Susirgęs meningitu jis septynias dienas buvo komos būsenoje. 2008 m. gerą neurochirurgo reputaciją turėjęs ir prestižinio Harvardo universiteto Medicinos mokykloje dėstęs E. Aleksanderis susirgo meningitu. Staiga užklupusi liga nugramzdino gydytoją į komos būseną, atskirdama jo sielą nuo fizinio kūno.
Su kiekviena diena, praleista ligos patale, jo organizmas nenumaldomai silpo, tačiau dvasia pasinėrė į naujus, dar niekada neišgyventus potyrius. Medikas teigia, kad jis patyrė artimą mirčiai būseną (angl. Near-death experience, NDE).
DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Gyvas dangaus įrodymas“.
Ištrauka iš skyriaus „Sugrįžimas“
Bondas įsivaizdavo, kad pabudo tas pats senasis jo tėtis, apsidairė aplinkui, ir dabar jam tereikia susigaudyti, kas įvyko, o paskui imtis savo kaip tėvo vaidmens – tokio tėvo, kokį jis visada pažinojo.
Tačiau netrukus jis suprato, kad viskas ne taip paprasta. Gydytojas Veidas perspėjo Bondą dėl dviejų dalykų: pirma, jis neturi tikėtis, kad aš prisiminsiu ką nors, ką pasakiau pabudęs iš komos. Gydytojas paaiškino, kad atminties procesas reikalauja didžiulės smegenų galios ir kad mano smegenys dar nėra taip pasveikusios, kad veiktų tokiu sudėtingu lygmeniu. Antra, jis neturėtų labai jaudintis dėl to, ką aš artimiausiomis dienomis pasakysiu, nes daug kas iš to atrodys gana beprotiška.
Jis buvo visiškai teisus.
Tą pirmą mano sugrįžimo rytą Bondas išdidžiai parodė man piešinį, kurį juodu su Ebenu IV nupiešė apie mano baltuosius kraujo kūnelius, puolančius E. coli bakterijas.
– Oho, nuostabu, – pasakiau aš.
Bondas nušvito iš pasididžiavimo ir susijaudinimo.
Paskui aš pridūriau:
– Koks lauke oras? Kokie kompiuterio rodmenys? Tau reikia
judintis, aš pasirengęs pašokti!
Bondas nusiminė. Nereikia ir sakyti, kad tai nebuvo visiškas grįžimas, kokio jis tikėjosi.
Aš turėjau beprotiškų iliuzijų (haliucinacijų) ir itin ryškiai, gyvai vėl išgyvenau labiausiai jaudinančius savo gyvenimo momentus.
Mintyse aš pašokdavau, bėgdavau, buvau pasirengęs iššokti su parašiutu iš DC3, pakilusio per tris mylias virš žemės...ir iššokti paskutinis – tai mano mėgstamiausia pozicija. Tada mano kūnas sklęsdavo maksimaliai.
Ištrūkęs pro lėktuvo duris į žėrinčią saulės šviesą, aš iškart nėriau galva žemyn, prie šonų prispaudęs rankas (mintyse), jausdamas pažįstamą blaškymą, mėtymą, nukritau žemiau propelerio oro pūtiko, žiūrėdamas aukštyn kojomis į didžiulio sidabrinio lėktuvo apačią, – lėtuvas šovė į dangų, jo milžiniški propeleriai lėtai sukosi, o Žemė ir debesys apačioje atsispindėjo ant jo pilvo it veidrodyje.
Aš apmąsčiau keistą sparnų skydelių ir iškištų ratų reginį (tarsi lėktuvas leistųsi), nors dar buvo pakilęs per kelis kilometrus nuo žemės (viskas tam, kad sulėtintų ir sumažintų vėjo smūgį iššokantiems šuolininkams).
Prispaudžiau rankas labai glaudžiai, nerdamas galva žemyn, kad įgaučiau 350 km/h greitį, atstatęs aukštutiniam orui tik savo taškuotą mėlyną šalmą ir pečius, kad atsispirčiau žemai besidriekiančios didžiulės planetos traukai, kas sekundę nuskriedamas toliau nei per futbolo aikštę, o vėjas nuožmiai kaukė triskart didesniu greičiu nei uraganas, garsiau nei bet kada gyvenime.
