Jeronimas Milius - grafo Montekristo vaidmenyje

Kauno valstybinis muzikinis teatras kovo 7 d.žiūrovus kviečia į grandiozinį muzikinį reginį - pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje muzikinė žymiojo Aleksandro Diuma (Alexander Dumas) romano „Grafas Montekristas“ versija, kurią pateikė kompozitorius Frank Wildhorn ir dramaturgas Jack Murphy, net keturis kartus nominuota „Tony“ (teatro „Oskarams“) apdovanojimams.

Grafo Montekristo vaidmenį miuzikle kuria šio sezono LRT projekto „Auksinis balsas" nugalėtojas Jeronimas Milius.

- Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tai jau trečias jūsų vaidmuo. Kuo muzikinis teatras patrauklesnis už įprastus koncertus?

- Nepataikaudamas galiu pasakyti, jog Kauno muzikinis teatras išsiskiria savo itin draugišku kolektyvu, su kuriuo visada malonu ir smagu dirbti. Kai mano gyvenime atsirado miuziklas, supratau, jog tai - šis tas daugiau, nei dainavimas. Miuziklas man – tarsi koncerto ir spektaklio junginys, kuriame išgryninęs tikrąsias personažo emocijas, gyveni kitomis vertybėmis, kituose laikotarpiuose. Juk teatro scena turi tam tikrą atmosferą, istoriją, aurą.

Teatro scenoje verda aistros, išgyvenama tūkstančiai emocijų. Čia juokiamasi, verkiama, mirštama ir gimstama. Ypatingu jausmu persismelkusios scenos grindys, sienos, žiūrovų kėdės ir net salėje tvyrantis oras. Ir tai pajunti iš karto, tik peržengęs teatro durų slenkstį. Tuo tarpu koncertai vyksta įvairiose vietose, kur dieną prieš scena dažnai tiesiog atvežama, surenkama ir vėl išvežama - ji laikina ir neturi jokios dvasinės vertės. 

- Koks jausmas apima dainuojant su kitokio žanro atlikėjais? Ko mokotės iš jų ir ko pamokote juos?

- Visada įdomu dainuoti su patyrusiais savo žanro profesionalais ir nors jau įpratau dainuoti su įvairių žanrų atlikėjais, lipant į sceną kaskart apima puikus jausmas, nes žinau, kad per repeticijas galėsiu pasimokyti naudingų vokalinių dalykų, patobulinti vokalinę techniką, gauti sceninio meistriškumo pamokų ar konsultacijų apie tam tikro žanro pajautimo subtilybes.

Kiek ir kaip dažnai dalijamės patarimais priklauso nuo partnerių ir situacijos, tačiau bendradarbiavimas vyksta bet kokiu atveju. Juk kiekvienam vokalistui svarbu atrasti ir išlaikyti savo autentiškumą, unikalumą. O to pasiekti galima tik nuolat mokantis iš kolegų.

- Ar galvojote, jog kada nors teks vaidinti Edmoną ir koks bus jūsų grafas Montekristas? Kiek šis personažas artimas jums?

- Nors „Grafas Montekristas“ ir buvo viena įsimintiniausių paauglystėje perskaitytų knygų, niekada nepagalvojau, jog teatre teks kurti būtent šį personažą. Todėl mano Edmonas Dantesas dar formuojasi - mat tokios apimties ir sudėtingumo vaidmuo taip greitai „nenusišlifuoja“. Žinau tik, jog tapysiu paveikslą maksimalia amplitude, kuriai prireiks visos jausmų ir emocijų paletės.

Sunkiausia perteikti staigius Edmono gyvenimo lūžius - išdavystę, mylimosios netektį, kalėjimą, kerštą. Tam reikia sukaupti didžiulį emocinį bagažą... Mano kuriamas Edmonas - absoliutus kovotojas. Jį sumindo, iš jo atima viską, bet net balansuodamas ties palūžimo riba, po ilgų metų kančios jis sugeba išlikti tvirtas, atsitiesti ir keršyti.

Teisingumo troškimas ir kerštas – teisingi ir dėsningi, nes Edmonas – ne Jėzus, o žmogus, kovojantis už savo išlikimą, už nepelnytai iš jo atimtą gyvenimą. Būtent šios Montekristo savybės man artimiausios, nes savo tikslų siekiu sunkiu ir tikslingu darbu.

- Ši meilės bei išdavystės istorija kiekvienam puikiai žinoma. Kokiam žiūrovui skirta spektaklio muzika? Kiek čia svarbus aktorinis planas ir ar pakaks tik vokalinio meistriškumo?

- Kalbant apie miuziklą - stebina su kiekviena repeticija vis labiau žavinti spektaklio muzika. Dėl gausių styginių instrumentų variacijų ji atrodo itin „plati“ ir „gili“. Beje, kaip ir kiekviename miuzikle, šiame vien gero dainavimo tikrai nepakaks – juk pasakojamą užburiančią istoriją žiūrovas turi ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, išjausti kaip ir aš pats. Todėl be geros muzikos žiūrovo laukia daug emocijų, intrigų, kovos scenų, kaskadinių triukų...

- Montekristo vaidmenį kuriate trise (kiti Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis). Kiek interpretacijos laisvės jums paliko režisierius?

- Statant spektaklį režisierius tik užvedė „ant kelio“, sustatė schemas - visą kitą turime atrasti patys. Manau, jog būtent dėl režisieriaus suteiktos didžiulės kūrybinės laisvės būsime pakankamai skirtingi. Tačiau tai tikrai gerai, nes skirtingai interpretuojant tuos pačius vaidmenis atsiranda sveika kokybės ir tiesos ieškojimo konkurencija, galimybė daug ko išmokti iš savo partnerių.

Miuziklą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stato aukščiausio lygio profesionalų komanda: teatro vyr. režisierius Kęstutis S. Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, teatro kostiumų, grimo bei mados pasaulio guru Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis.