Išmokusi atsitiesti po ją persekiojančių skaudžių nesėkmių, išdavysčių ir netekčių, Sao susidraugauja su vieniša ispane, kuri gyvena atsiskyrusi, kamuojama įvairių baimių, beveik bežadė ir kurčia, kone dusdama nuo nepasitikėjimo savimi. Ilgainiui tarp abiejų moterų užsimezga nuoširdi draugystė. Ką bendro gali turėti dvi moterys, kilusios iš visiškai skirtingų pasaulių?
Tai pasakojimas apie emigraciją, apie tai, ką reiškia būti moterimi tarp vyrų ir vargšu turtingųjų pasaulyje, tai istorija apie draugystę, kliūčių įveikimą, asmenines pastangas ir, svarbiausia, viltį.
Sao – reali asmenybė, emigrantė iš Žaliojo Kyšulio, padėjusi knygos autorei prižiūrėti vaiką. Jos istorija ir paskatino Caso sukurti šį romaną, nors pati autorė teigia, kad tai nėra biografinis kūrinys – tokių moterų kaip Sao, einančių prieš vėją, yra labai daug.
Ángeles Caso (gim. 1959), kilusi iš Chichonės (Astūrijos regionas, Ispanija), yra diplomuota meno istorikė, dirba įvairiose kultūros institucijose bei žiniasklaidoje. Ji – viena skaitomiausių autorių Ispanijoje. Pasak rašytojos Anos Maríos Matute’s, Caso – „didi romanistė, turinti nagus, jaučianti, koks turi būti romanas ir pasakojimas, ir puikiai jį papasakojanti.
Rašyti nėra tiesiog atpasakoti įvykius. Ji ne atpasakoja. Ji kuria kitą pasaulį“. 2000 m. Caso už romaną Ilga tyla pelnė Fernando Laros premiją. 2009 m. romanas Prieš vėją apdovanotas prestižine premija Planeta. Autorė rašo ne tik romanus, taip pat pasakas vaikams, filmų scenarijus, verčia.
********************
Ángeles Caso
Prieš vėją
Pyktis ir ugnis
Sao pradėjo dirbti mano namuose kitą dieną po pirmo susitikimo. Aš taip blogai jaučiausi, kad neturėjau jėgų nieko daryti. Tai buvo metas, kai iš tiesų supratau savo motiną. Lyg viskas aplink mane būtų sutirštėję. Kiekviena dienos minutė ėjo pro šalį, lyg būčiau gyvenusi po akmeniu. Mano viduje nebuvo nieko gero, nė vienos palengvėjimo akimirkos.
Visa, kas pulsavo mano kūne ir galvoje, buvo tiršta ir tamsu. Ilgesys, liūdesys, apgailestavimas, kaltės jausmas, atstumta meilė Pablui ir siaubingas pojūtis, kad niekada nerasiu vaistų, kad niekada neišlįsiu iš tos skylės, kurioje tįsojau dusdama ir kentėdama nuo savęs pačios, kad visiems laikams liks skausmo ir baimės kupinas gyvenimas. Geidžiau tik mirti.
Mamai nieko nesakiau. Ji tuo metu rūpinosi močiute. Turėjo ją parsivežti į savo namus, kai jai nustatė krūties vėžį, galiausiai iš lėto ją nužudysiantį. Aš likau savo bute su nedarbingumo pažymėjimu, miegodavau ir verkdavau lovoje, stengdamasi užuosti Pablo kūno kvapą jau savaites nekeistose paklodėse, ir vėl verkdavau kaskart jį pajutusi. Kartais sukaupusi jėgas nušliauždavau iki virtuvės obuolio ar pieno stiklinės, kad galėčiau praryti išrašytus vaistus − antidepresantus ir migdomuosius, leidusius bent kiek pailsėti ir kelias valandas viską pamiršti.
Vienintelis žmogus, žinojęs, kas man nutiko, buvo Rosija,viena mano darbo kolegių, geriausia draugė Madride. Kai antrą dieną nepasirodžiau ministerijoje, ji man paskambino. Papasakojau, kas atsitiko. Ji mane užjautė. Palydėjo pas gydytoją, porą kartų per savaitę ateidavo manęs aplankyti, nupirkdavo maisto produktų ir palikdavo paruošto maisto, kurį aš galiausiai išmesdavau į šiukšlinę.
