Švedijos instituto ir Lietuvos negalios organizacijų forumo iniciatyva eksponuojama atnaujinta ir geografiškai išsiplėtusi paroda „AccessAbility“. Aplink pasaulį keliaujančios parodos idėją, švedai sugalvojo siekdami atkreipti dėmesį į žmonių su įvairiomis negaliomis galimybes, o drauge ir į jų patiriamą diskriminaciją. Kiekvienoje šalyje paroda papildoma vietinių žmonių portretais. Šią parodą globoja pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.
Šios parodos šūkis – orumas. Gyventi oriai, nepriklausomai nuo negalios yra kiekvieno žmogaus teisė, įtvirtinta JT neįgaliųjų teisių konvencijoje. Parodos „AccessAbility“ tikslas – skatinti diskusiją apie žmonių su negalia gerovę bei fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumą. Tam, kad žmonės su negalia galėtų džiaugtis visapusiška lygybe visuomenėje, reikia daugiau pokyčių: turi pasikeisti aplinka, įstatymai ir svarbiausia – visuomenės požiūris. Aplinkos prieinamumas yra tas veiksnys, kuriuo pašalinama pagrindinė kliūtis, ribojanti vieną iš esminių žmogaus teisių – būti laisvu, nepriklausomu, aktyviu savo paties gyvenimo šeimininku bei bendruomenės nariu.
„Labai dažnai sutikdami žmones su negalia matome asmenybes su labai stipria valia, su labai savitomis istorijomis, lūkesčiais, gabumais, bet neramina tai, kad jie turi skirti daugybę energijos bei resursų tik tam, kad įveiktų aplinkos kliūtis. Kliūtis, kurių galėtų nebūti“, – sako pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.
Paroda siunčia žinią visuomenei, kad ir žmonėms su negalia turi būti sudarytos galimybės dalyvauti visuomeninėse veiklose.
„Ši paroda – tai ne atskirų žmonių istorijos, portretai, tai priminimas, kaip svarbu matyti pasaulio visumą. O joje pastebėti kiekvieną. Paroda leidžia mums nors trumpai pažvelgti į tai, kaip gyvena šie žmonės. Jų istorijos mus įkvepia, didina mūsų atidumą negalią turintiems žmonėms, mažina stigmatizavimą, susijusį su negalia“, – sako šią parodą globojanti pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.
Greta portretų pateikiamos ir jų herojų gyvenimo istorijos, atskleidžiančios žmonių stipriąsias puses: valią, tikėjimą savo jėgomis ir gebėjimais bei neįkainuojamas patirtis. Žmonės su negalia nėra vienalytė asmenų grupė. Kiekvieno žmogaus istorija unikali, kiekviena su savo poreikiais, savo rūpesčiais ir savo pasiekimais.
Irminos Beneševičiūtės istorija
Irmina Beneševičiūtė dėl silpnų raumenų, sąnarių ir nedidelio ūgio negalėjo lankyti mokyklos. Jai buvo skirtas namų ugdymas, kurį mergina vadina įkalinimu namų sąlygomis. Vienintelis įsiliejimas į visuomenę buvo sekmadieninės išvykos su močiute į bažnyčią.
Kiekvieną rytą pro langą matydama pasipuošusius, kuprinėmis nešinus vaikus, Irmina troško įsilieti į bendraamžių būrį. Vieną ankstų rytą mergaitė nutarė prisijungti prie kažkur skubančių vaikų, tačiau kelionė baigėsi prie vartelių – dėl nepritaikytos mokyklos aplinkos jai teko grįžti namo ir laukti pas ją ateinančių mokytojų.
Vienatvės ir izoliacijos jausmo jai padėjo išvengti muzika. „Man labai patinka, dainuoti – duetu ir ansamblyje. Ansamblis, kuriame dainuoju, buvo užėmęs pirmą vietą respublikiniame konkurse „Vilties paukštė 2018 “, – pasakoja Irmina.
Mergina yra aktyviai įsitraukusi į žmonių su negalia organizacijų veiklą ir teigia, kad tai yra puikus būdas skatinti įtrauktį. Jai pačiai dalyvavimas šių organizacijų veikloje padėjo siekti išsilavinimo ir suteikė galimybę realizuoti save įgyvendinant žmogaus teisių advokatavimo veiklas. Šiuo metu mergina yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto II kurso doktorantė. „Tuo dabar ir gyvenu. Nemėgstu gyventi ateitimi, išmokau į viską žvelgti čia ir dabar“, – sako Irmina.
Kalbėdama apie parodą „AccessAbility“ Irmina pabrėžia, kad dalyvavimas tokiose parodose yra labai svarbus negalios neturintiems žmonėms, nes sprogdina visus mitus apie žmones su negalia.
