Pačios Vaivos gyvenime be grožio ir mados, netrūko ir nevilties akimirkų, kai medikų diagnozės pakirsdavo kojos. Tačiau jau 14 metų JAV gyvenanti moteris tikina, kad iš kebliausių situacijų jai padėdavo išsikapstyti tikėjimas.
„Stebuklų mano gyvenime netrūko ir netrūksta iki šiol“, – šypsosi V. Tučkuvienė.
Telšiuose gimusi ir Šiauliuose užaugusi Vaiva tikina, kad grožio ir mados jausmą paveldėjo iš mamos. Norėdama pasipuošti ir papuošti dukterį ji siūdavo, megzdavo, nerdavo vąšeliu ir viso to mokė Vaivą.
Baigusi mokyklą Šiauliuose ji išvažiavo į Klaipėdą studijuoti lietuvių kalbos bei režisūros.
„Studijų metai buvo ypatingai įdomūs. Mano didžiausios aistros buvo šokis, vaidyba, svajojau būti aktore arba šokėja, net galvojau perstoti vėliau, bet taip pamilau Klaipėdą, kad likau ir baigiau studijas ten. Visą laiką šokau, dalyvavau Dainų šventėse. Visa mano jaunystė buvo susijusi su teatru, šokiu ir mada“, – prisimena V. Tučkuvienė.
– Kaip atsidūrėte mados pasaulyje?
– 1997 metais atostogavau Niujorke, tai buvo mano medaus mėnuo. Viena dizainerė mane pastebėjo ir pasiūlė padirbėti modeliu. Aš šiek tiek pasimečiau, galvojau, kad esu per sena, nes man tuo metu buvo 29-eri. Tačiau ji mane nusivedė į modelių agentūrą ir aš turėjau galimybę pasirašyti kontraktą su agentūra „Total Model“ Niujorke.
Per keletą mėnesių nusifotografavau kelioms reklamoms ir stebėjau, kaip viskas vykstas. Man buvo įdomu ne tiek pačiai dirbti modeliu, kiek sužinoti visus mados pasaulio užkulisius, susipažinti su modelio darbo profesionaliąja puse.
Lietuvoje tuo metu dar nebuvo modelių agentūrų, tad grįžus man kilo idėją įkurti vieną iš jų.
Pirmąją grožio ir modelių mokyklą, kurią pavadinau „Vaivos studija“, įkūriau Šiauliuose, o paskui atidariau filialus kituose miestuose: Vilniuje, Klaipėdoje ir Raseiniuose.
– Ko tose grožio mokyklose mokydavote?
– Mokiau mergaites visko, ko pati išmokau Niujorke. Mokiau ne tik vaikščioti podiumu, pasidaryti makiažą, bet ir ugdžiau mergaičių pasitikėjimą savimi. Kviesdavomės į svečius dizainerius, mados pasaulio atstovus. Nuolat stengiausi tobulėti pati, semtis žinių.
Šiuo metu esu parašiusi ir viena JAV leidykla yra išleidusi knygą „The Road to Modeling Success“ (liet. „Modelio kelias į sėkmę“) apie mados pasaulį ir jo užkulisius. Daugelis tėvų ir mergaičių nuolat klausdavo manęs tų pačių klausimų: kaip pradėti modelio karjerą, nuo ko pradėti ir pan. Tad nutariau viską, ką žinau, surašyti knygoje.
Mano knyga – gidas į modelių pasaulį. Ją paskaičiusi viena mano draugė ekonomistė sakė man, kad ją ta knyga įkvėpė. Mat aš rašau ir apie tai, kaip reikia siekti savo tikslų, kaip kiekviename „ne“, išgisti „taip“ ir priimti iššūkius.
– Bet turbūt ne visi gali būti modeliais?
– Daugelis merginų galvoja: ne, aš negaliu, nes aš per žema, per stora ar per sena. Šiuo metu bendradarbiauju su viena didele modelių agentūra ir ieškau jiems modelių. Kartais sustabdau gatvėje merginą ir pasiūlau išbandyti save mados pasaulyje, o ji sako: juk aš per sena. Klausiu, kiek jai metų, o ji sako: 21-eri. Kita stebisi, kaip ji gali būti graži, jei ji net nepasidažiusi.
Tiek daug kompleksų mes turime, bet iš tiesų, juk visi esame savaip gražūs. Reikia mylėti save, tuomet pamilsime ir kitus.
