Prie raginimų priglausti katę ar šunį jau įpratę visi, o ir patenkinti tokį prašymą pasirengęs kone kiekvienas gyvūnų mėgėjas. Tačiau ką atsakytumėte, paprašytas priglausti šeimininkui nebereikalingą žirgą?
„Jau vien sąvoka „benamis žirgas“ daug kam atrodo svetima, juk žirgų sportas įsivaizduojamas kaip gana aristokratiškas užsiėmimas, o žirgų savininkai įsivaizduojami kaip žmonės, veikiausiai nesiskundžiantys pinigų stoka. Galiausiai žirgas – didelis ir stambus gyvūnas, tad, rodosi, jo neįmanoma tiesiog „išmesti“, kaip tai daroma su katėmis ar šunimis. Deja, realybė kitokia“, - pasakojo viena ŽGA įkūrėjų Justina Vaitiekutė.
ŽGA istorija ir prasidėjo būtent nuo tokio nutikimo: prieš trejetą metų žirgų mylėtojus sukrėtė žinia, jog Amerikos ristūnų augintojas A.D. iš Zarasų dvidešimt savo žirgų išvežė į netoli Baltarusijos sienos esančius miškus ir juos ten tiesiog paliko, mat paprasčiausiai pritrūko pašarų.
„Buvo labai ankstyvas pavasaris, vis dar laikėsi sniegas, tad žirgai neturėjo jokio maisto šaltinio. Juos radome tiesiog ant kelio – išbadėję, perkarę, parazitų apnikti, vos paeinantys jie atrodė it žirgų vaiduokliai, o ne tikri gyvūnai. Nesu specialistė, tiesiog prijaučiu šiems gražuoliams, tačiau net ir man buvo akivaizdu, jog žirgai atrodo siaubingai, jiems reikia skubios veterinarų pagalbos“, - pasakojo ŽGA atstovė Gintarė Dainelytė.
Iš Zarasų košmaro išgelbėti pavyko tik tris žirgus, vienas kurių, deja, neišgyveno – po intensyvaus gydymo Lietuvos veterinarijos akademijoje žirgas buvo užmigdytas, nes dėl bado ir parazitų nustojo veikti jo vidaus organai. Kiti tu žirgeliai dabar yra visiškai sveiki ir toliau globojami ŽGA.
„Iš pradžių visi patyrėme šoką – juk taip būti negali. Tačiau vėliau įsitikinome, kad šis Zarasų atvejis toli gražu nėra išimtis. Tiesą sakant, panašių vaizdų veikiausiai galima išvysti visoje Lietuvoje“, - teigė G. Dainelytė.
Specialistai sutinka: trūksta net elementaraus supratimo
Lietuvos Veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedros vedėjas doc. Andrius Kučinskas teigė, kad situacija su žirgų laikymu Lietuvoje yra prasta, kadangi elgesio su žirgais kultūra Lietuvoje itin žema.
„Tiksliau, tos kultūros beveik visai nėra. Aštuoniasdešimt procentų žirgų savininkų, nekalbant apie profesionalius sportininkus, stokoja elementaraus supratimo apie savo augintinio priežiūrą, šėrimą ir netgi jojimą. O tai lemia daugumą žirgų ligų ir traumų“, - konstatuoja žirgų ir arklių srityje besispecializuojantis veterinaras.
A. Kučinskas prisipažino, jog per dešimt metų praktikos darbo su žirgais patirtį jam teko ne kartą griebtis už galvos, matant akivaizdžius gyvūno nepriežiūros ar neteisingos elgsenos atvejus.
„Nors kiekvienas turėtų žinoti, kad nuo per šviežio šieno, duonos atliekų ar dulkėtų pašarų arkliams kyla dažnai mirtimi besibaigiantys diegliai, klaidingo šėrimo atvejų – pilna. Nors spygliuotos tvoros uždraustos, esu gydęs ne vieną žirgą, sužalotą tokių vielų. Įvairias ligas ir traumas taip pat sukelia netinkama kanopų priežiūra ir netaisyklingas jojimas. Dėl grubaus ar tiesiog nemokšiško elgesio su arkliais pasitaiko ir gyvūnų psichikos pažeidimų“, - pasakojo veterinaras.
Anot jo, žirgą pramogai įsigyja įvairiausių profesijų atstovai – nuo teisininkų iki medikų, bet, deja, retas išmano, kaip juo teisingai rūpintis.
„O juk atsakomybė – didžiulė. Štai Vakarų Europoje žirgų augintojams už nepriežiūrą ar kankinimą numatytos didelės baudos ir sankcijos, todėl ten žmonės gerokai labiau išprusę, linkę nuolat mokytis ir tobulėti. O pas mus iš esmės vyrauja betvarkė, ir nuo to labiausiai kenčia žirgai. Sunku kalbėti ir apie didesnį švietimą, kai Lietuvoje nėra net žirgų veterinaro specialybės“, - pokalbį baigė A. Kučinskas.
