Tačiau retai televizijos šou dalyvauti sutinkantis vaikinas teigia – žiūrovams vis dar patiekiamas „pusfabrikatis“, o ne kokybiškas produktas.
- Neseniai UNICEF koncerte „Už kiekvieną vaiką“šventėte 29- ąjį gimtadienį, o nuveikto darbų sąrašo galėtų pavydėti ir keliolika metų vyresni. Esate nenustygstantis vietoje maksimalistas?
Taip, esu maksimalistas, daug iš savęs reikalauju ir džiaugiuosi, kai daug reikalaujama iš manęs - toks ir yra tobulėjimo kelias. Esu dėkingas likimui, kad atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Susipažinau su tikrais, „idėjiniais“ žmonėmis, kurie patikėjo manimi ir suformavo mano profesionalesnio sceninio kelio pradžią. Ir toliau sutinku gyvenime puikių žmonių, kurie manimi patiki ir taip skatina eiti pirmyn.
- Projekte „Auksinis balsas“ esate vienas publikos „numylėtinių“, kaip manote, laimėti žiūrovų simpatijas padeda geras balsas, ar visgi vien tik vokalinių sugebėjimų muzikantui nepakanka?
Nežinau, kas man padeda pelnyti publikos simpatijas. Būdamas scenoje elgiuosi taip, kaip jaučiuosi tą akimirką, bet niekada nepamirštu, jog į mane žiūri žmonės. Į sceną lipi „atiduoti“, o ne „pasiimti“. Siekiu ne apgauti, ne šokiruoti, o priversti žiūrovus pajusti, jog tai, ką darau, yra tikra. Dainininkui neužtenka tik gerai dainuoti, būtina patraukliai atrodyti, nešti publikai tam tikrą energiją. Išore gali pasirūpinti puiki komanda, o vidaus jau niekas kitas „neįstatys“.
„Auksiniame balse“ dalyvauju, nes tai - kokybiškas projektas, kuriame turiu galimybę tobulėti. Man svarbu, jog visko pabaigoje, nusilenkdamas publikai nejausčiau gėdos. Lietuvoje žiūrovai dar per mažai reikalauja kokybės. O jeigu jie „valgo pusfabrikačius“, niekas į šviežią ir tikrą „maistą“ juk ir neinvestuos. Išskyrus nebent tuos, kurie supranta, jog publikai reikia ne pataikauti, o ugdyti ją kartu su savimi.
- Kaip jau minėjote - scenos žmonės stengiasi būti patrauklūs savo žiūrovams. Kaip išlaikote „gerą formą“, sveikatą, gal sportuojate?
Turiu prisipažinti, jog paskutinį pusmetį dėl intensyvaus darbų grafiko apleidau sportą. Tikiuosi mūsų keliai dar susitiks. Būti fiziškai aktyviam šiais laikais nėra sunku - yra begalės pratimų ir medžiagos internete. Didžiąją dalį mankštos pratimų galima daryti tiesiog namuose, turint svarmenų komplektėlį ir grindis. Žinoma, nemažas stresas bei jaudulys irgi degina kalorijas, o ir dainavimas reikalauja nemažos fizinės ištvermės bei tam tikrų raumenų darbo.
- Jau kurį laiką dainuojate muzikiniuose teatruose, kuo jie patrauklesni už įprastus koncertus?
Kai mano gyvenime atsirado miuziklai, supratau, jog tai yra šis tas daugiau, nei tiesiog dainavimas. Miuziklas man – tarsi koncerto ir spektaklio junginys, kuriame išgryninęs tikrąsias personažo emocijas, gyveni kitomis vertybėmis, kituose laikotarpiuose. Ne tik pats dainuoju miuzikluose, bet ir lankausi laisvu nuo darbo metu. Eidamas į spektaklį noriu patikėti, įsijausti, būti apgautas, nustebintas, išgyventi visą amplitudę emocijų ir iš jų neištrūkti iki spektaklio pabaigos. Jei tai pavyksta – jaučiuosi puikiai praleidęs laiką.
- Ir visgi Jūs - roko muzikantas. Šia muzika užkrėtėte ir iki tol klasikinę muziką atlikusius „Bohemiečius“, džiaugiatės įnešęs „naujų vėjų“ į jų veiklą?
Mano menkas įnašas į „Bohemičių“ „naujus vėjus“ tik toks, kad supažindinau jų vadovę Dalią Ibelhauptaitę su vienu geriausiu Lietuvos gitaristu Tomu, kuris tapo naujo projekto VCO ROCK muzikos vadovu. Jį pristatysime lapkritį. Tačiau tai greičiau bus ne spektaklis, o teatralizuotas koncertas. Operos arijos nuskambės grojant - kaip aš sakyčiau - „normaliai muzikai“. Žinomiausiems klasikiniams kūriniams akompanuos „kieta“ roko grupė su Tomu priešakyje.
Turiu pripažinti, kad būdamas „Bohemiečiuose“ tikrai neslopinu savo meilės rokui ir jau ne kartą vedžiausi gerbiamus operos solistus į barus, kuriuose skamba būtent ši muzika. Kartą man net pavyko įtikinti Dalią, jog jos rengiamame koncerte „Lakštingalos sugrįžta“ puikiai tiks sunkiosios muzikos grupės, kurioje groju - „Soul Stealer“ – pasirodymas.
- Kartą sakėte, jog roko muzikos klausantieji – tolerantiškesni ir be vidinių apribojimų. Galbūt tai būtent tos savybės, kurių labiausiai trūksta lietuviams, juk neretai susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje nėra vietos nei senyvam žmogui, nei sergančiam, nei kaip nors išsiskiriančiam.
Žinote, visi mes gyvename savo gyvenimus ir niekas kitas už mus negali nuspręsti, ką ir kaip turime daryti. Mačiau daug vyresnių, ligotų žmonių, kurie skundžiasi ir laukia, kol įvyks stebuklas ar kol ateis mirtis. Kita vertus, esu matęs ir tokių, kurie vengia kalbėti apie ligas, nelaimes ir stengiasi daugiau šypsotis. Jie imasi įvairiausios veiklos, ieško būdų praleisti dieną aktyviai ir įdomiai – tokiais žmonėmis žaviuosi.
Jei kas nors gyvenime nepasisekė, bent iš dalies esi pats dėl to kaltas, tačiau likusią gyvenimo dalį gailėtis savęs – visiška nesąmonė. Patys turime nuspręsti, kaip sukurti savo laimę.