Kai kriptą sutvarkys iki galo, ši informacija suguls į monografiją, kurią mūsų istorikai išleis kartu su ukrainiečiais. Išskirtinė proga portalo skaitytojams pirmiesiems sužinoti, kuo vienuolius susargdino mitybos perteklius ir kodėl jiems lūždavo šonkauliai – pokalbis su tyrime dalyvavusia antropologe, VU Istorijos fakulteto doktorante Justina Kozakaite.
Būklė šokiravo
Dabartinę mūrinę Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų bažnyčią 1514 m. Oršos mūšio pergalės proga pastatėLDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Nuo XVI a. pabaigos kelis šimtmečius čia gyveno bazilijonų vienuoliai. XIX a. veikė stačiatikių seminarija, o I pasaulinio karo metais – ligoninė. Sovietiniais laikais ši bažnyčia perduota Valstybiniam inžineriniam statybos institutui (VISI, dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kuris ją pavertė mūro, betono stiprumo tyrimo laboratorija.
„Būtent šiuo laikotarpiu padaryta didžiausia žala ne tik interjerui, bet ir bažnyčios kriptoms, – sakė antropologė Justina Kozakaitė. – Pirminės apžiūros metu kriptos po centriniu altoriumi būklė visus tyrėjus šokiravo: karstai sumesti vienas ant kito, suardyti, palaikai išblaškyti, sumesti į krūvą, primesta buitinių ir statybinių atliekų“.
Balzamuotas vienuolis
Kultūros paveldo departamentui skyrus lėšų unikalios bažnyčios stogui ir kriptoms tvarkyti, archeologai ir istorikai bandė išgelbėti tai, ką dar buvo įmanoma. Pasak antropologės, iš viso rasti 53 karstai: vieni gana puikios būklės, iškeliami nesuiro; daugelis suniokoti, tad iškelti dėžėse; trys, deja, visiškai suardyti.
„Penkių asmenų palaikai natūraliai mumifikavosi, trylikos – iš dalies. Nenuostabu, nes sąlygos tam kriptoje palankios: visus metus čia laikosi apie 16 laipsnių temperatūra ir nuolatinė drėgmė – net 99 proc., – teigė J. Kozakaitė. – Tačiau ne tai įdomiausia. Manome, kad aptikome unikalų balzamavimo atvejį Lietuvoje. Karste nr. 7 gulinčio vyro palaikai (krūtinės ir pilvo ertmė) buvo prikimšti medžio pjuvenų ir drožlių“.
Mirė garbaus amžiaus
Anot VU doktorantės, svarbiausias kriptoje palaidotus asmenis tyrusių mokslininkų tikslas – nustatyti jų individualius požymius (aprašyti biologinį profilį): amžių, ūgį, lytį, kiek galėjo būti palaidota viename karste (vienas ar keli), patologinius pokyčius palaikuose, pagal kuriuos galima rekonstruoti konkretaus žmogaus gyvenimo būdą, persirgtas ligas, fizinę veiklą ir pan.
„Ištyrėme 49 vyrų ir 1 moters palaikus. Nustatytas gana įdomus faktas – dauguma jie buvo ilgaamžiai, t. y. 50-ies ir vyresni. Galbūt dabar skamba keistai, tačiau XVII–XVIII a. vidutinė vilniečių gyvenimo trukmė buvo 30–40 m. Taigi, galima sakyti, šie vienuoliai mirė būdami garbaus amžiaus“.
Ūgiu nesiskyrė nuo miestiečių
Vidutinis kriptoje palaidotų vienuolių ir dvasininkų ūgis – apie 169 cm. Antropologės teigimu, šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų to meto vilniečių – toks ir buvo to meto vidutinis vyro ūgis. Išskyrus karsto nr. 18 palaikus.
„Jau vien pažiūrėję supratome, kad šis žmogus turėjo būti gana masyvus ir stambus. Gaila, bet jis neturėjo kaukolės, todėl viso ūgio negalėjome nustatyti. Jį išmatavome nuo kaklo slankstelių iki kulno – 186 cm. Tačiau turėkime omenyje, kad kaukolė dar apie 20 cm prideda. Taigi to žmogaus ūgis turėjo būti apie du metrus. Įsivaizduokite, kaip jis įspūdingai turėjo atrodyti tarp gana mažų miestelėnų“, – stebisi J. Kozakaitė.
Karalių liga
Pagal kaulų patologiją antropologai išsiaiškino bazilijonų vienuolių mitybos įpročius ir fizinę veiklą.