Be kita ko, tai ji nusprendė, kad man reikia padėjėjos, moters, kuris valytų namus, atidarytų langus, ištuštintų pelenines, išsivestų mane pasivaikščioti po apylinkes, kad galėčiau pakvėpuoti grynu oru. Ji pati apsiėmė ją surasti. Tą dieną, kai Zenaida ir Sao atėjo su manimi susipažinti, Rosija buvo kartu. Ji paklausė keleto klausimų Sao ir ji atsakė portugališkai, įterpusi kelis ispaniškus žodžius, kuriuos buvo spėjusi išmokti.
Paskui pasižiūrėjo į mane, klausdama, ar aš sutinku, ir pasiūlė pradėti kitą dieną. Kai jos buvo beišeinančios, Rosija palydėjo jas iki durų, ir girdėjau, kaip ji paaiškino, jog aš sergu, bet greitai pasveiksiu. Prašė pernelyg man netrukdyti, bet paruošti valgyti ir primygtinai reikalauti, kad pavalgyčiau, taip pat įkalbėti mane apsirengti ir išeiti pasivaikščioti.
Sao pasirodymas mano gyvenime buvo pribloškiantis, lyg saulės spindulys, per debesis pasiekiantis atspindžiais liepsnojančią jūrą. Pirmosiomis dienomis beveik neišlindau iš savo kambario. Bet girdėdavau ją vaikštančią po butą, plaunančią indus, energingai šveičiančią vonią, purenančią sofos pagalves, prižiūrinčią kokį nors kunkuliuojantį puodą − aš po truputį vėl pradėjau valgyti. Man patiko justi, kad esu namuose ne viena, kad linksma moteris vaikšto mano grindimis, liečia baldus, atsuka čiaupus, įjungia šviesas. Pulsuojantis žmogiškas kūnas, skleidžiantis gyvybę mano agonijos erdvėje.
Vieną rytą jai atėjus atsikėliau. Jaučiausi gyvybingesnė ir norėjau šiek tiek pasikalbėti, pasidomėti kitu žmogumi ištrūkusi iš savo sielvarto. Paruošiau kavos ir pasiūliau kartu išgerti. Atsisėdome prie virtuvės stalo ir šiek tiek pasikalbėjome. Aš jai papasakojau dalį savo istorijos, o ji − dalį savosios. Sužinojau, kad Madride ji yra viena su vaiku, prisiglaudusi pas Zenaidą, kad gyvens pas ją, kol susiras kitų darbų ir užsidirbs tiek, kad galėtų susimokėti už savo butą ar bent kambarį. Sakė, kad apie Andrė tėvą nieko nežino ir kad taip geriau.
Kai ji išėjo, mąsčiau apie ją. Klausiau savęs, kaip jai pavyksta išgyventi. Iš kur pasisėmė jėgų atvykti į nepažįstamą šalį su mažu vaiku ant rankų. Įsivaizdavau save jos vietoje. Aš būčiau numirusi, jeigu būtų tekę susidurti su kuo nors tokiu panašiu. Būčiau drebėjusi, verkšlenusi, širdis būtų išlėkusi.
Būčiau užsidariusi namuose, iš išgąsčio pasislėpusi po antklodėmis. O ji vis dėlto šypsojosi ir skleidė energiją, lyg kuo puikiausiai prisitaikytų prie bet ko, kas galėtų jai nutikti, lyg būtų vienas tų tvirtų ir lanksčių medžių, tokių ištvermingų vėjams pučiant, sningant, pilant liūtims ir sekinant sausom vasarom ir nuostabių, tarsi visuomet paskendusių drėgname ir santūriame pavasario ryto grožyje.
