Vienintelis kelias, kuriuo sekdami galime pažinti save
„Ko mes vis ieškom klajodami po pasaulį? Ar tam, kad surastume turime iš tiesų pasiklysti?“, – skatina susimąstyti Vaida ir nebijoti atsigręžti į savo baimes, skausmą ir išgyventi juos tam, kad pajustume vidinę ramybę.
„Tu esi tai, ką darai, o ne tai, ką žadi padaryti“, – yra pasakęs Karlas Jungas. Šios idėjos vedama gyvena ir Vaida. Tai atsispindi kasdienėje jos veikloje ir rutinoje. Patyrimas jai yra motyvacijos variklis, Balyje Vaida atrado daugybę praktikų, kurios ir yra patyriminės. Ji įsitikinusi, kad ne knyga, kurią perskaitėme, paskatins mus keistis, o mūsų veiksmas. Nuo Vipassanos stovyklos iki penkių dienų tamsoje, ekspedicijos į vieną aukščiausių ugnikalnių ir kvėpavimo praktikų, šeimų konsteliacijų, akupunktūros terapijos bei psichodelikų ceremonijų. Du metai Azijoje Vaidai davė tiek daug patyrimų, kad neįmanoma to palyginti su iki Balio nueitu gyvenimo keliu. Dabar ji moko ir padeda kitiems atrasti individualų receptą, kaip kurti sveiką aplinką, išgydyti sielos žaizdas ir gyventi harmonijoje su savimi.
Kai visas pasaulis drąsina moteris atsigręžti į IT sritį, Vaida pasirinko kelią nuo jo pabėgti. „Visai ne likimo ironija, o dovana“, – sako ramybe ir pozityvumu švytinti moteris. Šiandien, grįžusi į Lietuvą, ji dalijasi savo įkvepiančia istorija ir skatina žmones atsigręžti į save, savo norus.
Po daugiau nei 10 metų technologijų srityje, prieš du metus ji pasiryžo gyvenimo nuotykiui. Palikusi IT vadovės poziciją, ji nusipirko bilietą į Aziją – be grįžimo atgal. Atrodo, nieko tuo jau nebenustebinsi. Daug žmonių jau aplankė Aziją ir keliauja ten kasmet, kiti dar tik ruošiasi. Bet kiek iš jų lieka gyventi?
Kas visgi nulėmė sprendimą palikti IT sritį? Kokios didžiausios baimės tuomet kamavo?
„Pati sritis man dar ir dabar yra artima, tačiau postūmis pokyčiui buvo suvokimas, jog pasiekta karjera, apie kurią svajojau – IT vadovės pozicija, saugus gyvenimas turimas butas, automobilis – neatnešė vidinės laimės. Galvojau, o kas toliau? Kitas darbas, su aukštesnėmis pareigomis ir didesnėmis atsakomybėmis? Didesnis atlygis, geresnis automobilis, geresnis butas? Ir tai viskas dėl ko mes gyvename? Supratau, jog jeigu noriu kažkokio kito jausmo, turiu daryti viską kitaip. Vien pakeista darbovietė ar pozicija situacijos nepakeis. Aš turiu keistis. Aplinka, nupirkti daiktai, pasiekimai man ilgalaikės laimės, prasmės gyvenime neatneš“, – prisimena Vaida.
„Tai nebuvo lengvas sprendimas. Logika sakė, kad darau nesąmonę, bet širdis jautė, kad elgiuosi teisingai. Keliavau į nežinią, nieko nepažinodama, be tikslaus plano. Tačiau pasirinkau tai daryti, nes likti Lietuvoje būtų reiškę likti skausme, matyt, pasąmoningai ieškojau būdo, kaip išgydyti save, o pirmu vaistu tapo suvokimas, kad man būtinas pokytis“, – pasakojo Vaida.
Ji pripažįsta, kad nesitikėjo tokio įspūdžio ir tokių kardinalių pokyčių. Atrodė, jog tai, ką mato akys – sapnas, o gyvenimas Balyje toks įspūdingas, kad peržengia vaizduotės ribas.