„Esant podagrai, nepasišalina šlapimo rūgštis, susidaro kristalai, kurie ima kauptis alkūnės, kelio ar pėdos kauluose (klasikinis atvejis). Nustatėme, kad trys vienuoliai sirgo podagra – jiems pažeisti būtent pėdos kaulai, t. y. suardytas didžiojo piršto sąnarys. O ši liga siejama su gausiu mėsos, žuvies ir alkoholio (šiuo atveju – alaus) vartojimu. Ne veltui ji vadinama karalių liga. Galime spėti, kad vienuoliai gyveno gana turtingai, kaip to meto elitas“, – įsitikinusi antropologė.
Medžiagų apykaitos sutrikimai
Mitybos perteklių rodo ir kita patologija – dešinėje pusėje suaugęs stuburas. Šis skeleto pažeidimas išskirtinai siejamas su dideliu antsvoriu ir II tipo cukriniu diabetu. Tai nustatyta šešiems vyrams.
„To meto vilniečiai, priešingai, sirgo ligomis, kylančiomis dėl mitybos nepritekliaus: mažakraujyste, skorbutu, vaikai – dar ir rachitu. Tad vienuolių palaikuose rastos tokios išskirtinės patologijos rodo, kad bazilijonų mitybos racionas nebuvo skurdus. Paradoksalu, paprastai vienuolius siejame su asketizmu, kukliu gyvenimo būdu ir susilaikymu. Tačiau galiu pasakyti, kad Vilniaus bazilijonai pasauliniame kontekste neišsiskiria – kitus vienuolynus tyrinėjantys antropologai visur randa tų pačių skeleto pažeidimų“, – tvirtina J. Kozakaitė.
Aktyvi gyvensena
Nepaisant gausios mitybos, bazilijonai, atrodo, gyveno aktyviai ir daug meldėsi.
„Blauzdos uždegimai, kuriais šiais laikais skundžiasi daug sportuojantys žmonės, rodo, kad vienuoliai daug judėjo; pečių ar klubų srities pakitimai – kad jie dažnai klūpėjo arba tupėjo, matyt, melsdamiesi. Greičiausiai vienuoliai daug bendravo, vaikščiojo ir buvo aktyvūs visuomeniniame gyvenime“, – mano antropologė.
Pasak jos, vienuolių aktyvumą rodo ir lūžę šonkauliai – jie nustatyti net 15 asmenų: „Lūžusius šonkaulius siečiau su aktyvumu. Kita vertus, tuometiniame Vilniuje tai buvo gana įprastas reiškinys, palyginti su kaimiškomis vietovėmis. Tiesa, vienas vyras buvo patyręs daugybinių šonkaulių lūžių, matyti potrauminis stuburo suaugimas. Tai galima sieti su kritimu iš didelio aukščio ar užvirtus masyviam objektui. Dar vienam vyrui buvo sužalotas kaktikaulis, galimai kardu. Abu vyrai po traumų išgyveno“.
Jokių sužalojimų nepatyrė tik kriptoje rasta moteris. Beje, jai taip pat nenustatyta jokių patologinių pokyčių, taigi antropologai mažai ką gali pasakyti apie šią trapią ir labai smulkią vienuolę.
Sergančiajam meningitu padaryta autopsija.
Meningito gydymas
Kriptoje, be palaidotų vienuolių, rastos ir suverstų kaulų krūvos – spėjama, kad aplink bažnyčią pasauliniais karais palaidotų asmenų palaikai. Tyrėjų dėmesį patraukė kaukolės fragmentas su skyle centrinėje viršugalvio dalyje.
„Iš pradžių manėme, kad tai – šautinė žaizda. Pradėję tirti pamatėme, kad skylė išgręžta. Vėliau nustačiau, kad šis vyras sirgo meningitu. O šią ligą, žinia, lydi galvos skausmas, pykinimas, traukuliai. Taigi greičiausiai norint palengvinti šiuos simptomus, jam padaryta trepanacija, t. y. atvertas kaukolės skliautas. Šis asmuo neišgyveno, tik neaišku, kas jo mirties priežastis: meningitas ar pati operacija, – svarstė J Kozakaitė. – Jau po mirties jam dar atlikta autopsija – nupjautas viršugalvis. Tikėtina, jog šis konkretus atvejis gali būti susijęs ne su pačiu vienuolynu, bet I pasauliniu karu. Žinoma, kad čia veikė ligoninė. Be to, kai viduramžiais atlikdavo trepanaciją, kaukolę ne gręždavo, o specialiu įrankiu gremždavo“.