Nuo tos akimirkos ėmiau ja žavėtis. Ir mano žavėjimasis tik augo mums vis labiau susidraugaujant. Kiekvieną rytą susėsdavom kartu išgerti kavos ir pasikalbėti. Paskui pradėjom ilgai vaikštinėti po kvartalą. Vieną dieną paprašiau atsivesti vaiką, kad galėčiau su juo susipažinti. Nuo tada jie visuomet ateidavo kartu. Aš jį išsivesdavau į parką, kol ji valydavo namus, ir ilgai sėdėdavau stebėdamasi jo džiaugsmu.
Paskui pietaudavom ir gerą popietės dalį toliau kalbėdavomės, kol Andrė miegodavo mano lovoje. Galiausiai išsipasakojom savo gyvenimus. Netgi slaptus dalykus, kurių bent jau aš niekam nebuvau atskleidusi. Bet atrodė, kad Sao viską suprato, lyg suprastų visas žmogiškąsias silpnybes su reta išmintimi, galbūt paveldėta iš akmenų ir paukščių.
O aš, girdėdama ją pasakojant apie tai, kas jai nutiko, girdėdama, kaip ji ne kartą susidūrė su situacijomis, kurios man atrodė neįveikiamos, kaip kaskart atgaudavo drąsą neleisdama sau netekti vilties ir geraširdiškumo, nusprendžiau, kad ji priklauso gigantų rasei, galingų lyg aukštikalnės moterų pasauliui, kuriam, savo apgailestavimui, aš nepriklausiau.
Sao energija turėjo mane užkrėsti. Nuo tos dienos, kai ji pasirodė mano namuose, kasdien jaučiausi šiek tiek geriau ir po dviejų mėnesių pagaliau galėjau grįžti į darbą. Žinau, daugelis pasakytų, kad padėjo tabletės. Neabejoju, kad taip ir yra. Bet buvo kažkas daugiau, kažkas neapčiuopiamo, tarsi kokia vibracija ore, kuria ji su manimi pasidalino ir kurios aš ilgėjausi jai išėjus, ieškojau tos slaptos jėgos likučių. Galbūt tiesiog jos drąsa ir ištvermė buvo man pavyzdys, nežinau.
Šiaip ar taip, pradėjau kitaip matyti pasaulį, kitaip suvokti savo didžiąsias tragedijas, visus tuos dalykus, kuriuos nuo vaikystės laikiau siaubingomis aplinkybėmis, kurių skausmas gyveno manyje, įsismelkęs lyg narkotikai į toksikomaną, bet tai buvo smulkmenos, palyginti su begalybės žmonių gyvenimu didžiojoje šio pasaulio dalyje.
Mano tragedijos iš esmės juokingos šalia sunkios daugelio žmonių kovos už išlikimą, juk aš visada gyvenau apsupta švelnumo, miegojau puriose lovose, kasdien pasirinkdavau, ko noriu valgyti ir kuo noriu rengtis, gaudavau daug meilės iš mamos, senelės, brolių, Pablo ir savo draugų, gyvenau patogiuose ir saugiuose namuose, apsaugota nuo šalčio ir karščio, važinėdavau patogiais lyg savas lizdas automobiliais, įsigydavau begalę nereikalingų daiktų, stebėdavau nuostabius kraštovaizdžius, sužmogintus ir vaisingus, ir visa tai padarė mane silpną ir aklą viskam, kas nėra mano mažyčiai trūkumai.
Staiga viskas, atrodė, manyje ėmė keistis. Jau nebebuvau Nelaimingoji, šios žemės Kenčiančioji. Staiga tapau normaliu ir paprastu žmogumi, turinčiu kur kas daugiau privilegijų nei didžiuma. Vis dar ilgėjausi Pablo ir žinojau, kad greičiausiai taip bus iki pat pabaigos.
Bet dabar supratau, kad turiu priprasti gyventi toliau be jo, ir džiaugtis, kad tiek ilgai galėjau mėgautis mūsų meile. Jis mano gyvenime buvo ne skylė, kurios dabar aš nemokėjau užpildyti, bet lyg netikėta dievų dovana nušvitęs blyksnis. Mano depresija nyko diena po dienos, tarsi vasarą išsisklaidantys, už horizonto plaukiantys debesys, užleidžiantys vietą spindulingam dangaus mėliui.
********************
Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, ją galima įsigyti knygynuose, taip pat ir internete.
