai laidiniais telefonais – tais pilkais su permatomu disku, kuriuo reikėjo rinkti numerį. Dar anksčiau būdavo laiškai, o juose – sudžiovintos gėlės, kvepalai, ašarų, tirpdančių rašalą, pėdsakai ir daug daug meilės liepsninguose sakiniuose. Žinant viduramžių ir Renesanso laikų neraštingumą, tuomet viso to nebuvo. Nuo romėnų laikų iki XIX a. pradžios tiktai turtingas ir išsilavinęs elitas galėjo rašyti meilės laiškus.
Galvon netelpa, bet amžių amžiai istorijos yra likę be meilės laiškų. O romėnų laikais? Užtenka apeiti Pompėjus ir pamatysime ant sienų, jog buvo daugybė gebančių rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Taigi, buvo ir daug meilės laiškų, ir raštelių. Bet kokie buvo tuometiniai rašteliai?
Galime nubrėžti paralelę – romėnų „telefonai“ irgi buvo laikomi delne. Tuometis mobilusis vadinosi tabula cerata.
Tai buvo kedro medžio lovelio formos lentelė – kelių milimetrų storio, pripildyta plono sluoksnio vaško. Šis vaško sluoksnis prilygo mūsų mobiliųjų ekranui – tai čia pasirodydavo meilės sakiniai ir laiškai.
Jie buvo rašomi įbrėžiant vašką rašikliu ar šiaudeliu – iš vieno galo rašiklis buvo pasmailinamas rašymui, kitas buvo plokščias, kad būtų galima ištrinti iš draugo gautą tekstą išlyginus vašką, o tuomet atsakyti į pranešimą (iš čia kilęs posakis tabula rasa – tuščia lenta). Kartais buvo sukabintos trys ar penkios lentelės, kiek panašiai kaip tik keliuose ekranuose telpanti mūsiškė ilga SMS.
Turtingieji naudojo ypatingas lenteles – padarytas iš dramblio kaulo. Išorinė pusė, ant kurios nebuvo rašoma, labai puošni, išdabinta. Vidinėje paprastai būdavo vaškas, ant kurio rašoma.
Bet meilės rašteliai buvo atpažįstami iš pirmo žvilgsnio, kadangi jiems buvo naudojamos ypatingos, mažesnės lentelės, o vaškas spalvotas, beveik visuomet raudonas.
Marcialis ta proga pasakoja apie Vitelijaus lenteles – toks buvo gamintojo, dariusio įsimylėjėliams idealias mažas spalvotas lenteles, vardas. O kokius galėtume perskaityti pranešimus? Deja, jų iki šiol nerasta. Taigi galime tik numanyti jų turinį: trumpi meilės sakiniai ir pasiūlymai dėl naktinių meilingų pasimatymų vietos ir laiko. Jei remsimės Pompėjų grafičiais, galėsime perskaityti kai kurias meilės SMS, išraižytas ant sienų – pavyzdžiui, tokia, įrėžta nusivylusio įsimylėjėlio: „Jei žinai, kokia meilės jėga, jei moki būti žmogiška būtybe, pasigailėk manęs, atleisk man ir leisk ateiti.“
Ovidijus, Romos laikų didysis meilės meistras, daug gelbstintis šioje kelionėje, pataria vartoti meilės žodžius, pripildančius širdį švelnumo, meilikauti ir vengti retoriškų intonacijų bei pernelyg sudėtingos prozos: geriau paprasti ir įtikinami sakiniai, kuriantys įspūdį, jog kalba įsimylėjęs.
Žinoma, slapčiomis susitikinėjančioms poroms visada grėsė užklupimo pavojus. Ką daryti? Pirmiausia reikėjo naudoti įprastinio dydžio lenteles, tikrai ne skirtas įsimylėjėliams. O toliau? Kadangi pirmiausia moteris rizikavo būti sučiupta, buvo siūloma taikyti du būdus: pakeisti savo rašyseną (arba leisti lentelėje rašyti patikimai vergei) ir kreiptis į mylimąjį tarsi jis būtų moteris: „Nesakyk „jis“, sakyk „ji“.“ Būtent taip šiandien elgiasi moteris, užrašydama draugės vardą prie meilužio numerio – kad atėjus SMS ar kam skambinant nepasirodytų įtartinas vardas.
Be abejo, ir „telekomunikacijų bendrovė“ turi būti patikima. Lenteles pristatydavo besąlygiškai patikimi vergai. Taigi buvo svarbu nesinaudoti neseniai pirktų vergų paslaugomis, kadangi tuomet kildavo rizikos, jog jie gali būti papirkti arba galėtų šantažuoti moterį.
Paprastai meilužis tarpininku pasirinkdavo moterį, tarnaitę, kadangi šioji galėdavo tiesiog sueiti su mylimąja neatkreipdama dėmesio, bet ji privalėjo mokėti veikti slapčia, turėjo būti pastabi, kad sugebėtų suvokti, kaip į pranešimą reaguoja ta, kuriai jis skirtas.
Bus daugiau
Knygos autorius Alberto Angela:
