Per keturiasdešimt penkerius darbo Muzikiniame teatre metus Mykolas Rekys sukūrė daugiau nei aštuoniasdešimt vaidmenų operetėse, miuzikluose, operose, muzikinėse komedijose. Sausio 25-ąją šiame teatre bus vaidinamas ypatingas operetės „Silva“ spektaklis – jis skiriamas gražiam Mykolo Rekio jubiliejui. Solistas čia ne tik vaidins Ferį, bet ir trumpam atsuks laiką atgal. Kaip? Kol kas tebūnie tai siurprizas jubiliejinio spektaklio publikai, o mes su dainininku pasišnekėsime apie paprasto vaikino iš Ariogalos vingiuotą kelią į sceną.
„Jaunystėje darbo paieškos mane buvo nubloškusios į Ekibastūzo miestą prie Irtyšiaus upės – ten teko paragauti mūrininko, šaltkalvio santechniko duonos, tuose kraštuose pradėjau ir mokytis dainuoti“, – nustebina netikėta savo biografijos briauna operetės riteris.
Praeityje – toli nuo namų
Kai paskambinau solistui į namus, norėdama sutarti susitikimą, atsiliepė jo žmona Vida. „Mykolas Santakoje mankštinasi, grįš po gero pusvalandžio“, – pasakė ji. Rekiai gyvena vaizdingame Kauno senamiesčio kampelyje – už Vytauto bažnyčios, netoli Nemuno. Takeliai upės pakrantėje ir stadionas – pamėgta artisto treniruočių vieta. Ten jis mankštinasi kasdien.
„Mano norma – dvidešimt minučių namuose, keturiasdešimt penkios lauke. Devizas: be mankštos ir maldos – nė dienos. Tiesa, sekmadienį nesportuoju, tai Dievo diena“, – sako dainininkas. Prasitaria, kad visi sąnariai puikiai veikia, ir tai yra kompensacija už patirtus du infarktus.
Nors pasitinka solidų gimtadienį, Mykolas Rekys išties atrodo nedaug pasikeitęs. Artisto stotas tiesus, judesiai energingi, tik juodi plaukai paliesti šerkšno. Būdas toks pat šiltas, draugiškas, išvaizda elegantiška, o manieros galantiškos. Solistas iš tų vyriškių, kurie visada padės moteriai nusivilkti paltą, pristums kėdę, pasiūlys puodelį kavos. Mykolas Rekys kaip grafas elgiasi ir gyvenime, tačiau tasai gyvenimas jaunystėje jo tikrai nelepino...
Būsimasis operetės primarijus gimė 1939 metų sausio 26–ąją Ariogaloje. „Aš augau be tėvo. Baigęs Ariogalos vidurinę norėjau kuo greičiau pradėti dirbti, kad mamai būtų lengviau. Tačiau septyniolikmečiui be profesijos gimtinėje nebuvo ką veikti. Nudrožiau į komjaunimo komitetą prašyti pagalbos, o ten man pasiūlė su komjaunimo kelialapiu vykti į šeštojo penkmečio statybas.
Išvažiavome dviese su draugu. Atsidūriau Ekibastūzo mieste prie Irtyšiaus upės“, – grįžta mintimis į 1956–uosius Mykolas Rekys. Ten jaunuolis išmoko įvairių darbininkiškų profesijų, o laisvalaikiu dalyvaudavo saviveikloje. Balsą, klausą, artistiškumą Mykolas paveldėjo iš mamos, garsios Ariogalos apylinkių „giedorkos“, o mėgėjiška scena buvo toji vieta, kur subrendo mintis rinktis dainininko kelią.
„Ekibastūze buvo gražūs nauji kultūros rūmai. Ten vaidinau dramos būrelyje. Pamenu net lemtingojo spektaklio pavadinimą – „Meilė, direktorius ir butas“. Jame išvykos į gamtą scenoje reikėjo dainuoti, tam mus rengė muzikos mokyklos pedagogai. Išgirdę mane pasiūlė rimtai mokytis dainavimo Pavlodare, už pusantro šimto kilometrų. Apsisprendžiau ir įstojau į Pavlodaro P. Čaikovskio aukštesniąją muzikos mokyklą.
