– Ar šiandien Lietuvos žmonėms dažnai tenka aiškinti, kas yra tas UNICEF?
– Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas buvo įkurtas 1993 metais. Iki 2005-ųjų jis rūpinosi tik Lietuvos vaikais. Buvo vykdomos įvairios programos siekiant apsaugoti vaikų teises, skatinti politines reformas, remiančias vaikus, stiprinti sveikatos sistemą... Tai buvo ramus, visuomenei beveik nepastebimas darbas.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bei NATO ir iš šalies gavėjos tapus šalimi donore, atsirado poreikis plačiau kalbėti apie pasaulio vaikus ir jų vargus bei motyvuoti žmones kilniems poelgiams. 2006 metais, kai tik pradėjome tai daryti, daugelis piktinosi, kodėl nematome savų vaikų, rūpinamės svetimais...
Tačiau per tuos metus žmonių mąstymas gerokai pasikeitė. Šiandien jau dažniau vyksta diskusijos, kodėl turėtume tai daryti ir kodėl jais rūpinamės. Nesakome, kad nusigręžiame nuo Lietuvos vaikų problemų. Darbai dėl vaikų gyvenimo pagerinimo ir atitinkamų įstatymų priėmimo vyksta ir toliau.
– Ar jums, besirūpinantiems pasaulio vaikais, nėra sunkiau motyvuoti mūsų žmones, kai čia veikia nemažai vien mūsų krašto vaikus remiančių organizacijų?
– Manau, kad visiems tai nelengvas darbas. Mūsų padėtis galbūt palankesnė dėl to, kad esame visame pasaulyje garsi organizacija, turinti senas tradicijas, žinoma savo dideliais darbais. Tačiau tai nereiškia, jog esame aptekę lėšomis. Jų visada trūksta. Prašytojo pozicija niekada nebuvo „dėkinga“.
– Kokiais per tą laiką nuveiktais darbais labiausiai džiaugiatės?
– Pamenu, kai tik pradėjome ieškoti paramos vargstantiems vaikams, jautėmės, tarsi gaudytume vėją laukuose. UNICEF dar nebuvo žinoma Lietuvoje, o tu čia prašai pinigų, kurie nežinia kur nuplauks... Labai džiaugėmės, kad mums pavyko pasikviesti geros valios ambasadorių aktorių Rodžerį Mūrą ir jo balsas buvo išgirstas. V
ėliau galingą postūmį mūsų misijai suteikė ir antrasis jo vizitas su dešimčia pasaulinio garso muzikantų. Mus palaikė ir buvusi Danijos princesė Aleksandra Kristina. Be to, jau porą metų su TV3 televizija rengiame misijas į skurdžias pasaulio šalis bei labdaros koncertus „Už kiekvieną vaiką“. Tad šiandien Lietuvos žmonės žino, kokia veikla užsiimame, ir prisideda prie mūsų darbų.
– Kaip tampama geros valios ambasadoriumi?
– Geros valios ambasadoriaus misija – po pasaulį skleisti žinią apie vaikus ir padėti kaupti lėšas projektams. Kad galėtum rodyti gerą valią ir daryti kilnius darbus, turi būti gerai žinomas. UNICEF pats renkasi, kokios garsenybės tiktų šioms pareigoms. Ambasadoriais yra tapę daugelis pasaulio garsenybių.
– Ar pasikviesti pasaulinio garso žvaigždžių į Lietuvą nėra sunku?
– Pasaulio geros valios ambasadoriai yra nuolat kviečiami į įvairias pasaulio šalis. Todėl, suprantama, jie pirmiausia vyksta į didžiausias šalis, kur tikimasi vaikų labui surinkti daugiau lėšų. Taigi mums tenka gerai pasukti galvą, kaip juos pasikviesti. UNICEF Danijos komiteto direktorius man buvo užsiminęs, jog važiuoja į R. Mūro 80-mečio iškilmes Londone. Tuomet jo paprašiau, kad nuvežtų mūsų kvietimą.