Įlėkęs tarp dviejų didžiulių pūkuotų baltų debesų viršūnių patekau į properšą tarp jų, apačioje atsivėrė žalia žemė ir žėrinti mėlyna jūra, o aš pašėlusiai ir jaudinamai smigau prie vos įžiūrimų draugų, sudariusių spalvotą snaigę, kuri su kiekviena sekunde vis didėjo, prisijungiant kitiems šuolininkams toli toli apačioje...
Taip ir mėčiausi tarp Intensyviosios terapijos skyriaus palatos ir mintyse išgyvenamų, adrenalino prisodrintų haliucinacijų apie nuostabų šuolį su uždelstu parašiuto išsiskleidimu. Aš buvau ant pamišimo ribos – ir supratau tai.
Dvi dienas plepėjau apie šuolius su uždelstu parašiuto išsiskleidimu, lėktuvus ir internetą visiems, kas tik manęs klausydavosi. Kai mano fizinės smegenys pamažu sveiko ir atgavo orientaciją, aš patekau į varginančią paranojišką Visatą.
Mane apsėdo bjauri „internetinių žinučių“ aplinka, kuri iškildavo vos man užmerkus akis, o kartais ir ant lubų, kai būdavau atsimerkęs. Kai užsimerkdavau, girdėdavau džerškiantį, monotonišką, garsų nemelodingą skandavimą, kuris nuščiūdavo vos atmerkus akis.
Aš vis iškeldavau aukštyn pirštą, tarsi rodydamas į ką nors nežemiška, stengdamasis nuvesti pro mane plaukiančią interneto juostelę ant Rusijos, Kinijos. Trumpai tariant, buvau šiek tiek kuoktelėjęs.
Viskas buvo truputį panašu į Žemės kirmino egzistencijos sritį, tik daug košmariškiau, nes tai, ką girdėjau ir mačiau, vainikavo mano žmogiškosios praeities puošmenos (aš atpažindavau savo šeimos narius, nors kartais neprisimindavau jų vardų, kaip antai Holi).
Bet kartu stigo stulbinamo aiškumo, skaidrumo ir gyvybingo Vartų ir Šerdies nežemiškosios realybės turtingumo.
Aš tikrai buvau sugrįžęs į savo smegenis. Nors iš pradžių mintys buvo aiškios ir šviesios, kai pirmą kartą pramerkiau akis, greitai ir vėl nieko nebeprisiminiau apie savo gyvenimą iki komos.
Mano atmintis tesiekė tai, kur aš ką tik buvau: šiurkščią, bjaurią Žemės kirmino egzistencijos sritį, idiliškus Vartus ir pagarbų virpulį žadinančią dangiškąją Šerdį. Mano protas – tikrasis mano „aš“ – buvo įspraustas atgal į tą per ankštą ir varžantį fizinės egzistencijos kostiumą, į tuos erdvės ir laiko apribojimus, tiesinį mąstymą, žodinės komunikacijos ribotumą.
Tai, kas prieš savaitę, mano manymu, tebuvo vien aplinkinės egzistencijos būdas, dabar atrodė kaip nepaprastai apsunkinantys ir gremėzdiški rėmai.
Fizinį gyvenimą charakterizuoja gynybinė pozicija, o dvasinis gyvenimas yra to priešingybė. Tai vienintelis paaiškinimas, kokį galėjau rasti, kad suvokčiau, kodėl mano grįžimas į kūną turėjo tokių stiprių paranojiškų bruožų.
Tam tikrą laiko tarpą aš buvau įsitikinęs, kad Holi (kurios vardo vis dar nežinojau, bet kurią atpažinau kaip savo žmoną) ir mano gydytojai stengiasi mane nužudyti. Toliau sapnuodavau ir fantazuodavau apie skrydžius ir šuolius su uždelstu parašiuto išsiskleidimu – kai kurie jų buvo neapsakomai ilgi ir įdomūs.
Ilgiausias, intensyviausias ir kone juokingiausiai detalus buvo tas, kai aš atsidūriau Pietų Floridos onkologinių ligų klinikoje, kurioje yra lauko eskalatoriai, persekiojamas Holi, dviejų Pietų Floridos policininkų ir poros Azijos ninzių fotografų ant storų virvių skriemulių.
Iš tiesų išgyvenau kažką panašaus į vadinamąją „Intensyviosios terapijos skyriaus psichozę“. Tai normalu, netgi tikėtina pacientams, kurių smegenys vėl pradeda veikti po ilgo neaktyvaus periodo. Pats daug kartų esu tai matęs, bet niekada nebuvau to išgyvenęs. Ir tai išgyventi – visiškai kas kita.