„Važinėju po visos Lietuvos žirgynus, konsultuoju ir pateikiu rekomendacijas apie dėl žirgų mitybą, pašarų, papildų vartojimą. Gaila, bet negaliu pasakyti, kad matau daug tikrai gerų žirgų priežiūros pavyzdžių – daug dažniau vaizdai yra ne itin džiuginantys, o kartais – ir gerokai liūdinantys. Sakyčiau, beveik 90 proc. visų problemų priežasčių yra prastos žirgų laikymo sąlygos, o to pasekmė – vargana žirgų būklė, sveikata ir darbo rezultatai. Tačiau piktybinių žirgų nepriežiūros atvejų nėra daug. Dažniausiai žirgai kenčia dėl paprasčiausio savininko neišmanymo“, - teigė „Baltichorse“ žirgų dietologijos specialistė Sigita Vaičiutė.
Teoriškai už pagalbą skriaudžiamiems, neprižiūrimiems ar žiaurų elgesį patiriantiems gyvūnams yra atsakinga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), kuriai galima pranešti apie tokius atvejus. Deja, ir ši tarnyba turi ribotas veikimo galimybes.
„Gyvūnų gerovės ir globos įstatymas yra, tačiau jame labai abstrakčiai apibrėžta, ką tiksliai apibūdina savoka „žiaurus elgesys su gyvūnu“. Šia spraga nesunku manipuliuoti. Kita problema yra ta, kad, norint iš savininko konfiskuoti gyvūną, reikia teismo sprendimo; galiausiai, net jei toks sprendimas būtų pasiektas, kur VMVT dėti, tarkime, bandą arklių? Nors šios tarnybos pareigūnai visuomet operatyviai reaguoja į skundus ir siunčia inspektorius patikrinti situacijos, apčiuopiamos naudos gyvūnui iš to beveik nebūna – paprastai savininkas išsisuka su įspėjimu ar nedidele finansine nuobauda. Kiek žinome, šiuo metu yra rengiamos įstatymo pataisos – į jas ir dedame daugiausiai vilčių“, - pasakojo J. Vaitiekutė.
Laikina prieglauda
Nuo įsikūrimo prieš trejus metus ŽGA jau spėjo pagelbėti virš 20 žirgų. Be to, prie asociacijos noriai jungiasi žmonės, patys savo jėgomis išgelbėję ar priglaudę skriaudžiamą gyvūną.
„Matėme visko – ir dideliais humanistais besiskelbiančių arklių veisėjų, kurie dėl pramogos naujagimį kumeliuką atiduoda sudraskyti šunims, ir kaimo turizmo herojų, turinčių įprotį kartas nuo karto pašaudyti į savo laikomų žirgų bandą, ir paprasčiausios nepriežiūros atvejų – arklį su į kanopos vidų įaugusia pasaga, badaujančių, sužalotų ir negydomų, traumuotų, išmestų ir likimo valiai paliktų žirgų. Ne visus pavyksta išgelbėti – daug kas priklauso nuo savininko požiūrio. Kartais įmanoma susitarti gražiuoju, pasiūlyti pagalbą ar įtikinti pasikviesti veterinarą, tačiau jei žmogus užsispiria, nieko nepadarysi“, - teigė G. Dainelytė.
Laikinai žirgai priglaudžiami prijaučiančio dailininko sodyboje netoli Vilniaus, o kai visiškai pasveiksta, jiems surandami nauji šeimininkai. ŽGA taip pat padeda į bėdą patekusiems žirgų globėjams, teikia informaciją žirgų priežiūros, laikymo, treniravimo klausimais, nukreipia pas veterinarijos, dietologijos, kanopų priežiūros specialistus.
„Šiuo metu pas mus „reabilituojasi“ du žirgai, kurių vienam vis dar reikia nuolatinės veterinaro pagalbos ir specialaus pašaro bei papildų. Be to, nuolat sulaukiame skambučių ir laiškų iš žmonių, pastebėjusių skriaudžiamus arklius ar prašančių bent laikinai priglausti nebereikalingą augintinį. Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti: į pagalbą taip pat pasisiūlo vis daugiau savanorių, mus palaiko nemažai raitelių, žirgų inventoriaus ir pašarų gamintojų, paramos sulaukiame ir iš Lietuvos veterinarijos akademijos gydytojų, dietologijos specialistės, veterinarų. Mums svarbi kiekvieno žmogaus parama, kad ir moralinė“, - vieningai sutarė ŽGA atstovės.