Gal mėnesį rašiau tą laišką mąstydama, kaip kuo įtikinamiau ir mandagiau jį parašyti. Didelei mano nuostabai, jau kitą dieną po jubiliejaus iškilmių gavau žinutę, kad svečias atvyks, tik reikia suderinti laiką. Panašiai nutiko ir su Danijos princese. Būdami mažos šalies atstovai, mes labai vertiname asmeninius ryšius, kurie mums labai padeda.
– Neapmaudu, kad žmonės į susitikimus ateina pažiūrėti garsenybių, o ne norėdami paremti vaikus?
– Kai R. Mūras atvyko, mes rinkome lėšas Afganistano vaikams. Svečiui pasakėme, jog žmonės ateis dėl jo, o ne dėl vaikų, tad jo misija – motyvuoti susirinkusiuosius. Susitikimas vyko „Stiklių“ restorane. Prieš patiekiant desertą, R. Mūras atsistojo sakyti kalbos. Peržvelgęs susirinkusią auditoriją ir pastebėjęs, kokia ji graži, svečias išreiškė abejonę, jog tokia kilni publika nesutiktų nors trupučiu savo užgyvento turto pasidalyti su vaikais. Jis papasakojo istoriją apie Afrikoje sutiktą moterį.
Ji džiunglėse kapstydavo visokias augalų šaknis ir jas nuskutusi pati valgydavo. Ir jeigu nuo tokio valgio nesusirgdavo, tada duodavo jų ir savo vaikams, nes nieko daugiau ji negalėjo jiems pasiūlyti. Klausant tokios istorijos per kūną ėjo šiurpas ir kartu labiau atsivėrė akys, atėjo suvokimas, jog širdies gerumas nematuojamas pinigų sumų dydžiais. Užtenka vos penkių litų, kad būtų išgelbėta vieno vaiko gyvybė.
– Ar Lietuva turi savo geros valios ambasadorių?
– 2005 metais prie mūsų veiklos sutiko prisidėti aktorė Virginija Kochanskytė. Ji pernai dalyvavo mūsų misijoje pas Kambodžos vaikus. UNICEF Lietuvos ambasadorius yra ir iš Vilniaus kilęs pasaulinio garso smuikininkas Julianas Rachlinas. Kol kas jų turime du. Gal reikėtų ir daugiau, tačiau negali kviesti žmogaus, kuris abejoja ar netiki mūsų veiklos prasme.
– Pernai su grupele Lietuvos įžymybių lankėtės Kambodžoje, šiemet – Siera Leonėje. Koks tokių misijų tikslas?
– Mūsų tikslas – patiems pamatyti ir visiems parodyti, su kokiomis problemomis susiduria vaikai skurdžiai gyvenančiose šalyse. Kai apie tokius dalykus kalba žinomi žmonės, jais labiau tikima.
– Mūsiškiai lengvai ryžtasi tokioms, sakykim, net rizikingoms kelionėms?
– Nesakyčiau, kad buvo labai sunku. Pernai Marijonas Mikutavičius tik suabejojo, ar Europai verta remti trečiąjį pasaulį, gal geriau – į krizę grimztančią Graikiją. Tačiau nuvykęs į Kambodžą ir pamatęs jos vaikų problemas, tikiuosi, savo požiūrį pakeitė. Šiemet jis taip pat dalyvavo mūsų renginyje. Viliuosi, kad ateityje kartu sukursime daugiau gražių dalykų. Šiais metais olimpietis Jevgenijus Šuklinas be jokių dvejonių sutiko keliauti į Siera Leonę, o Evaldas Petrauskas, nors ir nieko nežinojo apie UNICEF, sakė, jog važiuotų, jei, be jo, dar kuris nors olimpietis vyktų. Gaila, nepavyko prisikalbinti Lauros Asadauskaitės, nes ji teigė turinti svarbesnių darbų.
– Kokie vaizdai jus pačią labiausiai sukrėtė?
