Kalvis ir muilo virėja
Kauno rajono Voškonių kaimo gyventoja, sertifikuota amatininkė Asta Plentaitė-Balčiūnienė kursto ugnį specialiai jai sukurtoje krosnelėje. Dūmai kyla kaminėliu, todėl negraužia akių.
Marius Balčiūnas – kalvis, tautodailininkas kryždirbys. Kai pastaraisiais metais visa Lietuva gėrisi netradicinės Kauno Kalėdų eglės ir viso senamiesčio dekoracijų grožiu, net nenujaučiame, kad būtent Marius gamina metalinę tų konstrukcijų dalį.
Krosnelę žmonai, žinoma, gamino jis. Kaip kitaip mugėse ir šventėse parodysi, kad muilas yra verdamas? Būtent iš tokių renginių daugybė žmonių pažįsta Astos ir Mariaus duetą. Kitaip jų nepavadinsi, nors jau keliolika metų kartu, jie, atsisukę vienas į kitą, suspinduliuoja kažkaip ypatingai.
Kai matai, kaip sūnus Ignas noriai ir neraginamas paduoda mamai kiek anksčiau jos nusispirtą apavą, gali be žodžių suprasti daug ką. Šeima yra tai, ką jie visi labiausiai brangina, kiekvienas rasdamas kuo prisidėti prie verslo, leidžiančio jiems gyventi ir darbuotis drauge.
Ignui dar tik 11 metų, tačiau jo rankomis pinti raktų pakabukai papildo šeimos gaminių asortimentą. Pijai – penkeri ir iš jos mąslaus bei poetiško žvilgsnio dar sunku atspėti, ką sukurs būtent ji. Gal jau netrukus tobulins mamos siuvamus drobinius maišelius ar kalėdines puošmenas, gal megs riešines kaip teta, o gal drauge su mama atgaivins prosenelės nertų nėrinių tradiciją. Kol kas jos vardu yra pavadintas vienas iš nuostabiai kvepiančių mamos muilų.
Drauge kur tik įmanoma
Augalų rinkti į vasariškas pievas jie keliauja visi drauge. „Vyras mane nustebina ir žoliaudamas. Kol aš, apžiūrėdama kiekvieną augalą, suskinu puokštę, jis, mikliai besidarbuodamas mažu peiliuku, jau visą glėbį nešasi“, – sako Asta.
„Ji pamiršo namie žirkles, kol rankomis nuskina, pūslių prisitrina“, – sako Marius ir abu sublyksi akimis bei šypsenomis.
Asta nori, kad viskas, ką daro, būtų tobula. Muilas, jo gabalėlio forma, pavadinimas, etiketė, nuotaiką sukuriantys žodžiai. Dar smagu, kad kiekvienas muilas būtų skirtas būtent tam mėnesiui, kada prausiamasi, ir būtent iš jam tinkamiausių augalų. Paveikslėlį etiketei irgi smagu nupiešti pačiai.
Kovas pagal Astą – bundančios žemės alsavimas. Beržų lapų ekstraktas, šalavijų, mandarinų, greipfrutų eterinių aliejų, varnalėšų, kviečių gemalų aliejų visuma paverčia šį muilą unikaliu. Rugsėjis – kvapi rudeninė obuolienė su šaltalankiais. Spalis – margaspalvių lapų paletė, barbenantis lietus, properšomis pasirodanti saulė, o šį spalvingą mėnesį įkūnija šermukšnių muilas. Gruodis – daug, daug gvazdikėlių, cinamono, citrinžolių. Vasaris – miegantis žiemos pušynas, muilas su ožkų taukais, ricinų, kanapių aliejais, pušų, eukaliptų eteriniais aliejais.
Galime neabejoti, muilai gaminami džiaugiantis naujais kvapais, naujomis idėjomis ir buvimu kartu. Sutuoktiniams blogai ten, kur nepageidaujamas kūrybiškumas, todėl net negali įsivaizduoti, kad dirbtų samdomą monotonišką darbą.
Boružėlė
Asta ir Marius yra labai šiuolaikiški, komercinės nuojautos nestokojantys amatininkai, ūkininkai, menininkai. Kalvis maketuoja etiketes kvapiajai produkcijai kompiuteriu, muilo virėja kuria originalius kvapų derinius ir receptūras, o pievelę aplink jų namus šienauja dvi Romanovo veislės avys ir neseniai įsigytas avinas, kaip ir saugomose pajūrio teritorijose. Igno darbas yra laiku aveles perkelti į kitą vietą.
Ant kiekvieno Astos gaminio rasime prekės ženklą – boružę, kuris yra patentuotas ir diktuoja būsimos jų sodybos vardą – „Boružynė“. O ten turėtų atsirasti ir Astos laboratorija, kurioje gamins naujus produktus.
Per maždaug ketverius metus, kai Asta pradėjo virti muilą pagal iš prosenelės gautą receptą, ji išmoko gaminti prabangų muilą su žolelėmis ir eteriniais aliejais, balzamą lūpoms, kvepiančias sojų vaško žvakes, o visai neseniai, parsisiuntę aparatą iš Portugalijos, ėmė gaminti augalų vandenį – hidrolatą, gaunamą įvairius augalus distiliuojant vandeniu arba garais, surenkant ir išsaugant vertingąsias medžiagas.
„Kartą tokio vandens nusipirkau per klaidą, supainiojau su aliejumi. Nusiminusi padėjau kažkur ir pamiršau, kol atėjo mintis, kad galiu juo nuvalyti akių makiažą. Kai pamėginau, daugiau nieko kito nebenorėjau naudoti. Mes jau kurį laiką atsisakėme visų cheminių higienos priemonių ir džiaugiamės išnykusiomis bet kokiomis alergijomis. Anksčiau turėjome bėdų, darėme tyrimus medicinos įstaigose, ieškojome alergenų, kol viena išmintinga gydytoja pasufleravo, kad gerai perkratytume, ko turime namuose. Tuomet iš nevilties išmečiau visus prausiklius, šampūnus, skalbimo priemones ir pradėjome sveikti“, – dalijasi praktine patirtimi Asta.
Drauge uostome jų pagamintus hidrolatus – rožių vanduo kvepia saldžiai rūgštoku mišiniu, o liepų – medumi. Asta jau svajoja, kaip jais papildys medų, nors savos bitės dar tik ateities planuose.
Ir karštai, ir šaltai
Kai Asta turės savo laboratoriją, galime tikėtis naujų gaminių, nes ji nemato prasmės sustoti ties tuo, ką jau moka. Tačiau gilios šaknys visuomet praverčia. Todėl ji muilą, žymimą tautinio paveldo ženklu, tebeverda pagal ankstesnių giminės kartų patirtį.
Tačiau šis procesas ir jį lydintis kvapas tikrai nieko nesužavėtų. Kvepėti tas muilas neturi iš ko: įvairūs riebalai – kiaulių lašinių gabalas, jautienos lajus, šiek tiek triušių taukų ir muilo akmuo, dažnai vadinamas mėlynuoju arba žaliuoju akmenėliu. Šiuolaikiška kalba tai šarmas – natrio hidroksidas. Būtent jis, susijungęs su riebalais, verčia juos putoti.
„Jei lašas nukrinta ant odos, pradeda putoti odoje esantys riebalai“, – pakomentuoja Marius ir nesiplečia pasakodamas apie pojūtį. Štai kodėl muilo virimas yra pavojingas, tad būtina laikytis atsargumo taisyklių, ypač kai šalia yra vaikų. Šarmo grūdeliai suėda bet kokią medžiagą, išskyrus stiklą ir plastiką.
„Anksčiau būdavo, kad ilgiau nepanaudotas žaliasis akmenėlis suėsdavo ir neglazūruotą molio indą, kuriame laikytas, ir lentyną, ant kurios tas indas stovėjo“, – prisimena iš žmonos močiutės girdėtus pasakojimus Marius.
Subtiliai kvepiantys muilai yra gaminami šaltuoju būdu ir ne iš gyvulinių, o iš augalinių riebalų – aliejų. Tinka bet koks, pradedant rapsų ir saulėgrąžų, baigiant alyvuogių ir kokosų. Aliejus, anot Astos, turi būti nerafinuotas. Jis kaitinamas iki 50 laipsnių, šarmo grūdeliai tirpdomi vandenyje, o su riebalais sujungiama tuomet, kai abu tirpalai būna tos pačios temperatūros, ne daugiau kaip 50 laipsnių. Paskui reikia kruopščiai suplakti elektriniu maišytuvu.
Jei turime litrą aliejaus, reikia 130 g šarmo ir 400 ml vandens. Paskui masė supilama į indą, kuriame maždaug per parą ataušta. Visos muilo rūšys gaminamos vienodai: pievoje šeimyna parodė, kaip į popieriumi išklotą medinę dėžutę pilama paveldinio muilo masė. Pjaustyti gabalėliais bus galima jau kitą dieną, tačiau naudoti pagal paskirtį – tik po pusantro ar net dviejų mėnesių, kai galutinai suskils šarmas ir muilas nebedegins odos.
Muilo kokybę, žinoma, lemia žaliava ir virėjo išmonė – įvairių riebalų, eterinių aliejų ir augalų deriniai.
„Močiutė sakė, kad iš prastesnių riebalų buvo verdamas muilas skalbti, o prausimuisi gamintas iš vištų, triušių riebalų, net dėdavo sviesto ir grietinėlės. Dideliuose ūkiuose muilui virti nebūdavo naudojami kritusių gyvulių riebalai, tačiau labai vargingai gyvenantieji elgdavosi visaip. Mes riebalų įsigyjame tik iš pažįstamų žmonių, aliejų siunčiamės iš užsienio“, – pasakoja Asta.
Nauja jos aistra – vaistažolės, ji mėgina iš jų kurti arbatas, maišo vaistinius ir prieskoninius augalus, ieško savitų skonių ir kvapų derinių. Ji tiki, kad visos dabar gimstančios idėjos gali tapti jų šeimos verslo pagrindu. Nežinia, kur nuves naujos patirtys ir ieškojimai, nes dar prieš dešimt metų abu su Mariumi svajojo apie nuosavą meno galeriją.