Šiuo metu dirbu su viena autizmu sergančia mergina ir tikiu, kad ji taps puikiu modeliu.
– Kaip išėjo, kad galiausiai vėl išvažiavote į Ameriką?
– Dirbau su modeliais Lietuvoje, bet jei kokia užsienio agentūra nusižiūrėdavo lietuvaitę, ji išvažiuodavo ir viskas. Mane domino, kaip tas procesas toliau vyksta, kaip galima būtų tą mergaitę lydėti toliau, jai padėti ir kartu praplėsti verslą.
Mano išvykimas į Niujorką vėl buvo lyg atostogos ir darbas kartu, bet taip išėjo, kad aš ten pasilikau. Neplanavau pasilikti, bet taip viskas susiklostė ir aš esu dėl to laiminga.
– Bet juk nėra taip paprasta: nuvykau į Ameriką ir pasilikau. Juk reikia turėti vizą ar leidimą gyventi?
– Įsimylėjau. Jis buvo amerikietis, mūsų santuoka buvo spontaniška, bet neilgalaikė. Tikiu, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra pamoka. Tik vėliau jie arba pasilieka tavo traukinyje, arba išlipa. Reikia džiaugtis, kad tas žmogus buvo tavo stotelėje ir papildė gyvenimą įvairiomis spalvomis.
– Kiek metų jau gyvenate JAV?
– 14 metų. Šiuo metu gyvenu Kalifornijoje. Jau 9 metus bendradarbiauju su viena didžiausių modelių ieškančių kompanijų JAV „Fox Models International“, kuri dirba su pačiomis didžiausiomis modelių agentūromis „IMG“, „Next“, „Trump“, „Wilhelmina“, „Ford Elite“. Be to, esu išrinkta „Olympia Awards“ septynių menų ambasadore Lietuvai ir kitais metais imsiuosi šios veiklos.
– Kaip Jums klojosi Amerikoje? Daugeliui JAV yra svajonių šalis.
– Viskas tik atrodo labai gražu. Vis tiek gražiausia yra būti namie, kai aplinkui yra artimi žmonės, kurie gali tave paguosti ir apkabinti. Ten aš buvau viena su mažamete dukra. Man buvo labai sunku, nes aš nemokėjau anglų kalbos.
Iš pradžių rengdavau renginius lietuvių ir rusų bendruomenėms. Rengdavau gražiausios lietuvaitės rinkimus, mados ir meno renginius. Kviesdavausi lietuvių menininkus.
JAV baigiau vizažistų mokyklą, tad darydavau makiažus. Taip ir išmokau kalbą. Lankyti kursų neturėjau laiko, nes reikėjo rūpintis mažamete dukra, tad mokiausi bendraudama su klientėmis, klausydamasi jų kalbų.
– Kaip toliau vystėsi Jūsų karjera?
– Dirbau agente vienoje modelių agentūroje Niujorke, atstovavau Rytų Europos šalims. Jei į agentūrą atvykdavo mergaitė iš Rusijos ar Bulgarijos, aš jomis rūpindavausi.
Kartą ieškodama modelių vienam renginiui, priėjau prie vieno vyruko ir sakau jam: tu galėtum būti modeliu. Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: tu turi gerą akį. Pasirodo, jis buvo didelės modelių agentūros vadovas. Taip jis pasikvietė mane dirbti, dabar mes bendradarbiaujame jau devynerius metus.
Be to, mane vis kviesdavosi agentūrų darbuotojai iš Lietuvos ir kitų Europos šalių, kad pakonsultuočiau, pasidalinčiau patirtimi, tad aš dabar planuoju daryti seminarų turą po Europą ir kartu pristatyti savo knygą.
– Gyvenate Kalifornijoje, kodėl ten persikėlėte?
– Dėl dukters Vestos. Nuo mažens ji visą laiką buvo scenoje, padėdavo man vesti renginius ir pati juose dalyvaudavo. Matyt, taip užauginau scenos žmogų. Būdama dešimties metų amžiaus ji man pareiškė, kad nori būti aktore. Ateidavau pas ją į kambarį ryte, o ji man sakydavo: aš noriu į Kaliforniją. Mat, ten yra aktorių mokykla.
Nieko man nesakiusi ji išsiuntė paraišką į didelį aktorių atrankos konkursą. Kai man paskambino ir pasakė, kad mano dukra laimėjo konkursą, aš nieko net nesupratau. Tai buvo Kalėdų metas ir mes su dukra turėjome tokią tradiciją: ji prieš Kalėdas surašydavo dešimt norų ir vieną iš jų aš išpildydavau.
