Žurnalistė prisipažino, kad imant interviu ją tiesiog pakerėjo Colleen McCullough atvirumas ir sąmojis. Deja, netrukus po šio interviu Colleen McCullough sveikata pablogėjo ir ji mirė nuo inkstų nepakankamumo.
Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja, kuriame kalbama apie paskutinį jos romaną „Saldžiai kartu“ (Lietuvoje jis išleistas metų pradžioje, iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, išleido „Tyto alba“), kuriuo ji nepaprastai didžiavosi. Rašytoja tvirtino rašiusi šį romaną sau ir neplanavusi jo publikuoti. Bet jos agentas, perskaitęs rankraštį, suprato, kad šia istorija apie keturias australes slauges būtina pasidalyti su visu pasauliu.
Nuo to laiko, kai pasirodė legendinė Colleen McCullough epopėja „Erškėčių paukščiai“, pelniusi jai pasaulinę šlovę, praėjo 36-eri metai. Vis dėlto, net ir nusilpus regėjimui ir pašlijus sveikatai, ji toliau rašė knygas, padedama savo vyro Rico.
- Kas jus įkvėpė parašyti romaną „Saldžiai kartu“?
- Buvau ką tik pabaigusi savo penktąjį detektyvą apie Karmainą Delmoniką ir prieš pradėdama šeštą serijos knygą norėjau kiek pailsėti, padaryti pertraukėlę...
- Dauguma žmonių norėdami pailsėti išvažiuoja kur nors atostogauti...
- O man patinka rašyti! Esu sena griuvena ir prastai matau, todėl kelionės man sukelia daug nepatogumų. Kadangi nebegaliu piešti ir tapyti, nusprendžiau parašyti ką nors sau, savo malonumui – ką nors, kas mane pačią domintų. Man visai nerūpėjo, bus tai išleista ar ne. Rašau ne vardan publikavimo. O šiuo atveju išvis rašiau pramogai.
- Apie ką ši knyga?
- Joje pasakoju apie keturių labai skirtingų merginų – Edos, Greisės, Gabanos ir Kitės – gyvenimus. Jos – seserys, dvi dvynių poros, gimusios XX a. pradžioje ir į suaugusiųjų gyvenimą įžengusios Didžiosios depresijos metais. Beje, šis Australijos istorijos periodas literatūroje nepelnytai ignoruojamas.
- Knygos pradžioje visos keturios seserys dar labai nepatyrusios ir, žinoma, skaisčios...
- Tais laikais tekėdama mergina turėjo būti skaisti. Šiandien jaunos moterys neturi supratimo, kokie tai buvo laikai ir kaip skyrėsi papročiai. Tada dar nebuvo kontraceptinių tablečių – stebuklingų piliulių, galinčių apsaugoti nuo nėštumo. Mergina, užmezgusi romaną, rizikavo pastoti – jei taip atsitikdavo, jos laukė nepavydėtinas likimas. Tai nuostabi knyga jaunoms merginoms, padėsianti suprasti, ką turėjo ištverti jų močiutės.
- Laimė, dabar daug kas pasikeitė.
- Na, ir šiais laikais protingi vyrai ne itin mėgsta pasileidusias merginas. Jiems labiau patinka išrankios moterys.
- Ar ir jūs buvote išranki?
- Judu su vyru vedę jau 30 metų... Kokia laimingos santuokos paslaptis?
- Reikia išsirinkti tinkamą vyrą! Aš – viena laimingųjų, kurioms pasisekė. Mes vis dar mylime vienas kitą – labiau negu bet kada. Buvau 46-erių, kai tekėjau, o jis – tikras gražuolis! Gera būti su mylimu žmogumi...
- Ar jūsų vyras mėgsta sukiotis virtuvėje? Gal palepina kokiais skanėstais?
- O ne, jis nemoka gaminti! Aš ką nors pagaminu ir įkišu į šaldytuvą, o jis paskui pasišildo.
- Ar ilgai rinkote medžiagą romanui „Saldžiai kartu“?
- Nepasakyčiau. Šįkart ypatingų tyrimų neprireikė – aš pati augau ekonominės krizės metais. Gimiau 1937-aisiais, baigiantis Didžiajai depresijai, ir puikiai prisimenu, kaip mes gyvenome. Matyt, įtraukiau tuos įspūdžius su motinos pienu...
- Pažįstu moterį, gimusią Didžiosios depresijos metais, ir pastebėjau, kad ji labai taupi. Kaip manote, ar šis bruožas būdingas visiems, patyrusiems ekonominės krizės sunkumus?
- Manau, taip. Žmonių, augusių tais baisiais laikais, niekada neapleidžia baimė, kad senatvėje jie neturės ko valgyti ir iš ko gyventi...
- Kiek laiko rašėte „Saldžiai kartu“?
- Pirmą rankraštį parašiau labai greitai – per šešias savaites. Man velniškai patinka rašyti! Stengiausi, kad pati istorija būtų paprasta, knygoje nė vienas personažas nenužudomas. Gal todėl kritikai ne itin mėgsta mano knygas. Jų manymu, jei autorius nerašo apie vargus ir kančias, vadinasi, jo knyga – šlamštas.
- „Saldžiai kartu“ neplanavote publikuoti. Kaip atsitiko, kad knyga išvydo dienos šviesą?
- Aš tiesiog nusiunčiau rankraštį savo agentui į Niujorką, norėdama išsiaiškinti, ar jis išvis publikuotinas. Michaelas perskaitė rankraštį ir pareiškė, kad „Saldžiai kartu“ – nuostabus romanas, kažkuo panašus į „Mažąsias moteris“. Kiek teko girdėti, skaitytojų atsiliepimai irgi labai geri.
- Sunku patikėti! Turint galvoje Jūsų sėkmę, dar abejojote, ar romanas išvis publikuotinas?..
- Keista, bet paprastai iš savo knygų nieko nesitikiu ir niekada nežinau, kaip į jas reaguos skaitytojai. Kiekvienas mano rankraštis man atrodo nuobodus ir apskritai blogiausias iš visų parašytų!
- Kaip manote, ar „Saldžiai kartu“ galėtų virsti TV serialu?
- O taip, norėčiau, kad kuri nors Australijos televizija paverstų knygą TV serialu! Tik jokiu būdu neprileisčiau amerikiečių – jie viską sugadintų!