„Dalis visuomenės dar menkai pažįsta žmones su negalia. Statistiškai jų yra mažuma, dalis vis dar izoliuoti, nepakankamai matomi, dalis sunkiai įsilieja į visuomenę. Tokios parodos atverčia unikalius žmogaus gyvenimo puslapius. Asmuo su negalia yra gyvoji knyga, kurią perskaityti turi kiekvienas žmogus. Šios knygos yra unikalios ir įvairios, bet per ilgai gulėjusios lentynose nepaliestos. Tai puiki proga žmonėms ne tik dalyvauti, bet tapti sąmoningiems. Tai yra proga mums visiems vienas kitą priimti“, – sako Irmina.
Irminos gyvenimo šūkis yra „Ne ūgis, o smūgis!“. Mergina ragina visus smūgiuoti ir nepasiduoti kai nesiseka, kai tiesiog būna labai sunku. „Nenuleisk rankų, nes tu gali“, – sako Irmina.
Irmos Jokštytės istorija
Neregė mergina yra aktyvi ir kupina energijos. Be komunikacijos vadybos ir žurnalistikos studijų, Irma daug laiko skiria kūrybai – dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose projektuose, kuria muziką, rašo pamąstymus įvairiomis temomis. „Man patinka pažinti ir gyventi – mokytis užsienio kalbų, keliauti, rašyti ir skaityti. Kiekviena diena yra pilna naujų dalykų ir naujų susitikimų, tad reikia leisti sau rasti vis naujų iššūkių“, – sako Irma. Mergina dalyvavo „Chorų karų projekte
Kalbėdama apie parodą „AccessAbility“ Irma pabrėžia, kad yra ypač svarbu yra sutikti žmonių įvairovę įvairiose gyvenimo srityse – teatruose, muziejuose, namo kieme ir darbe.
„Kadangi tokia įvairovė dar nepasiekta, galime ateiti bent į specifines ekspozicijas. Jei gyvensime pagal principą „Kiekvienas žmogus – vertybė“, mums nebereikės atsakinėti į klausimą, kodėl verta sutikti žmones su negalia“, – sako Irma.
„Pirmiausiai, esu Lietuvos respublikos pilietė, esu žmogus, kuriam yra svarbi mano valstybė. Aš esu žmogus, kuris nori dirbti savo šalies gerovei ir kuriam rūpi savo šalies ateitis. Aš esu žmogus, kuris kuria Lietuvos ateitį ir nepaisant to, kartais jaučiuosi tarsi stovėdama už tam tikros ribos, dėl to, kad matau kitaip negu visi kiti. Aš noriu gyventi valstybėje, kurioje lygybė ir įvairovė yra norma, o ne retenybė“, – sako Irma.
Ingos Filipovič istorija
„Jei žmogaus mintys pozityvios, tai viskas aplink jį bus pozityvu“, – sako Inga.
126 cm ūgio neįgaliojo vežimėliu judanti mergina yra užsispyrusi, energinga ir nestokojanti humoro. Ji dalyvauja įvairiose visuomeniniuose projektuose – „Gyvojoje biblioteka“, „Pažink negalią“ ir Vilniaus kamerinio teatro spektaklyje atliko Mažojo princo vaidmenį.
„Turiu daug visokiausių problemų – esu žemo ūgio, sėdžiu vežimėlyje. Bet tai nėra blogai – kiekviena negalia nėra yda, o tik žmogaus galimybių išbandymas“, – sako Inga.
Mergina juokauja, kad būti žemo ūgio iš tiesų yra patogu: „Keliaujant galiu miegoti bet kokioje lovoje skersai ir išilgai – vietos visada bus daug. O kad sėdžiu vežimėlyje irgi yra patogu – nereikia ieškoti kur atsisėsti, visur keliaujam su savo kėdėmis. Juokas pro ašaras, bet tai tiesa“.
Inga vežimėliu visur keliauja viena. Anot jos, jeigu sėdėtų namuose – nieko nebūtų pasiekusi. Mergina nepripažįsta jokių fizinės aplinkos apribojimų ir gyvenimą valgo dideliu šaukštu – keliauja, skraido parasparniu, lankosi mėgstamų grupių koncertuose. Inga yra ‚Depeche Mode“ gerbėja ir lankėsi jų koncerte Paryžiuje.
Mergina teigia, kad žmonės su negalia susiduria su iššūkiais kasdieniame gyvenime – nepritaikyta aplinka ir kreivais žmonių žvilgsniais. „Bet jeigu mes norime, mes galime. Jeigu yra žmonės, kurie palaiko ir paskatina – tai labai padeda. Mums nereikia paguodos, mums reikia pagalbos“, – sako Inga. Mergina kviečia žmones su negalia laužyti stereotipus ir būti pozityviais.