Pavojingas mitingas
Į pirmąjį Plungės sąjūdiečių organizuotą mitingą su kaimynais ėjome nedrąsiai, o kai estradoje pamatėme plevėsuojančias tautines vėliavas, visai sutrikome.
Aš tada nejučia prisiminiau rajono liaudies teisme vartytą baudžiamąją bylą. Vasario 16-ą vienas vaikinas į „Gandingos“ kavinę buvo atėjęs kaklą apsirišęs šaliu, kurio spalvos atitiko tautinės vėliavos spalvas. Kiek išgėręs vaikinas su draugais dar užtraukė „Lietuvą brangią“. Sunerimusi administratorė paskambino į miliciją. Netrukus prisistatė pareigūnai ir šitą Lietuvos nepriklausomybės dienos paminėjimą įsakė nutraukti. Vaikinai nenorėjo palikti kavinės, priešinosi, besigrumiant nukrito vieno pareigūno kepurė ir paskui tas nelemtas faktas buvo panaudotas oficialiam kaltinimui, girdi, priešinosi pareigūnams... Vaikiną su trispalviu šaliu pasodino...
O štai dabar visa estrada nukabinėta tautiniais simboliais – trispalvė, Vytis, Gedimino stulpai... Kuo tas viskas baigsis?!
Nuo provokuojančiai plazdančių trispalvių žvilgsniai lakstė prie būrelio milicininkų, kurie stoviniavo Babrungo slėnio pakraštyje, kartu su atsakingais rajono įstaigų darbuotojais, kurie į estrados teritoriją nėjo, tarsi pabrėždami, kad jie mitinge nedalyvauja, tik nori iš tolo pasižiūrėti. Jei kas – pro šalį ėjom...
Tad iki pat mitingo pradžios estrada buvo pustuštė. Žmonės dairėsi vieni į kitus – kas atėjo, kam rūpi šitie dalykai? Nors oficialių skelbimų apie mitingo organizavimą niekur nesimatė – sako, vos sąjūdiečiai juos iškabindavo, persirengę milicininkai tuoj pat juos nuplėšdavo. Vis dėlto žinia greit pasklido ir žmonių prisirinko gana daug. O kai daug – tai drąsiau. Visų nesusodins, neišveš, iš darbo neatleis... Tad kažkurią akimirką žmonės įveikė baimę ir plūstelėjo į estradą, užpildė visą upės vingį.
Dar kartą apsidairiau. Be kitų pažįstamų netoli pamačiau Bronislovą Riškų. Nenustebau – mėgo jis įvairias šventes, ne kartą buvau sutikęs mugėje, žiemos palydose, dainų šventėje. Mačiau, kaip jis dabar karštai plojo, kai mitingo svečias profesorius Jokūbas Minkevičius be kitų lozungų metė ir šitokį: „Tautinę vėliavą paskelbti valstybine vėliava!!"
Kaip žinome, netrukus taip ir buvo padaryta. Po kurio laiko vėl sutikęs Bronislovą, pajuokavau: „Tai dabar turėsi išlaidų – reikės naują vėliavą pirkti.“ „Nereikės“, – paslaptingai nusišypsojo jis. Paklausiau kodėl ir nusivyliau – argi jam nemiela trispalvė?.. „Iškelsiu senąją“, – toliau kalbėjo Bronislovas. Štai tau!.. O taip karštai plojo Minkevičiui...
„Supranti – aš tebeturiu seną, Lietuvos laikų“, – matydamas mano suglumusį veidą paaiškino žmogus.
Akis išverčiau, tarsi Bronislovo asmenyje pamatęs kitą žmogų. Nors, tiesą sakant, ir ankstesnis, tas, kurį pažinojau, buvo mielas – dainininkas, aštrialiežuvis, visada linksmas, pasitempęs, kultūringas.
Labai nustebau, kartą apsilankęs jo ūkyje, Gaižupių kaime. Nesakau sodyboje, o pabrėžiu – ūkyje. Ne, tada dar žemės nedalino, Bronislovas dirbo fermos vedėju, paskui sandėlininku ir jam, kaip visiems kitiems, būtų užtekę poros pastatų – trobos ir tvarto su daržine. Tačiau jis išlaikė visus, kuriuos turėjo iki kolektyvizacijos – tvartą ir tvartelį, svirną, didelę daržinę, kuri dažnai stovėjo tuščia, tokia nereikalinga, bet rūpestingai prižiūrima... Šioje sodyboje jauteisi tarsi muziejuje – viskas čia buvo išsaugota, sutvarkyta, rodos, ir nebūta tos viską naikinančios kolektyvizacijos, kuri tarsi viesulas praėjo per kaimus, rodos, pavažiuosi į kitą sodybą ir išvysi panašų vaizdą...
Deja, deja... Valgydamas žurnalisto duoną daug metų važinėjau po kaimą, o tokių sodybų, kur būtų išsaugotas visas statinių kompleksas, mačiau labai mažai. Kaip minėjau, kaimiečiai pasilikdavo tik du būtiniausius – gyvenama namą ir tvartelį su daržine. Kiti pasirodė nebereikalingi ir neprižiūrimi sunyko, sugriuvo arba šeimininkai patys nuardė ir sukūreno. Pagaliau, keliantis iš melioracijos plotų, daug kur buvo nugriauti ir tų apipešiotų sodybų likučiai. Bronislovą melioracija taip pat pavarė – jis išsikėlė gyventi į Plungę, bet jo sodyba ir šiandien tebestovi – niekam nepakilo ranka ją griauti, ir ūkis nupirko talkininkams apgyvendinti...
Nesunku suprasti, kam ir kodėl Bronislovas su žmona Genute, kaip ir vyras – tokia pat gera šeimininke, saugojo savo ūkį. Bet nebesulaukė tų metų, kai pradės dalyti žemę. Tiesą sakant, sulaukė, bet kartu ir senatvė atėjo.
Taigi, neatsitiktinai šis žmogus ir nepriklausomos Lietuvos vėliavą saugojo. Tikėjo – prireiks dar jos, prireiks svirno, didžiosios daržinės, didžiųjų tvartų...
Išsaugoti Lietuvos tautinę vėliavą per visą sovietmetį, matyt, nebuvo lengva, bet štai netolimas jo kaimynas, Smilgių kaimo ūkininkas Leonas Kondrotas net vežamas į Sibirą nepaliko trispalvės – buvo ją pasislėpęs kailiniuose, po vilnoniu audiniu, kuriuo buvo aptraukti tie kailiniai. Jau gyvendamas Sibire, Krasnojarsko krašte, L. Kondrotas kartu su likimo draugais Petkevičiumi ir Bagdonavičium 1950 metų vasario 16-os dienos naktį Šiaurinio ruožo gyvenvietėje tą vėliavą iškėlė į aukštą pušį. Vietiniai gyventojai nežinojo ką lietuviams reiškia ši diena, tad daug dėmesio nekreipė. Vis dėlto pareigūnai bandė aiškintis, kas tai padarė, bet kaltų nerado. L. Kondrotas vėl paslėpė vėliavą savo kailiniuose, su kuriais niekada nesiskyrė. Jis sakydavo: „Jei troba su mano kailiniais ir vėliava sudegs, aš liksiu be garbės“. Taigi, vėliava jam buvo garbės reikalas. Ją L. Kondrotas buvo iškėlęs dar du kartus.. Apie tai savo prisiminimuose yra papasakojusi jo dukra, taip pat tremtinė Marija.