– Blaiviu protu nesuvokiamas skurdas, apėmęs visą Siera Leonę. Kambodžoje dar matai miestų, turistų pasaulinio garso objektuose, junti kažkokį šalies vystymąsi, o Siera Leonėje nieko nėra, tarsi šalis sirgtų skurdo maru. Iš pradžių atrodo, jog toks gyvenimas sukurtas tik filmui, tačiau vėliau suvoki, kad tokia jų kasdienybė. Suvokti tai ir yra sunkiausia. Grįžusi iš tokių kelionių jaučiuosi dar labiau motyvuota, sutvirtėjusi, pasiryžusi didesniems darbams. Kai matau, kad mano pastangos turi atgarsį vis didesniuose žmonių sluoksniuose, man tai – didžiausias įvertinimas.
– Ar matydama, kokiame varge kankinasi vaikai, mėginate surasti atsakymą, kas dėl to kaltas?
– Neseniai studijuodama magistrantūros studijų ekonomikos programą rašiau darbą apie skurdžias šalis ir paramą joms. Labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Čia yra daug politikos, įvairių nuomonių... Galbūt dėl to kalti vakariečiai, kurie kitados kolonizavo tas šalis ir išnaudojo jų žmones. Juk prieš daugybę metų visas pasaulis vystėsi tolygiai. Aš net neieškau atsakymo į šį klausimą. Tiesiog manau, kad tai nėra teisinga ir šią padėtį reikia keisti. Man kur kas svarbiau, kaip šiam žygiui sutelkti kuo daugiau žmonių.
– Ar į šalis, kur vaikai masiškai serga įvairiomis ligomis, visada važiuojate be baimės?
– Iki šiol važiuodavau be baimės. Man būtų labai įdomu dar kartą nuvykti į Siera Leonę ir susitikti maliarija sirgusią mergaitę Jadin. Tačiau nežinau, kaip bus toliau, kai visai neseniai pati baigiau gydytis nuo tropinės maliarijos. Būdamas tenai ir matydamas maliarija sergančius vaikus nesusimąstai, kad koks nors uodas ir tau gali „padovanoti“ šią ligą. Negėriau tablečių nuo maliarijos, nes jos man sukeldavo šalutinį poveikį, nedėvėjau visą laiką drabužių ilgomis rankovėmis. Maniau, kad ši liga mane aplenks.
– Kaip sureagavote sužinojusi apie šią ligą?
– Viskas įvyko taip greitai, kad nespėjau net susimąstyti. Nepraėjus nė savaitei nuo grįžimo, intensyviai ruošiantis labdaros koncertui, staiga pajutau požymius, panašius į gripo. Iš pradžių nereagavau. Išgirdęs apie mano negalavimus, kolega iš Niujorko iškart pasakė, jog tai bus maliarija, nors aš jam aiškinau, kad greičiausiai būsiu peršalusi. Tačiau jokie vaistai nuo peršalimo nepadėjo, savijauta tik blogėjo. Tad labdaros koncertą stebėjau per televizorių ligoninės palatoje.
Negana to, grįžus iš ligoninės po kelių savaičių ligos simptomai vėl pasikartojo su dar stipresne jėga. Pasirodo, vaistai, kuriuos gavau ligoninėje, ne išgydė mane, o tik prislopino parazitų dauginimąsi. Dėl to liga smogė iš naujo. Tada jau išsigandau, nes viskas buvo daug rimčiau.
– Koks buvo jūsų kelias į UNICEF?
– Į šią organizaciją atėjau 2002-aisiais ir po pusantrų metų buvau paskirta vykdomąja direktore. Prieš tai baigiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Siekiau diplomatinės karjeros ir norėjau tapti ambasadore. Praktiką atlikau Krašto apsaugos ministerijoje. Tuo metu Lietuva įstojo į NATO, ir atsirado karo atašė postas. Labai norėjau jį užimti, juolab kad ir mano tėtis yra atsargos karininkas.
