1895 metų rudenį profesorius W. Rontgenas iki išnaktų vienui vienas užsisėdėdavo universiteto laboratorijoje. Tuo metu jis intensyviai eksperimentavo su Crookeso katodinių spindulių vamzdžiu, mat buvo pastebėjęs vieną ypač įdomų fizikinį reiškinį.
50-metis mokslininkas naudojosi pačiais paprasčiausiais instrumentais ir priemonėmis, bet turėjo platų reagentų pasirinkimą. Jis pastebėjo, kad prijungus prie sudėtingo stiklinio įtaiso elektrą, ima degti žalia šviesa, tačiau šviečia ne katodinių spindulių vamzdis, o chemikalais padengta popierinė plokštelė. Mokslininkas kaipmat nustatė, kad ta šviesa ne įprasta – kad ją skleidžia kažkokie kiti, ypatingos kilmės spinduliai. Savo užrašuose tuos spindulius W. Rontgenas pažymėjo raide X.
Naujasis reiškinys tuojau pat prikaustė mokslininko dėmesį. Priešais fotografinę plokštelę jis dėjo iš įvairių medžiagų pagamintus objektus ir stebėjo, kaip jie peršviečiami. Pro vienus daiktus Х spinduliai prasiskverbdavo išties lengvai, tačiau kituose tarsi įstrigdavo. Pagaliau, likus keletui dienų iki Kalėdų, W. Rontgenas paprašė žmonos šiek tiek padėti laboratorijoje.
Anna Bertha buvo pirmoji, sužinojusi apie X, t. y. rentgeno, spindulius. Ji kaip įmanydama stengėsi prisidėti prie sutuoktinio vykdomų tyrinėjimų, todėl sutiko net 15 minučių laikyti ranką, kol vyras ją peršvietinėjo. Kaip minima pasakojimuose, pamačiusi atvaizdą, moteris pasakė: „Mačiau savo mirtį!“ Nuo to karto vyro laboratorijoje ji nebepasirodydavo.
Tai, kad moteris nebuvo pasirengusi pamatyti savo pačios kaulų, visiškai nestebina. Tačiau W. Rontgenas puikiai žinojo, kuris asmuo norės viską išbandyti pats. Taigi, keliems Europos fizikams jis išsiuntinėjo atliktos ataskaitos ir kelių atvaizdų kopijas.
Vienas iš tų fizikų buvo Arthuras Schusteris iš Mančesterio universiteto. Šio britų mokslininko interesų sfera apėmė keletą fizikos sričių, įskaitant ir magnetizmą, spektroskopiją bei astronomiją. 1896 metais, sužinojęs apie atrastus rentgeno spindulius, jis tuojau pat atliko eksperimentą savo laboratorijoje. Jis padarė varlės, savo rankų, sąnarių ir net šešiamečio sūnaus kojos rentgenogramas. A. Schusteris iš karto suprato, koks vertingas šis atradimas medicinai. Viename iš atvaizdų matoma net žmogaus galvos smegenyse įstrigusi kulka.
Kaip tik dėl galimybės pritaikyti medicinoje W. Rontgenas šių spindulių neužpatentavo, o technologija iš tiesų sparčiai skynėsi kelią tarp pažangiausių gydytojų.
Būtina paminėti ir tai, kad XX a. pradžioje galimybė pažinti savo kūną ypač sudomino žmones. Yra žinoma, kad tuo metu, tarsi žaidimų automatais, būdavo siūloma pasinaudoti įrenginiais, leidusiais pamatyti savo rankų kaulus. Katodinių spindulių vamzdžiais ir reagentais buvo prekiaujama be jokių apribojimų, taigi, mėgėjiškai fizika besidomintys asmenys patys sumontuodavo peršviesti kūno audinius galinčius įtaisus.
Vienas vyras nurodė žmonai net 10 valandų stovėti ramiai, kol bus padarytas lūžusio jos šlaunikaulio atvaizdas.
Laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad rentgeno spinduliai, nors ir nematomi, tikrai nėra nekenksmingi. Moteris su lūžusiu šlaunikauliu patyrė nudegimų. Kitiems pacientams ėmė slinkti plaukai, atsivėrė opos. Thomaso Edisono laboratorijoje su rentgeno aparatu dirbęs technikas gavo tokią didelę radiacijos dozę, kad teko amputuoti abi jo rankas. Nepaisant to, būdamas tik 39-erių vyras vis tiek mirė nuo odos vėžio.
Kad ir kaip būtų, rentgeno spindulių atradimas laikomas milžinišku moksliniu pasiekimu, paskatinusiu tyrinėjimus naujose fizikos, chemijos ir medicinos srityse. 1901 metais už atliktus darbus W. Rontgenui buvo skirta Nobelio premija. Jo vardu pavadinti ir atrasti spinduliai, taip pat jų matavimo vienetai.
Iš toliau radioaktyvumą tyrinėjusių mokslininkų būrio verta išskirti Marią Sklodowską ir Pierre‘ą Curie. Šiuodu talentingus žmones siejo ne tik abipusė meilė, bet ir aistra moksliniams tyrinėjimams.