Atvirame pokalbyje su DELFI žurnalistais žinoma moteris be užuolankų kalba ne tik apie sunkų gyvenimo periodą, bet ir apie naujas patirtis, buitį bei karjeros pabaigą televizijos eteryje.
– Turbūt daug kam iš šalies atrodote labai stipri, racionali moteris, gebanti priimti sprendimus šaltu protu. Kaip yra iš tiesų?
– Jūs labai klystate, aš esu visai ne šalto proto, o labai jausmingas, emocingas ir jautrus žmogus. Tik tiek, kad aš neleidžiu sau tų jausmų išlieti kažkam kitam ant galvos ir randu kažkokių kitų būdų, kaip savo emocijas suvaldyti.
– Turbūt tokiu atveju dažnai tenka apsimesti šaltai, nustumti emocijas į šalį, nors viduje viskas tiesiog kunkuliuoja?
– Televizijoje ne taip dažnai, tačiau gyvenime būna visaip. Aš nemanau, kad mano ašaros ar džiaugsmas yra kieno nors kito reikalas. Be to, aš save laikau profesionale ir manau, kad rodyti savo emocijas televizijos laidose yra labai neprofesionalu. Žinoma, jeigu tai nėra specialus laidos formatas, kur įvairios emocijos yra pagrindas. Tai būtų taip pat, kaip chirurgas, prapjovęs pilvą ir pamatęs blogą situaciją, į jį priverktų, užuot padaręs viską, kas yra įmanoma, kad žmogų pagydytų.
Aš nemanau, kad Edmundas Jakilaitis kalbindamas kokį nors politiką ar socialinį veikėją turėtų pradėti raudoti, nes jo vaikui prasidėjo tymai. Arba – kad jis galėtų pradėti juoktis, nes jo žmona loterijoje laimėjo automobilį ir jam be galo gera nuotaika. Jis tai padarys išėjęs iš kadro ir uždaręs studijos duris.
Bent jau mano kartos žurnalistai esame įpratę save kontroliuoti, ir nesvarbu, kas darosi viduje. Lygiai taip pat, kaip aktorius Rimgaudas Karvelis, kuris palaidojo sūnų ir nuėjo vaidinti spektaklyje. Tu paprasčiausiai negali sau to leisti, nes vieną dieną tau skauda dantį, kitą dieną – tau migrena, trečią – susirgo tavo vaikas, o ketvirtą atsitiko dar kas nors. Jei nesivaldysi, tai kaip tu atrodysi? Kaip isterikas.
– Į jūsų kuriamą „Bėdų turgų“ žmonės, kurie ateina ieškoti pagalbos, atsineša visas neigiamas savo emocijas. Ar po filmavimų nesijaučiate emociškai išsunkta?
– Nepasineriu į jas ir nevaidinu, kad pasineriu. Žiūriu į tai kaip į praktinį dalyką. Nemanau, kad tie žmonės, kurie važiuoja filmuoti „Panoramos“ siužeto apie atominės elektrinės finansavimą, labai stipriai išgyvena dėl to, kad to finansavimo nebus. Jie tiesiog padaro savo darbą ir praneša apie tai visuomenei. Mūsų darbas – išklausyti žmones, atrinkti tuos, kurie būtų verti paramos ir t.t.
– Kokios situacijos jums kelia didžiausią stresą?
– Iš tiesų man labai nedaug kas kelia stresą, nes aš į viską stengiuosi žiūrėti tokiomis gerumo ir džiaugsmo pilnomis akimis. Vis dėlto yra situacijų, kurios mane tikrai verčia stresuoti. Pavyzdžiui, kai reikia daryti tokius darbus, kurių aš nemoku arba neturiu gebėjimo su jais susitvarkyti, o privalau tai padaryti. Po vyro mirties man tenka dirbti visus darbus iš eilės, kurie yra – tai, ką darė jis, turiu padaryti aš. Dabar aš turiu kažkokias įmones valdyti, spręsti kažkokius atlyginimų, visokių mokesčių, paveldėjimo klausimus ir pan. Tai yra administracinis darbas, kurio aš niekada nedirbau ir nemoku dirbti ir kuris mane labai nervina. Tačiau tai yra situacija, kurią aš vis tiek pabaigsiu ir išspręsiu.
Yra labai daug naujų dalykų, jau nekalbant apie tai, kad aš niekada nemokėjau jokių mokesčių ir net nežinojau, kad nuvažiavus į kaimą skaitiklių rodmenis reikia paprasčiausiai nufotografuoti, o ne užsirašinėti ant popieriuko.
Per tą pusmetį sau sakydavau, kad kasdien išmoksiu po vieną naują dalyką, ir aš išmokstu ko nors, kas man visai nepatinka. Tai man neteikia daug džiaugsmo, bet aš tiesiog padarau. Man tai visiškai nepatinka ir galiu atiduoti keturis savo priekinius dantis ir prisiekti, kad viso to nebedarysiu tą pačią dieną, kai tik galėsiu nebedaryti. Kaip ir daugybę kitų dalykų, kurie mane apsunkina ir kurie man visiškai nereikalingi.
Aš turiu planą, kad visa tai pakeisiu – per metus, per pusantrų, ir aš tai nuosekliai darau. Neverkiu dėl to, kad taip yra, nes aš nieko negaliu pakeisti. Tokiu būdu sprendžiu stresines situacijas.
– Galbūt įvairūs užgriuvę darbai jus šiek tiek ir prablaško, neleidžia nugrimzti į gilų liūdesį?
– Tie darbai mano liūdesio niekur nenukelia. Tu turi mokėti išbūti ir tu išbūni tame liūdesyje, nes nieko negali padaryti. Kol kas negalėčiau pasakyti, kad laikas gydo, nes to laiko praėjo labai nedaug. Tačiau gydo žmonės, santykiai, draugai, kiti jausmai.
Jeigu aš norėčiau paskęsti liūdesyje, tai ir paskęsčiau. Bet aš esu sveika, turiu darbą, šeimą, savo vaikus, esu materialiai apsirūpinusi ir apskritai daugiau nieko blogo, išskyrus tai, kad aš netekau meilės, nenutiko. Yra daugybė žmonių, kurie be to gyvena visą gyvenimą ir net nežino, ką tai reiškia.
Visai neseniai buvau vienoje komandiruotėje ir susidūriau su vienu mūsų darbuotoju, kuris turi labai rimtų negalių. Aš žiūrėjau į tą žmogų pilnomis gailesčio ir meilės akimis ir galvojau: Viešpatie, štai tu man esi pamoka, o aš dar bandau kažkuo skųstis.
Ir nors žmonės, vaikai suteikia didžiausio įkvėpimo, neseniai aš supratau, kad esu labai didelė vienišė. Anksčiau man taip neatrodydavo, nes visąlaik aplink šurmuliuodavo didelis būrys žmonių. Tačiau kai susiduriu su kokia nors situacija, kurią turiu išspręsti, aš ją sprendžiu viena, pagalbos į nieką nesikreipiu. Nors dabar galvoju, kad gal dėl tų visų darbų, kurių aš nemoku, reikėtų kreiptis į kokį nors konsultantą, kuris man padėtų.
– O kaip jūs apskritai geriausiai atsipalaiduojate? Pavyzdžiui, esate pasakojusi, kad mėgstate suktis virtuvėje?
– Nieko aš nebemėgstu, aš viską pakeičiau. Niekur nebeinu ragauti jokių patiekalų ir pati nieko nebegaminu. Tai būdavo bendras mudviejų su vyru žaidimas, o dabar aš nebeturiu kam virti. Mano nuostabusis Mykolas (Editos sūnus – DELFI) pats skaniau už mane gamina.
Žinoma, man labai didelį džiaugsmą teikia vaikai, smagu, kai jie visi čia sueina ir ūžia, anūkė laksto aplink. Be to, aš turiu keletą nuostabių draugių, su kuriomis man yra nepaprastai gera ir su kuriomis aš galiu susitikti bet kada, kad ir vidury nakties, kurios visada pas mane ateina arba aš galiu pas jas nueiti. Tai mane visada labai guodžia ir ramina. Turiu ir draugų, kurie man taip pat yra didelė paguoda.
Be to, aš visad sakiau – liūdesys irgi yra emocija ir labai graži, joje reikia išbūti, tą liūdesį reikia išmylėti ir tada jis nebesikandžioja. Kalbant apie didžiulį liūdesį, depresiją, aš nesu specialistė ir man labai sunku pasakyti, kaip kas veikia, bet aš žinau tokį dalyką – kai leidi sau kokį nors visiškai netinkamą veiksmą, būna labai sunku jį nutraukti. Žymiai paprasčiau sustoti ir neleisti jam įvykti.
Manau, kad iškart reikia imtis savipagalbos arba kažkokios veiklos, kuri ramina. Man labai padeda ėjimas – sportbačius ant kojų ir pirmyn. Einu bet kur ir bet kiek. Galvoju, kad visai norėčiau ir piligriminį Santiago de Compostela kelią pereiti. Dabar turiu labai daug darbo, bet gal kitą vasarą ar kada vėliau norėčiau pabandyti.
– Ar keliautumėte viena?
– Sunkus klausimas. Pažinodama save galvoju, kad gal ir viena. Tačiau jeigu atsirastų koks nors žmogus, kuris man tikrai patiktų, gal ir su juo eičiau. Žinau tik viena – nenorėčiau keliauti su bet kuo.
Man dažnai sako: tau reikėtų vykti į keliones. Tada aš klausiu – su kuo man važiuoti? Galiu važiuoti viena, bet ką man veikti nuvažiavus vienai? O važiuoti su kokia nors grupe ir gyventi su nepažįstama moterimi viename kambaryje man jokio džiaugsmo neteikia. Turėti santykius vien dėl to, kad kažkas aplink makaluotųsi – man to nereikia, aš geriau knygą paskaitysiu. Man žymiai geriau skaityti tekstą, kurį parašęs kažkas, kas mane domina, negu klausytis kliedesių, kurie manęs visai nedomina.