Filmas Braitono kino teatre
1956 metų gruodžio 28 dieną 15 metų Barbara Grimes ir jos 13 metų sesuo Patricia išvyko į netoliese esantį Braitono kino teatrą pažiūrėti filmo su E. Presley „Love Me Tender“. Keli liudininkai patvirtino, kad seserys tikrai atvyko į kino teatrą. Viso filmo metu už jų sėdėjo Patricios mokyklos draugė Dorothy Weinert. Ji taip pat vėliau matė, kaip seserys per filmo pertrauką maždaug 21 val. 30 min. atsistojo į eilę nusipirkti užkandžių. Pati D. Weinert po pirmosios filmo dalies išėjo namo.
Abi seserys veikiausiai pasiliko žiūrėti antrosios filmo dalies, o tada dingo.
Kai jos iki vidurnakčio nepasirodė namuose, jų motina Loretta Grimes sunerimo. Ji pasiuntė kitus du savo vaikus į artimiausią autobusų stotelę laukti seserų. Atvažiavo keli autobusai, bet mergaitės iš jų neišlipo. Gruodžio 29 d., maždaug 2 val. nakties, jų motina kreipėsi į policiją. Per savaitę teisėsauga padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog mergaitės savo noru būtų pabėgusios iš namų.
Policijos tyrimas
Sekančiomis dienomis policija išplėtė tyrimą po Čikagos rajonus. Jie rado daug žmonių, kurie matė abi mergaites. Policijai netgi buvo sudėtinga išanalizuoti visus parodymus, kur ir kada mergaitės buvo pastebėtos.
Keli žmonės tvirtino matę į seseris panašias mergaites, įlipančias į autobusą, kuris važiavo rytų kryptimi į Čikagos centrą. Tačiau niekas nematė, kad mergaitės būtų išlipusios kurioje nors šio maršruto stotelėje.
Vienas traukinio kontrolierius teigė matęs seseris traukinyje netoli Čikagos Glenvju priemiesčio.
Vienas naktį dirbęs apsaugininkas nurodė, kad tą naktį, kai dingo seserys, dvi jaunos merginos klausė jo kelio.
Viena Patricios klasiokė pranešė gruodžio 29 dienos vakarą mačiusi ją dar dviejų merginų draugijoje einant pro vieną restoraną. Barbaros su ja nebuvo.
Vienas restorano darbuotojas nurodė panašų vaizdą matęs gruodžio 30 dienos rytą. Jo teigimu, seserys buvo su vienu vyriškiu, o viena iš mergaičių atrodė serganti arba neblaivi ir jai reikėjo pagalbos einant.
Vienas viešbučio tarnautojas pranešė, kad mergaitės trumpam buvo apsistojusios jo viešbutyje. Dar kito viešbučio darbuotojas nurodė nesutikęs išnuomoti joms kambarį, nes jos buvo labai jaunos.
Po kelių dienų vienos parduotuvės darbuotojai pranešė matę seseris savo parduotuvėje besiklausančias Elvis Presley įrašų.
Paslaptingiausias nutikimas įvyko maždaug po dviejų savaičių, kai dingo mergaitės. Viena Patricijos klasiokė prieš vidurnaktį sulaukė dviejų keistų skambučių telefonu. Telefonui suskambus pirmą kartą, balsas kitame linijos gale tylėjo. Antrojo skambučio metu balsas, labai panašus į Patricijos, sušuko: „Sandra, ar tai tu? Ar yra Sandra?“. Tuomet skambinęs asmuo ragelį padėjo.
Aptikti palaikai
Seserų likimas paaiškėjo nuo jų dingimo praėjus beveik mėnesiui. 1957 metų sausio 22 dieną padienis darbininkas Leonardas Prescottas viename apleisto kelio griovyje Willow Springse pastebėjo sušalusius Barbaros ir Patricios kūnus. Panašu, kad jie buvo čia atvežti automobiliu ir iš jo išmesti.
Žudiko paieškas sunkino tai, kad skrodimą atlikę trys patyrę patologai ir vyriausiasis apygardos teismo medicinos tarnybos tyrėjas nesutarė dėl mirties laiko. Patologai, ištyrę merginų skrandžio turinį (jame buvo aptikta paskutinio žinomo maisto, kurį jos valgė, likučių), nustatė, kad jos galėjo mirti per penkias valandas nuo to karto, kai dar buvo matytos Braitono kino teatre. Tačiau Kuko apygardos koronerio tarnybos vyriausiasis tyrėjas Harry Glosas buvo įsitikinęs, kad merginos galėjo būti gyvos bent iki sausio 7 dienos: jis rėmėsi meteorologinėmis sąlygomis ir ant seserų kūnų aptiktu ledu, kuris galėjo susidaryti tik nuo kūno šilumos.
Dėl neaiškių ir painių sužalojimų ant kūnų nebuvo aiški ir pati mirties priežastis. Ekspertai padarė išvadą, kad merginos mirė nuo šoko ir šalčio, o daugybė sužalojimų, kurie matėsi ant kūnų, buvo padaryti graužikų. H. Glosas žiniasklaidai tvirtino, kad seserų veiduose buvo daug smurto žymių, rodančių, kad prieš mirtį jos buvo sumuštos. Autopsijos metu taip pat buvo nustatyta, kad jos – savo noru ar prieš jų valią – prieš mirtį turėjo lytinių santykių (seksualinės prievartos ženklų nebuvo). Toksikologiniai tyrimai seserų organizmuose nei alkoholio, nei narkotikų, nei nuodų pėdsakų neaptiko.
Seserų Grimes nužudymo įtariamieji
Policija atliko plataus masto tyrimą ir svarstė tris pagrindinius galimus įtariamuosius.
Edwardas Bedwellas, pravarde „Bennie“ – benamis iš Tenesio. Jis buvo prisipažinęs dėl seserų nužudymo, bet vėliau savo žodžius atsiėmė, tvirtindamas, kad policija privertė jį prisipažinti.
Maxas Fleigas – jaunas vaikinas, dar neturėjęs nė 20 metų. Jis prisipažino dėl dvigubos žmogžudystės, kai buvo tikrinamas poligrafu. Tačiau Ilinojaus įstatymai draudė tikrinti poligrafu nepilnamečius, todėl policijai teko jį paleisti. Vėliau M. Fleigas nužudė vieną moterį ir atsidūrė kalėjime.
Walteris Kranzas – virš 50 metų vyras, laikęs save aiškiaregiu. Kai dar nebuvo rasti seserų kūnai, jis paskambino policijai ir nurodė susapnavęs jų buvimo vietą. Vėliau paaiškėjo, kad jo nupasakota vieta labai tiksliai atitiko tą, kurioje buvo rasti mergaičių palaikai. Policija tardė W. Kranzą, bet taip ir nesurinko prieš jį tvirtų įkalčių.
Nepaisant ilgo bylos tyrimo, šis nusikaltimas liko neišaiškintas. Policija apklausė maždaug 300 tūkst. asmenų, bet rimto įtariamojo taip ir nenustatė.
Ray`aus Johnsono tyrimas
Į pensiją išėjęs buvęs Vakarų Čikagos policijos pareigūnas Ray Johnsonas 2010 metais susidomėjo šia byla ir ėmėsi nuosavo neoficialaus tyrimo. Jis įsitikinęs, kad įšaldytą bylą dar įmanoma išaiškinti. Anot R. Johnsono, 1958 metais buvo įvykdytas panašus nusikaltimas: Charlesas Leroy Melquistas nužudė 15 metų Bonnie Leigh Scott. R. Johnsonas atkreipė dėmesį į šių nužudymų panašumus, bet policija niekada neapklausė Ch. L. Melquisto dėl Barbaros ir Patricios Grimes žmogžudystės. R. Johnsonas mano, kad su visuomenės pagalba dar pavyktų išspręsti šią bylą.