Tačiau praktika baigėsi, ir mano gyvenimas susiklostė kitaip – įsidarbinau Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento padėjėja. Radusi skelbimą, kad UNICEF ieško viešųjų ryšių koordinatorės, nusprendžiau išbandyti savo sėkmę. Ir man pavyko. Nors tėtis ragino ieškotis kitokio darbo, man intuicija kuždėjo, jog tai įdomus ir prasmingas darbas. Taip čia ir likau. Apie geresnį darbą net negalėjau svajoti.
– Apie tokią veiklą svajojote nuo vaikystės?
– Užaugau Ignalinoje. Nuo pat mažens auginau visus kiemo vaikus. Man tai labai patiko. Užaugusi svajojau tapti vaikų gydytoja, norėjau padėti vaikams. Tačiau augdama mąsčiau, jog vaikai ne taip dažnai serga, tada pagalvojau apie chirurgiją, kur būčiau naudingesnė žmonėms. O kai baigiau dvylika klasių, svarsčiau, ar teisė, ar politikos mokslai, ar psichologija... Tikėjau, jog įsitvirtinusi bet kurioje iš šių sričių galiu tapti įtakinga ir padėti žmonėms. Pradėjusi dirbti UNICEF ilgai net negalėjau suvokti, kad aš dirbu. Man atrodė, jog vykdau žmonėms svarbią misiją.
– Kiek turite pagalbininkų?
– Mūsų biuras – pats mažiausias pasaulyje: tik aš ir dar viena mergina.
– Be to, jūs – pati jauniausia UNICEF komiteto vadovė pasaulyje...
– Kai mane paskyrė direktore, metais už mane vyresnis islandas apgailestavo praradęs jauniausiojo vadovo titulą. Manau, kad mano amžius šiame darbe – pranašumas. Kai tapau direktore, neturėjau jokios tokio darbo patirties, tik begalinį norą sužinoti, išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl.
Todėl nuolat sukau galvą seniai šia veikla užsiimantiems žmonėms kitose šalyse, klausinėdama jų patarimų. Po metų nuvažiavusi į pasaulinį susitikimą supratau, jog tai – tikrai mano vieta. Mane pakerėjo begalinis tų šimtų sutiktų žmonių atsidavimas savo darbui, stebino didelius verslus turinčių ar turėjusių žmonių, įsitraukusių į šią veiklą, idealizmas. Jie moka taip įtikinamai kalbėti, kad salėje sėdintys žmonės negali sulaikyti ašarų.
– Kokių savybių reikia dirbant tokį darbą?
– Tikėjimas ir jautrumas vaikų problemoms – kertinis dalykas, patvirtinantis, jog tavo vieta yra būtent čia. Užklydusieji čia iš išskaičiavimo ilgai neužsibūna. O visa kita – kaip ir versle: reikia išmanyti finansus ir ekonomiką, organizacinių žinių.
– Karjera ar šeima jums svarbiau?
– Sunku pasakyti, kai neturi šeimos. Tačiau ją sukūrus ir dar vaikams atsiradus tikrai esi priverstas atriboti minėtus dalykus. Manau, vaikai pakeičia prioritetus. Aš save laikau šeimos žmogumi, man šeimos vertybės – labai svarbios.
– Kiek vaikų pati norėtumėte susilaukti?
– Mano senelis sakydavo, kad turėsiu tris. Jis nemokėjo burti, bet jam taip atrodė.
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Augau gražioje šeimoje, turėjau dviem metais jaunesnę sesę. Mums nebuvo laiko išdykauti kieme su vaikais, nes turėjome labai daug veiklos – kartu su tėvais keliavome, sportavome, plaukiojome valtimis, turistavome... Kai pradėjome eiti į mokyklą, prasidėjo būreliai. Mūsų mokytojai buvo puikūs, o klasė – labai draugiška. Iki šiol kasmet rengiame susitikimus.
– O iš kur ta begalinė meilė vaikams?
– Net nežinau... Gal tai įgimti dalykai... Tėvai pasakojo, jog kai gimė sesuo, nuolat ja rūpindavausi, darželyje net eidavau į jos grupę ir klausinėdavau, ar ji aprengta, ar nesušalo...
– Ko tikitės iš Gyvatės metų?
– Išminties ir kantrybės.