Gyvenimo nuotykis tapo tramplinu į naują veiklos sritį
„Išvykdama į Aziją turėjau suvokimą ir norą dirbti su žmonėmis, jiems padėti. Tik dar neturėjau atsakymo, įrankio – kaip? Pirmą kartą su hipnoterapija susidūriau prieš 8 metus, kada visa širdim tikėdama, kad tai mano rankose, vežiau tėtį koduotis nuo alkoholizmo. Tą pačią dieną grįžęs jis vėl pasigėrė. Tuomet įvyko didžiulis lūžis, suvokiau, kad tai nėra mano rankose, kad negaliu jo išgydyti, nesu to priežastis. Tada pradėjau savo gijimo kelionę“, – dalijasi savo skaudžia patirtimi Vaida.
Visiškai netikėtai sutikusi indonezietę moterį, tačiau puikiai kalbančią angliškai (buvo ištekėjusi už brito bankininko ir mokėsi iš Michel Niuton – puikiai žinomos knygos „Sielų kelionė“ autoriaus), išgirdo jos asmeninę istoriją.
„Pažvelgiau į ją ir pasakiau, kad noriu to išmokti. Neturėjau patirties, kas ir kaip tai veikia, bet žinojau, kad noriu jos mokymų. Ji atsakė, kad retai veda mokymus, nebent susidaro grupė žmonių. Jos mokymai pakeitė mano gyvenimą. Aš išsigydžiau autoimuninį tiroiditą. Kai gydytojai prognozavo, kad turėsiu vartoti hormonus visą likusį savo gyvenimą. Tuomet supratau, kad tai yra dalykas, kurį noriu duoti žmonėms – grąžinti jų galią į jų gyvenimą. Dėjau pastangas ir dirbau su kiekvienu, kuris ateidavo į mano kelią“.
Vaida sako, kad dažnai išgirsta klausimą – kaip ji nebijo dirbti su Afganistano pabėgėliais, kitomis skaudžiomis patirtimis, baisiausiais žmonijos šešėliais: „Mes nebijome tamsos, mes bijome būti ne vieni tamsoje. Kai susiduri su savo šešėliais, tampi bebaimiu. Baimės tiesiog nelieka. Eidama sveikimo keliu, kuris neturi galutinio tikslo, dėl to yra nuostabus, nes kitu atveju būtų nuobodu, įšsiugdžiau poreikį patirti. Man gyvenimas yra nuolatinis patyrimas“.
Todėl dar viena Vaidos patirtis yra penkios dienos tamsoje. Tik ji ir aklina tamsa. Hipnoterapijos specialistė sako, kad šis nuotykis jai davė svarbią pamoką – niekas gyvenime tavęs negali įskaudinti, jei bent kruopelyte tuo netiki pats. Tai mes patys save skaudiname, tie žmonės kuriuos kaltiname yra tik atspindys mūsų užslėpto tikėjimo apie save.
Gydymo kelias – skaudus, bet todėl ir pilnas atradimų
Klientai į Vaidą kreipiasi vedini įvairių klausimų ir problemų – nuo negalėjimo susilaukti vaikų, santykių griūties iki išdavystės, netekties skausmo, traumų, ligų, priklausomybės gniaužtų spaudžiami.
„Kai pradėjau vesti hipnoteriją buvo nerimas, didžiulis atsakomybės jausmas, o kas jei nepavyks, jei nežinosiu, ką daryti? Su kiekvienu klientu tobulėju, mokausi, suprantu, kad tai yra dviejų žmonių terapija, noras labai greitai išspręsti kartais sutrukdo pasiekti rezultatą, todėl leidžiu klientui turėti savo tempą, tai davė ramybę, nes viskas taip, kaip turi būti. Su kiekvienu klientu jaučiu padariusi kažką vertingo gyvenime, anksčiau trūko tos prasmės savo veikloje. Tai yra mano aistra, atradau save, matau didžiulę prasmę padėti žmonėms, atrakinant jų didžiulį potencialą“, – džiaugėsi galėdama padėti žmonėms Vaida.
Hipnoterapeutų kvalifikacija yra labai svarbi, kad pacientams nebūtų pakenkiama, jų veikla sertfikuojama.
