Maniau, kad tokiomis sąlygomis jokie stebuklai nepadės. Jei koks ir įvyks, tai turėtų būti itin gigantiškas, kad nors kiek padėtų tokioje beviltiškoje situacijoje.
Kartą, po labai nesėkmingų, apie dešimt metų trukusių, intensyvių savo laimės paieškų, aš atsisėdau ir suvokiau, kad kadangi vis dar nesu laiminga, tai vadinasi nieko neišmanau apie laimę. Nes kitu atveju jau senai būčiau ją turėjusi. Plušu dešimt metų, kiekvieną minutę, rytą-vakarą ir vis dar neturiu. Kažkas čia ne taip. Pradėjau nuo revizijos šeimos klausimais. Surizikavau visas savo žinias apie tvarkingą šeimą išmesti į šiukšlių dėžę.
Maždaug tokias, kad vyras aukštesnis už moterį, daugiau uždirbantis, truputi vyresnis, įsitvirtinęs gyvenime, moteris išsilavinusi, padariusi karjerą, rožine aptempta suknele, pabrėžiančia tobulai prižiūrimą kūną, šviesių palaidų plaukų, jų vaikai gabūs, paklusnūs, mandagūs, automobiliai būtinai du, namas miesto pakraštyje, įrengtas su dizainerio priežiūra, kaimynai visai padorūs žmonės, atostogos užsienio šalyse... Koks šlamštas, kur aš jį susirinkau? Jis neveikia. Visa tai nedaro manęs laimingos.
Surizikavau pamiršti tai, ką žinojau apie laimingą gyvenimą ir išėjau ieškoti visai kitos informacijos. Naujos. Kur ieškoti? Reikėjo rasti tuos, kurie panašūs į tikrai laimingus. Kurie spinduliavo laimę į orą taip, kaip spinduliuoja šventųjų aureolės religiniuose paveiksluose.
Atidžiai pasidairius pradėjau matyti, kad tokių žmonių tikrai yra. Egzistuoja žmonės, kurie leidžia sau gyventi paprastai. Ne prastai, bet paprastai. Jie tiesiog priima viską, kas gyvenime nutinka be jokių didelių tragedijų. Neužsivedė automobilis, nieko, yra dar mažiausiai dešimt skirtingų būdų, kaip nuvažiuoti iki darbo. Susirgo vaikas, nieko tokio, visi kartais serga, matyt tai reikalinga, pasveiks. Nepasveiko vaikas, Dieve, suprantu, kad tai Tavo valia, Tau to reikia, ačiū, kad man padovanojai šią patirtį, man labai sunku, bet suprantu, kad tai Tavo valia, Tu geriau žinai, ko reikia man ir mano šeimai.
Pradėjau stebėti, ką bendro turi tokie žmonės? Iš kur ta jų besąlygiška ramybė, tikėjimas ir pasitikėjimas viskuo, kas su jais vyksta. Dažniausiai visi turėjo vieną bendrą bruožą – sąmoningumą. Ką tai reiškią? Panašu kaip dauguma žmonių gyvena pirmame namo aukšte, o vienas staiga užlipo į trečią.
Vau, iš trečio aukšto mūsų kiemas atrodo visai kitaip, matosi daug daugiau bendro vaizdo, detalės pasirodo nebe tokios svarbios ir jos susijungia į logišką visumą. Sąmoningumas leidžia labiau suvokti bendrą vaizdą, ateitį ir praeitį, aplinką ir aplinkybes, save ir Visatą. Kam to reikia? Gerai juk ir pirmame aukšte. Taip, to tikrai nereikia, jei žmogus jaučiasi laimingas. Čia tik tiems, kurie visą gyvenimą stengiasi imituoti laimę ir galiausiai jaučia, kad jos neturi.
Kur rasti tą sąmoningumą, tą trečią aukštą? Pasirodo, įmanoma jį susirinkti, padidinti, praplėsti, kaip kokį gėlių darželį. Kaip kokį indą, kurį praplėtus, padidinus jis niekada neliks tuščias. Jį su malonumu Visata užpildys nauju turiniu:
Prašau, mano vaike, įpilsiu tau daugiau sąmonės, nes matau, kad atsirado vietos tavo dubenėlyje.
Visata mums yra labai draugiška ir nusiteikusi mūsų atžvilgiu tik geranoriškai. Joje nėra jokių klaidų ar nelaimių, viskas – tik patys teisingiausi nutikimai. Tai pamatyti, deja, galima tik iš trečio ar aukštesnių aukštų.
Ok, nusprendžiau lipti kiek aukščiau ir aš. Neturėjau ką prarasti. Man jau trisdešimt treji, vis dar be šeimos, ką tik paprašė palikti darbą ir jau net ligos pradėjo „kabintis“. Tai ką gi prarasiu?