Tas metais jos sąraše devyni punktai iš dešimties buvo „važiuoti į Kaliforniją“, o paskutinis – „gyventi Kalifornijoje“. Tad teko mums važiuoti į Kaliforniją, Vesta pasirašė kontraktą ir filmavosi kompiuterinio žaidimo reklamai. Dabar Vestai jau yra 18 metų ir ji nusifilmavo viename pilnametražiame filme „She and I“. Ruošiasi studijuoti režisūrą, prodiusavimą ir scenarijų rašymą. Ji taip pat labai domisi interjero dizainu.
– Ar patinka gyventi Amerikoje?
– Mane visada Amerikoje žavėjo tai, kad ten žmonės tarsi neturi amžiaus. Ten žmonės galvoja, kad svarbiau yra dvasinis amžius, kaip tu jautiesi, toks tu ir esi. Lietuvoje žmonės labiau rūpinasi, kad pagal amžių atitiktų kažkokius visuomenės reikalavimus, labai rūpinasi tuo, ką kiti pagalvos.
Kita vertus, Amerikoje žmonės labai skuba. Kartais per tą skubėjimą valgo bet ką ir bet kada. Man patinka, kad Lietuvoje vis dar gyva tradicija visiems susėsti prie stalo ir kartu pavakarieniauti, o ne kimšti maistą žiūrint televizorių.
Amerikoje niekas tavęs nekritikuoja, net jei padarei kažką blogai, vis tiek tave pagirs. Lietuvoje žmonės daugiau kritikuoja vienas kitą, dažniau baksnoja į klaidas. Amerikoje daugiau gerumo, daugiau palaikymo, paskatinimo. Ten niekas nepradeda nuo kritikos, dažniau pasako kažką gero. Tai labai skatina pasitikėti savimi, judėti pirmyn.
– Kaip Jūs pati pasikeitėte gyvendama Amerikoje?
– Ten tarsi ištirpo mano amžius, supratau, kad kiekvieno amžiaus žmogus yra gražus. Taip pat aš patobulėjau dvasiškai, atradau Dievą. Niekada nebuvau labai religinga, tačiau kai kurie stebuklai, įvykę mano gyvenime pakeitė mane.
– Kokius stebuklus turite galvoje?
– Visų pirma, man gydytojai sakė, kad aš negaliu turėti vaikų. Tai buvo galutinė diagnozė. Tačiau aš labai norėjau vaiko ir man gimė Vesta. Gydytojai negalėjo patikėti savo akimis, jie sakė, kad tai akivaizdu, bet neįtikėtina.
Kitas stebuklas įvyko, kai sužinojau, kad sergu sunkia liga. Man buvo padaryta operacija ir po jos gydytojai diagnozavo vėžį. Man buvo paskirta chemoterapija, bet aš nesigydžiau. Vėliau man aptiko ir daugiau darinių, bet aš meldžiausi, meditavau ir tikėjau, kad pasveiksiu ir liga pradingo. Tvirtai tikėjau, kad pasveiksiu ir tas tikėjimas mane išgydė. Medikai negalėjo tuo patikėti, bet atlikę tyrimus jie nieko blogo neberado.
– Ką Jūs darėte? Meldėtės bažnyčioje?
– Ne, į bažnyčią aš užsuku retai. Tiesiog melsdavausi, medituodavau, jaučiau ryšį su Dievu, tikėjau juo.
– Prieš kiek laiko visa tai vyko?
– Jau praėjo gal 6 ar 7 metai.
– Ko labiausiai pasiilgstate gyvendama JAV?
– Savo artimųjų, lietuviškos dvasios, kalbos, gamtos.
Esu gamtos vaikas. Nuo vaikystės su tėvais daug keliaudavome, visam mėnesiui išvažiuodavome, pavyzdžiui, į Karpatų kalnus, stovyklaudavome, žvejodavome, vėžiaudavome. Pasiilgstu laukinės Lietuvos gamtos, kai gali maudytis ežeruose, pasistatyti palapinę, grybauti ar uogauti.
Man gera gyventi Kalifornijoje, mes gyvename kalnuose, jie mane labai įkvepia. Tačiau neprarandu ryšio su Lietuva, kasmet grįžtu, vis dar turiu planų čia. Noriu skatinti jaunus talentus, jaunus menininkus, atverti jiems vartus į pasaulį.