„Esu sertifikuota klinikinės hipnoterapijos specialistė, sertifikacija patvirtinta „National Guild of Hypnotists“. Taip, įvesti klientą į hipnozės būseną nėra sunku, tačiau tai, ką darome toliau, yra visai kas kita. Naudoju keletą įrankių, kurių pagalba saugiai ir efektyviai vedu klientus per trauminius išgyvenimus. Tokiu būdu su klientu pasiekiame patį pirminį įvykį, kuris ir sukėlė traumą, ją išsprendžiame ir pakeičiame paprastu prisiminimu, kuris jau niekad negrįžta kaip traumos trigeris“, – darbo subtilybes atskleidžia pašnekovė.
Kiekviena istorija skirtinga, kaip ir rezultatai, tačiau hipnoterapijos tikslas yra išgydyti save, todėl pirmiausiai, prieš pradėdama kitiems – Vaida nuėjo ilgą savęs gydymo kelią. Klientų istorijos vis dar stebina, žmonės patiria ir tiek daug laiko savyje neišgyventų jausmų, traumų. Tačiau džiugina tai, kad žmonės sugrįžta ir dalijasi, kad hipnoterapijos seansai pakeitė jų gyvenimus, mato pokyčius.
„Negaliu atskleisti klientų istorijų, tačiau galiu paminėti, kad ne vienas džiaugėsi, kad savaime neliko noro rūkyti. Kiti klientai pribrendo kardinaliems pokyčiams, metė nemėgiamus darbus, rado mylimą veiklą ir net pakeitė šalį, kurioje gyveno. Taip pat klientai grįžta net po vienos sesijos ir renkasi šią terapiją, nes mato daugiau vertės nei įprastos terapijos metu. Taip pat klientai patvirtina, kad po terapijos pasikeičia ne tik jie, bet ir jų artimieji. Prisimenu vieną moterį, kuri terapijos metu atleido vyro neištikimybę, o po jos sulaukė vis daugiau ir kokybiškesnio dėmesio iš savo vyro. Tai rodo, kad kai keičiamės mes, keičiasi ir mūsų aplinka. Kiekvieno kliento kelias yra labai individualus, pokyčio laikas taip pat trunka nevienodą laiko tarpą. Kažkam pastebėti teigiamus pasikeitimus užtrunka ilgiau kai kas net po poros savaičių džiaugiasi atradę vidinę ramybę“, – vardija hipnoterapeutė.
Mitais apgaubta hipnoterapija
Daugumai hipnoterapija asocijuojasi su kažkuo mistišku, kai žmogus praranda sąmonę ir proto kontrolę. Tačiau tai nėra tiesa, hipnozė yra terapeuto ir kliento bendradarbiavimo procesas, o klientas išlaiko sąmoningumą ir gebėjimą bet kada išeiti iš hipnotizuojančios būsenos. Hipnoterapija sujungia hipnozę, kuri yra į transą panaši gilaus atsipalaidavimo ir sutelkto dėmesio būsena, su terapiniais metodais ir pasiūlymais.
„Savo darbe nesistengiu nieko įtikinti ir priversti gydytis. Tai yra pagrindinė mano sąlyga. Galiu padėti tik tam, kuris nori ir pasirengęs priimti. Pagrindinis mitas, su kuriuo susiduriu, tai žmonių įsivaizdavimas, kad terapijos metu jie nebus sąmoningi ir nieko prisimins. Dar jie įsivaizduoja terapeutą laikantį laikrodį ar kitą judantį daiktą ir bandantį juos užmigdyti – tai dažna scena iš filmų. Jokių amuletų ar laikrodžių ant grandinėlės aš nenaudoju. Kaip jau minėjau, hipnozė tai į gilią meditaciją panaši būsena“, – sako Vaida.
Hipnoterapija vis labiau ir labiau įgauna populiarumą mūsų greitame pasaulyje, kaip alternatyvaus gydymo metodas, kuris padeda išspręsti praeities traumas, gyti nuo įvairiausių priklausomybių, nemigos, streso bei nerimo valdymui, taip pat ji naudojama mus ribojančių įsitikinimų efektyviam keitimui, kas lemia greitą ir efektyvų pokytį.
Mes visi turime tikslą, kurį jau metai iš metų norime pasiekti, mes netgi žinome, ką turime daryti, tačiau nedarome. Ir nežinome, kodėl. Vaida šiuo metu, kaip tik ir padeda žmonėms surasti savo ribojančius įsitikinimus, juos labai efektyviai pakeisti hipnoterapijos dėka ir įgyvendinti klientų siekiamus tikslus. Nuo svorio metimo iki laisvės nuo streso ir nerimo. Kaip ji pati mini, tai labai individualus darbus, nes kiekvienas klientas yra unikalus, todėl tai nėra dar viena mokymų programa, kurios nebaigę padedame į šalį.
Sielų kelionės
Paklausta, ką mano apie knygą „Sielų keliones“ ir ar yra savo praktikoje bandžiusi taip giliai nukeliauti, Vaida atvira: „Knyga labai įdomi, jos dėka galime suvokti labai daug dalykų. Be abejo, jei tikime gyvenimu po mirties. Aš tikiu. Taip, terapijos metu mes nežinome, kur mūsų pasąmonė mus nuves, nežinau nei aš, nei klientas. Ne vieną sykį esu grįžusi į praėjusius gyvenimus, nes tam tikras pamokas atsinešame ir iš jų. Ir tai esu patyrusi ne su vienu klientu.
Kartais žmonės manęs klausia, kaip aš žinau, kad tai iš tiesų praeitas gyvenimas, o ne mano proto kūrinys? Aš atsakau labai paprastai: nesiekiu lankyti praėjusių gyveni, gyvenimą nei gyvenau iki to, man nėra svarbu. Man nėra svarbu, ar tai proto žaidimas, ar tai praeities gyvenimas, neturiu ambicijos kažko kažkam įrodyti. Ar yra galimybė iš smalsumo aplankyti savo praėjusį gyvenimą? Aplankyti praėjusį gyvenimą galima su konkrečia užduotimi, pavyzdžiui, gauti žinutę, pagalbą, kuri padėtų jums šiame gyvenime. Dėl smalsumo to nedarau“.
Išsigydyta liga
Įdomi ir Vaidos išgijimo istorija, apie kurią ji turi daug ko papasakoti: „Tiroiditas man buvo nustatytas su diagnoze, jog turėsiu vartoti hormoninius vaistus visą likusį savo gyvenimą. Kai tik pradėjau juos vartoti, jaučiau stiprų pagerėjimą, tačiau po trijų mėnesių liga vėl sustiprėjo, gydytojo rekomendacija buvo dvigubinti dozę. Aš buvau šoke. Klausiau, galbūt tik šiek tiek galėčiau padidinti dozę, tačiau gydytoja tik abejingai pasakė: „Galite“. Klausiau, gal ligą galima valdyti maistu, ar kitais būdais. Gydytojų atsakymas buvo, jog nieko čia nepadarysi, genetika tokia. Aš su šia diagnoze nesutikau, viduje kirbėjo mintis, kad tikrai turi būti kitas kelias. Tačiau turėjau ir tokių atvejų, kai jausdavau nerimą, jei kur išvykdavau, ar tik nepamiršau vaistų, nes labai bijojau to jausmo, kuris užklupdavo, kai liga grįždavo. Tada suvokiau, kad ta baimė mane verčia priklausyti nuo vaistų. Jaučiau daug vidinės kovos. Liga grįždavo net kai gerdavau medikamentus. Kai stipriau fiziškai pasportuodavau. Tai mane stipriai veikė emociškai, visą laiką buvusi stipri (esu sportavusi regbį, kovos menus) dabar kaskart susidurdavau su sunkumais. Krisdavo motyvacija judėti, nes žinojau kuo tai pasibaigs.