Lipau iki trečiojo aukšto apie pusantrų metų. Mano gyvenime tuo metu vyko tiek daug, kad atrodo jog pragyvenau dar dešimt metų. Po visų ieškojimų, įvairių praktikų, eksperimentų, nusivylimų ir atradimų norėjau papasakoti apie vieną iš stebuklų. Būtent tai, man buvo toks gražus, toks tobulas įrodymas, kad viskas yra įmanoma, VISKAS.
Ribos, kurios mus stabdo gyvenime yra tik mūsų pačių juokingos istorijos, kodėl mums tai nepavyko ar nepavyksta ar nepavyks padaryti. Tik mes patys užsidedam sau rėmus ir tik mes patys susikonstruojam jų dydį, plotį, aukštį. Norint sužinoti savo rėmo matmenis reikia vėl gi palipti iki trečio aukšto.
Visa tai bemąstydama, pagalvojau, kad surizikuosiu ir pasistengsiu susifantazuoti situaciją neįtikėtinai plačiai. Pačią nerealiausią. Hm, jei aš gyvenu Visatoje, kur akivaizdžiai nieko nesuprantu, kur esu tik maža dulkelė, smėlio grūdelis ar įmanoma išgyventi be kažkieno pagalbos, paramos? Gal ir įmanoma, bet geriau būtų su parama. Kieno parama man būtų pati naudingiausia? Na, tikrai ne mano boso, galima mąstyti plačiau.
Kas geriau už bosą? Prezidentas! Gal JAV prezidentas? O kas geriau už jį? Koks nors super galingas burtininkas, magas, mistikas, aiškiaregis, šamanas… Pala, pala, bet juk pats aukščiausias būtų Dievas. Gerai, pakankamai platus rėmas. Norėčiau užsitikrinti Dievo paramą, jo priežiūrą, taip sakant „stogą“. Na, jei aš kažkur pasimelsiu ir lauksiu malonės, bus vėl standartinis rėmas. Gal aš geriau mostelsiu plačiau. Galvoje sudėliojau tokį pašnekesį su Aukščiausiuoju:
Dieve, pastaruoju metu mano gyvenimas tapo nesuvokiamų sutapimų rinkiniu. Aš tai stebiu ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Mano protas toliau įnirtingai kiša mintis, kad tai nieko nereiškia, kad Tavęs tikrai nėra ir kad niekas neturi jokios reikšmės, tiesiog taip susidėliojo savaime, netyčia. Gal aš pati fantazuoju ir matau savo gyvenime tai, ką noriu matyti. Dieve, jei tu esi, prašau, atsiųsk man kokį nors ženklą, kad aš suvokčiau, jog mano asmeninės fantazijos visiškai niekuo dėtos.
Taip pat prašau mane išmokyti visiškai aiškiai suprasti Tavo norus – kaip turėčiau gyventi, kad atitikčiau Tavo planus. Nebenoriu būti gudresnė ir stengtis viską nešti ant savo pečių, pati žinoti, kas man geriausia, ko gyvenime reikia ar nereikia. Prašau, išmokyk mane Tau pasiduoti. Turėti drąsos daryti tai, ką turėčiau daryti. Tebūnie Tavo valia, ne mano... Ir dar kartą pabrėžiu, prašau man duoti savo egzistavimo ženklą tokį, kad nesusiečiau jo su savo išsigalvojimais.
Po šio vidinio monologo praėjus maždaug savaitei gavau elektroninį laišką. Rašė buvusi kolegė. Nebuvom nei labai artimos, nei svetimos.
Darbe:
Labas, kaip sekasi?
Sveika, ačiū, po truputį.
Beveik tik tiek to bendravimo ir būdavo.
Labas, Jurga, trukdau su tokia truputį „fantazija“. Praėjusią naktį susapnavau sapną apie Tave. Kadangi paprastai Tavęs nesapnuoju niekada, o sapnas buvo keistokas, pagalvojau, gal Tau pasakysiu :)) Sapnavau, kad Tu esi kažkokiame dideliame, labai gražiame šventovės komplekse, aukščiausioje jos dalyje, iš kurios matyti labai gražūs miesto vaizdai. Ten buvai su kažkokiu vyru, draugu. Aukštu, atletiško kūno sudėjimo, pusilgiais baltais plaukais.