Pirmais metais bandžiau ir dirbti, ir mokytis, bet paaiškėjo, kad būti „dviejų ponų tarnu“ neįmanoma. Tada ryžausi verstis tik su 25 rublių stipendija. Buvusi darbovietė neatėmė bendrabučio, nes vasaromis tebedirbau, mama iš Ariogalos „pridurdavo“ lašinių“, – pasakoja jaunystės odisėjas artistas. Šypsodamasis jis prisimena, kad sugebėjo už savo uždirbtus pinigus net žieminį paltą su karakuline apykakle ateljė pasisiūdinti o prieš baigiamuosius egzaminus – ir smokingą.
Kas žino, gal Mykolas Rekys būtų likęs tuose tolimuose kraštuose, jei po Pavlodaro muzikos mokyklos baigimo jam būtų pavykę įstoti į Alma–Atos konservatoriją?.. Tačiau konkursas buvo milžiniškas – šešiasdešimt pretendentų į vieną vietą, o kazachai pirmiausiai siekė ugdyti savo nacionalinius kadrus. Mykolas apsisprendė grįžti į Lietuvą.
Režisieriai greitai pastebėjo
Jaunas dainininkas 1964 metais atėjo į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kur jį išsyk priėmė dirbti choro artistu. Mykolo Rekio gyvumą ir laisvumą scenoje, vaidybos sugebėjimus pastebėjo režisieriai Aldona Ragauskaitė, Rostislavas Andrejevas. „Dar dirbdamas chore turėjau keletą nedidelių vaidmenų. Pamenu, „Maricoje“ vaidinau seną čigoną smuikininką. Kartą spektaklį žiūrėjo Vengrijos ambasadorius ir pagyrė: kaip gerai groja jūsų čigonai.
Tuometinis teatro direktorius Vladas Varčikas nutylėjo, kad grojo orkestro smuikai, o mes scenoje tik labai temperamentingai brūžinom strykais... 1968–aisiais baigiau teatre organizuotus aktoriaus meistriškumo kursus, vedamus Antano Gabrėno, vokalą tobulinau pas Stanislovą Rubinovą. Po metų režisierė Vlada Mikštaitė pervedė mane į solistų trupę“, – sugrąžina į savo kūrybinės biografijos pradžią ilgametis operetės žanro primarijus.
Mykolo Rekio „kūrybinėje sąskaitoje“ apie 80 vaidmenų operetėse, miuzikluose, operose ir muzikinėse komedijose, daugiau nei trys tūkstančiai septyni šimtai suvaidintų spektaklių. „Kai kuriuos personažus – Edviną „Silvoje“, Fredį miuzikle „Mano puikioji ledi“, grafą Danilą „Linksmojoje našlėje“, teko kurti po kelis kartus, skirtinguose pastatymuose.
Padaryti kažką labai kitaip beveik neįmanoma – juk muzika ta pati, žmogaus balsas tas pats, personažo emocijos padiktuotos siužeto. Klasikines operetes ir jų herojus labai myliu, tačiau nenuneigsi, kad tie personažai nedaug skiriasi. Ne veltui teatre sklando pasakojimas apie legendinį operetės solistą Vytautą Rimkevičių, kuris prieš išeidamas į sceną partnerės klausė: brangute, tu šiandien kas – Silva ar Marica?“ – pasakoja Mykolas Rekys.
Beje, pradėjęs dirbti Muzikiniame teatre, jis čia dar rado Vytautą Rimkevičių, tebedainuojantį pagrindinius vaidmenis – Tasilą „Grafaitėje Maricoje“, Aizenšteiną „Šikšnosparnyje“. „Maestro man darė didelį įspūdį savo sceniniu temperamentu, sugebėjimu užvaldyti publiką. Jo pavyzdys iškilo prieš akis, kai pats gavau Tasilo vaidmenį“, – prisimena artistas.
