Per sprogimą antrajam plėšikui buvo sužalota koja, o trečiasis, turėjęs eiti žvalgybą, liko nesužalotas ir nutempė savo sužeistą draugą į roges, rašo svetainė atlasobscura.com. Tai buvo dar vienas karstų su torpedomis laimėjimas.
Išsaugoti mirusiuosius po žeme buvo šiurpus XIX amžiaus Amerikos rūpestis. Kai po Pilietinio karo suklestėjo aukštosios medicinos mokyklos, kartu pradėjo plėstis ir studijos, susijusios su žmogaus anatomija ir skrodimu. Profesoriams reikėjo gauti lavonų būsimų gydytojų praktikai, o legaliai prieinamų palaikų – kūno donorų ir nusikaltėlių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė – nepakako. Taigi atsirado laisvai samdomų lavonų vagių, kurie plėšdavo kapus. Iki pat XIX amžiaus pabaigos klestėjo nelegali prekyba palaikais, o vietos laikraščiai dažnai pranešdavo apie išplėštas kapavietes, savo knygoje „A Traffic of Dead Bodies“ rašo istorikas, mokslų daktaras Michaelas Sappolas.
1878 metais buvo pranešta apie mažiausiai 12 lavonų vagysčių, įskaitant Kongreso nario iš Ohajo Johno Scotto Harrisono, devintojo JAV prezidento Williamo Henry‘o Harrisono sūnaus, palaikus (vėliau J. S. Harrisono kūnas buvo rastas Sinsinačio universitete ir galiausiai grąžintas į šeimos kapą).
Išradėjai nesnaudė
Regėdami visuomenės pasipiktinimą, darbo ėmėsi išradėjai. Jų pasiūlymas? Sprogmenys.
Ohajo menininkas Philipas K. Cloveris 1878 metais užpatentavo ankstyvąją sprogstančio karsto versiją. Ph. K. Cloverio instrumentas veikė kaip mažas šautuvas. Jis būdavo paslėptas karsto dangtyje, kad „apsaugotų nuo neleistino numirėlių prisikėlimo“, kaip rašė pats išradėjas. Jei kažkas mėgindavo ištraukti palaidotą kūną, atvėrus karsto dangtį ši torpeda driokstelėdavo mirtiną švininių rutuliukų šūvį.
Kitas vyras iš Ohajo, buvęs Circleville testamentų patvirtinimo teisėjas Thomas N. Howellas, 1881 metų gruodžio 20 dieną užpatentavo savo paties sukurtą kapo torpedą. Kitaip negu Ph. K. Cloverio įtaisas, Th. N. Howello prietaisas buvo ne kas kita, kaip sviedinys, užkastas virš karsto ir sujungtas su juo vielomis. Toks sviedinys veikdavo kaip mina ir sprogdavo, kai plėšikai pajudindavo vielutes.
„Ramiai miegok, saldusis angele. Tegu tavo ramybės netrikdo baimė dėl kapų plėšikų, nes virš tavęs guli torpeda, pasirengusi sumalti bet ką, kas tik pamėgins įkišti tave į konservantų kubilą“, – žadėjo Th. N. Howello torpedos reklama.
„Tai buvo laikai, kai žmonės didelę dalį savo santaupų skirdavo laidotuvėms. Aplink tai plėtojosi ir laidotuvių pramonė, – sakė M. Sappolas. – Daugelis dirbančių žmonių savo santaupas, jeigu jų apskritai pavykdavo sukaupti, skirdavo savo paties ir šeimos narių laidotuvėms. Žmonėms atrodė, kad itin svarbu surengti „deramas laidotuves“.
Patentų kataloguose ir laikraščiuose plito žinios apie karstus su torpedomis ir kapus su tokiais karstais. Paskalas itin mėgęs žurnalas „Topeka State Journal“ viename savo 1899 metų numeryje rašė, kad velionės W. C. Whitney kapas yra „prigrūstas galingų torpedų“, be to, ištisomis paromis jį stebi sargai. Tame pačiame straipsnyje primenamas magnato A. T. Stewarto atvejis, kai 1978 metais plėšikai iškasė jo palaikus ir pareikalavo už juos išpirkos. „Šios torpedos nėra jokia paslaptis, – teigė žurnalas. – Visas miestelis apie jas kalba“.
Kiek tai buvo populiaru?
Nepaisant geltonosios spaudos paskalų apie kapinių artileriją, maža įrodymų, kad karstų torpedos buvo masiškai gaminamos ir sulaukė komercinės sėkmės.