Kad išsigydžiau, suvokiau kai užkopiau į vieną iš aukščiausių Indonezijos ugnikalnių. Žygis truko tris dienas, miegojome palapinėse be jokio dušo. Žygis fiziškai buvo labai sunkus, žygiavome po keliolika valandų per dieną, daiktus turėjau nešti pati, maistas buvo labai paprastas. Bet užbaigus jį pastebėjau, kad jaučiuosi gerai. Liga negrįžo, kaip dažniausiai būdavo po sunkių fizinių krūvių. Tik tuomet suvokiau, kodėl aš pasiryžau tam žygiui. Tai buvo dovana. Su gydytojais šio klausimo nediskutavau. Nors ir matydami pakitimus mano tyrimuose, jie nieko nekomentuoja, o aš labai ir nekamantinėjau“.
Balio moterų požiūris į šeimą skiriasi
Balyje, kaip ir visoje Indonezijoje, žmonės tuokiasi labai jauno amžiaus. Skirtingose salose galioja skirtingi susitarimai tarp jaunosios ir jaunojo. Balyje jaunoji yra perleidžiama gyventi į vyro šeimą, tampa jos dalimi. Už tai jaunoji turi ateiti į šeima su kraičiu. Tačiau Flores saloje, kur dauguma yra krikščionys, jaunosios tėvai iškelia tuoktuvių piniginę sumą, kurią jaunasis turi išpildyti, dažniausiai pusė sumos sumokėti per sužadėtuves, likusią dalį – per vestuves. Sumos nėra mažos, taip sukeldamos sunkumus jaunuoliams, jie turi sunkiai dirbti, kad išpildytų sąlygą dėl meilės. Moterys, kaip ir visur pasaulyje, lieka atsakingos už vaikus skyrybų atveju. Todėl iškyla sunkumų, ypač vienišoms mamoms, jos neturi galimybės leisti vaiko į darželį, todėl dažnai eina dirbti kartu su vaiku. Balyje šeimose nėra atskirties, jog tik moteris turi rūpintis vaiku, dažnu atveju šiomis atsakomybėmis dalinasi abu tėvai.
„Ar stipriai skiriasi šeimos modelis čia ir Balyje, atsakyti negaliu, tiek ten, tiek čia žmonės mato prasmę gimdyti vaikus ir juos auginti. Kai kas tiesiog neįsivaizduoja, kaip galėtų būti kitaip. Seneliai, tėvai taip darė ,todėl ir jie siekia tokio paties šeimos modelio. Gal kas šiek tiek keista, kad Balio žmonės patys iš savęs yra labai sėslūs, jie nekeliauja ir nemato prasmės tą daryti. Net vykti į kitą Balio miestą nemato prasmės. Taip yra dėl to, kad jų bendruomenė yra labai stipri ir įtraukianti. Kiekvienas ten turi savo rolę, prievoles. Moterys turi daug veiklos su moterimis, o vyrai su vyrais. Moterys daug rankdarbių daro rankomis, pagrinde aukojimui skirtus dalykus. Vyrai ruošia įvairias skulptūras, muzikuoja. Tai didžiulis skirtumas nuo mūsų pasaulio, mes labiau individualistai, net kaimynų nepažįstame, o jie turi labai stiprią bendruomenę, kuri padeda kiekvienam jos nariui. Todėl Balyje nepamatysite žmonių, prašančių išmaldos, nes bendruomenė padeda patekusiems į bėdą, bet taip pat įpareigoja bendruomenės narius piniginėm prievolėmis. Tad jei matote išmaldos prašančius asmenis Balyje, tikėtina, jie atvyko iš kitos salos.
Ateities planai
Mūsų pašnekovė teigia neketinanti pamiršti gimtinės: „ Labai norėčiau, toliau kurti ryšį tarp Balio ir Lietuvos. Esu išbandžiusi begalę įvairių praktikų, tuo Balis yra nuostabi vieta. Nuo tamsos retrito , akupunktūros, gydomųjų masažų, detokso programų, įvairių jogos praktikų, somatinių traumų paleidimo praktikų, reiki praktikų, kvėpavimo sesijų. Išsivalius nuo traumų, taip pat tikiu, kad turime padėti ir kūnui nuo to išsilaisvinti. Balis puiki vieta tiems, kas nori giliai padirbėti su savimi. Ateityje planuoju vykdyti asmeninius personalizuotus retritus, padėti žmonėms sukuriant individualias programas bei atvežti daugiau praktikų, kurios padėtų gyti žmonėms čia, Lietuvoje“.