Metai skaičiavo darbus
Vienas po kito keitėsi teatro sezonai, spektakliai, personažai. Mykolas Rekys tapo primarijumi, kurį gerbėjos apipila dėmesio ženklais, dovanomis. „Viena mokytoja pensininkė padovanojo man žiedą, kurį tebenešioju ir dabar, ne sykį kvietė pietauti. Tai buvo neįkyrus, inteligentiškas, teatrą mėgstančio žmogaus dėmesys“, – pasakoja solistas.
Vaidmenų sukurta tikrai daug. Kurie mieliausi, išskirtiniai? Nemažos svarbos kūrybinio kelio pradžioje turėjo susitikimas su garsiu Rusijos režisieriumi Genadijumi Ansimovu, kuris Kaune statė Aleksandro Kolkerio miuziklą „Lošimas“ pagal rusų klasiko Aleksandro Suchovo–Kobylino komediją „Krečinskio vedybos“. Miuzikle Mykolas Rekys atliko charakterio spalvų gausa intriguojantį personažą – lošėją ir provincijos donžuaną Krečinskį, atvykusį į Maskvą ieškoti turtingos nuotakos.
Kritikų teigimu, Krečinskis – vienas ryškiausių solisto darbų, praturtinęs aktorinę paletę, atvėręs naujų vokalinių galių. Po jo Mykolo Rekio lyrinis baritonas įgavo dramatinį atspalvį. Tai vėliau pravertė kuriant klasikinių operečių herojus – Edviną ir Tasilą I. Kalmano operetėse „Silva“ ir „Grafaitė Marica“, grafą Liuksemburgą F. Leharo operetėje.
„Įdomiai susiklostė bendradarbiavimas su estų režisieriumi Pauliu Mägi.“ Dar 1968 metais mūsų teatre jis statė operetę „Vienos kraujas“ ir skyrė man nedidelį vaidmenuką. Atsisakiau, nes jaučiausi nusipelnęs reikšmingesnio darbo. Atvažiavęs antrą kartą, man jis patikėjo jau pagrindinį – Danilos – vaidmenį F. Leharo operetėje „Linksmoji našlė“, – prisimena solistas. Mykolo Rekio atmintyje išlikęs ir nepaprastas įspūdis, kurį brežneviniais laikais publikai bei teatralams padarė esto Eldaro Renterio scenografija ir kostiumai „Vienos kraujui“.
„Kai atsitraukdavo uždanga, ir scenoje pasimatydavo prašmatnus rūmų interjeras, publika imdavo ploti. Galima ją suprasti: paprastai visam spektaklio pastatymui – dekoracijoms, kostiumams, avalynei, būdavo skiriama 5 tūkstančiai rublių; už tiek aristokratų gyvenimą ir aprangą vaizduodamas, nelabai įsibėgėsi... O čia viskas kainavo net 17 tūkstančių. Kultūros ministerija paklaiko sužinojusi apie tą sumą, bet po „Vienos kraujo“ premjeros atlyžo. Dabar pagal Renterio eskizus mūsų teatre „Vienos kraujas“ atnaujinamas jau bene trečią kartą.“
Solisto sukurti lyriniai herojai buvo romantiški, aistringi. 1985 metais Mykolo Rekio Renė vaidmuo F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas” pažymėtas Lietuvos teatro sąjungos garbės raštu, po Tasilo „Grafaitėje Maricoje“ 1986–aisiais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. Drauge su kitais teatro solistais jis ruošė koncertines programas, koncertavo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, Nordhauzene (Vokietija), Čikagoje (JAV), Sidnėjuje (Australijoje).
Pastaruosius du dešimtmečius Mykolo Rekio balsas skamba ne tik teatre, bet ir mišiose – dainininkas mielai gieda Kauno Įgulos ir Vytauto bažnyčiose. Ištikima bendražygė sudėtingame menininko gyvenime yra jo žmona, ilgametė teatro vokalo repetitorė, daugelio operečių libretų vertėja Vida Rekienė. Jų sūnui Laurynui trisdešimt treji, kol kas jis nevedęs. Jaunasis Rekys irgi pasirinko menišką profesiją ir savo potraukį į dailę realizuoja šiuolaikinėmis kompiuterinės technologijos priemonėmis.