„Panašu, kad šie prietaisai buvo mažai naudojami, – teigė antropologė Kate Meyers Emery. – Nėra abejonių, kad tai buvo keistenybė, sugalvota tam, kad padėtų pasipelnyti iš tvyrančios baimės dėl lavonų vagysčių. Iš tikrųjų pakakdavo kelias dienas ar savaites stebėti kapą, kad įsitikintum, jog palaikai turėjo pakankamai laiko suirti ir jau yra nebetinkami naudoti“.
Doktorantė Megan Springate, parašiusi knygą „Coffin Hardware in Nineteenth-century America“ („Karstų įranga XIX amžiaus Amerikoje“), taip pat įsitikinusi, jog karstų torpedos neperžengė užpatentuotų išradimų katalogų puslapių. Pasak M. Springate, šie laikraščių pranešimai veikiausiai turėdavo galvoje „paprastus sprogmenis“, išdėliotus aplink kapą, o ne išradimus, skirtus laidotuvių pramonei.
„Nuo palaikų vagysčių saugodavo ir kiti JAV laidotuvių pramonės pasiūlymai, įskaitant mirusiojo laidojimą užantspauduotose krovininėse dėžėse, kurios virsdavo saugyklomis, karstų dangčiuose paslėptus mechanizmus ir netgi išlietus metalinius karstus, – sakė ji. – Visa tai parodė archeologiniai kasinėjimai.“
Tačiau XX amžiaus pradžioje polemika dėl iškasamų kūnų ir jų prakybos nuslopo, tiesa, ne dėl todėl, kad kapinių vagys būtų staiga dingę. 1913 m. įsigaliojus naujiems anatomijos įstatymams, dauguma Amerikos valstijų medicinos mokyklos ėmė gauti neturtingų mirusiųjų kūnų, taip juodoji lavonų rinka neteko pelno. Patobulinus šaldymo technologiją, atsirado galimybė laikyti mirusiųjų kūnus medicinos institucijose, o neseniai palaidotųjų poreikis sumažėjo. Mikrobiologija, chirurgijos pažanga ir atsiradęs rentgenografinis tyrimas nustūmė skrodimus ir anatomines analizes į užribius, jie jau nebuvo medicinos naujovė. Medicinos mokymo įstaigose ir toliau dėstė anatomiją, tačiau ji buvo labiau įvadinis kursas nei mokymo programos pagrindas.
Kita vertus, nors archeologinių įrodymų, kad karstų torpedos buvo naudojamos, mažai, šis išradimas atskleidė XIX amžiaus visuomenėje vyravusį žmonių smalsumą, o neretai ir šiurpius, keistus dalykus.
„Tai buvo paklydęs pasaulis, iš dalies dėl požiūrio į mirtį, dėl to, kad žmonėms atrodė labai svarbu surengti deramas laidotuves“, – pasakoja M. Sappolas. – Klestėjo ne tik karstų ir mauzoliejų gamyba, bet ir įkapių, pigių papuošalų, laidotuvių katafalkų, antkapių, pomirtinių nuotraukų pramonė, o po pilietinio karo – ir balzamavimas.“
Ištrauka iš karstų torpedų gamintojų patento: „Padaugėjus kapų išniekinimų, genialus išradėjas sukūrė įtaisą, kuris padės juos (kapų plėšikus) įveikti.“ Šios eilutės buvo spausdinamos daugelyje vietos laikraščių XIX amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devinto dešimtmečio pradžioje.
XIX amžiuje kartais buvo rašoma apie kapų torpedų nepraktiškumą. Kita vertus, laikraštyje „Pittsburg Dispatch“, išradimų skiltyje 1890 metais aprašė kapinių sprogmenis, kuriuos priskyrė platesnei išradimų kultūrai, ir jų mažiau žinomus, sunkiai suprantamus „šalutinius produktus“.
„Paminėtinas naujoviškumas ir išradingumas, – sako M. Sappolas. – Žmonės savo klėtyse turi įrankių, meistrauja. Kartais jie sukuria nuostabių išradimų ir praturtėja, kartais kuria kvailus dalykus.“
O kartais sukuria smagių anekdotų.
1882 metais viename Montanos laikraštyje buvo aprašytas vienos Ohajuje patentuotos torpedos detonavimas: „Įtaisą išbandė su mulu. Sprogimo akimirką gyvulys pakėlė vieną koją, o paskui toliau rupšnojo žolę.“