Jis Tave mokė keisto dalyko, iš pirmo žvilgsnio gana šiurpaus. Tas vyriškis užsilipdavo ant paties aukščiausio šventovės skliauto ir į šalis ištiesęs rankas krisdavo žemyn. Kadangi aukštis ten buvo labai didelis, o apačioje – akmeninės grindys, logika sakė, kad jis turėtų paprasčiausiai užsimušti. Tačiau nukritusiam vyriškiui nieko neatsitikdavo. Jis ramiausiai atsistodavo ir vėl užlipdavo į viršų drąsinti Tavęs, kad ir Tu pabandytum. Savo „skraidymus“ tas vyras kartojo keletą kartų, tarsi vis norėdamas įrodyti Tau, kad nieko nenutiks blogo, jeigu tik patikėsi tuo. Tai tiek, sėkmės Tau ir iki :)
Asta
Skaitant man per nugarą vaikščiojo šiurpuliukai. Jaučiausi tarsi skaityčiau laišką iš Dangaus. Galvojau, kaip tobulai man atsiuntė šią žinutę. Būtent tokiu būdu, kuris man labai priimtinas šiame gyvenime, – elektroniniu laišku. Aš į juos žiūru gan rimtai, tai mano darbo įrankis. Juokinga, kad mes apribojam savo dvasinį bendravimą mišiomis, poteriais, giesmėmis, mantromis, meditacijomis.
Pasirodo, galima bendrauti elektroniniais laiškais, jei tik užsinori. Tobulai išspręstas klausimas, kad nebegalėčiau viskuo apkaltinti savo fantazijos. Sapnavau juk visai ne aš. Tai nutiko moteriai, kuri nebuvo mano artimiausių draugių sąraše, nes kitaip būčiau apkaltinusi ją, kad tiesiog per daug apie mane galvoja, per daug žino, todėl taip nutiko.
Na, bet vis tiek, juk galima tai pavadinti labai dideliu sutapimu. Gerai, Dieve, čia sutapimas, atleisk, dar vis nelabai Tavim tikiu. Kas jei daugiau tokių sapnų?... Buvo ir daugiau. Man parašė dar keli žmonės, kurie mane sapnavo. Visų sapnai labai aiškiai susivedė su to meto man aktualiais klausimais ir norais kažką išsiaiškinti.
Kiti sapnavusieji buvo dar mažiau man pažįstami žmonės:
Dėl ko tau rašau: susapnavau tave. Sapnas buvo ryškus ryškus.
Vasaros popietė, vyksta kažkoks seminaras sodyboje, daug draugiškų mielų žmonių, visi tokie paprasti, atsipalaidavę, vyksta diskusijos, pokalbiai. Staiga žmonės sustoja grupelėmis ratu. Rate, kur stoviu aš, pasirodai tu: tokia graži graži, plaukais iki pečių, pagarbanotais šiek tiek, tokia gėlėta ilga suknele. Tu šypsaisi, mums kažką aiškini, visi tavęs klauso. Tu daug nešneki, bet tavo suknelė plevena vėjyje ir šypsena tokia giedra giedra. Tema mūsų rate susijusi su artumu, mes visi apsikabiname. Aš apkabinu tave ir tik tada pastebiu, kad tavo kairė ranka trumpesnė už dešinę, bet tai niekieno netrikdo. Tu tik nusišypsai ir nueini.
Sapno neužsirašiau, bet jis neišsitrynė ir šiandien nutariau tau jį nusiųsti.
Gabrielė
Labas!
...šiąnakt tave sapnavau... nesuprantu kaip ir kodėl, bet labai aiškiai tave mačiau...
...Pabandysiu papasakoti. Iškart atsiprašau už nenuoseklumą, nes pabudusi sapno neužsirašiau ir jau baigia išblukti visos detalės...
Pamenu, kad važiavom automobiliu 4-iese: aš ir mano sesuo sėdėjom gale, tu buvai už vairo, o šalia tavęs – tavo kažkokia draugė. Rodos, važiavom prie jūros. Tiesa, įdomi smulkmena – vairas buvo dešinėj pusėj, kaip tose angliškose mašinose...
Kiek pamenu, buvo saulėta, šiek tiek debesuota diena. Neilgai trukus prasidėjo keisti dalykai: kairėje kelio pusėje neaišku kaip, staiga susidarė tornadai ir ėmė artėti link mūsų. Nors visos matėm, kaip aplink mus tornadai kelia kitus automobilius į viršų, laužia medžius, mes išlikom ramios. Tada, pamenu, kad tie tornadai dideliu greičiu ėmė artėti link mūsų ir tu padidinai greitį. Bevažiuojant, iš kažkur atsirado ežeras, kurį mes savo automobiliu perskridom, ir galų gale pabėgom nuo tų tornadų... Aš, sėdėdama gale, padėjau ranką tau ant peties, ir sakiau: bet kokia tu, Jurga, šaunuolė. O tu mums visoms atsakei – nežinojot? Aš buvau lankiusi kursus, kuriuose mokė vairuoti ekstremaliomis sąlygomis...
Paskutinis sapno fragmentas, kurį dar prisimenu, buvo tai, kad pabėgusios nuo tornadų, patekom į kelią, apsuptą gražių pievų ir medžių. Nusprendėm sustoti prie dar vieno keisto objekto – vidury pievos augo didelis medis ir šalia jo, ant šakų, ore kybojo laivo korpuso ar denio dalis... Sunku pasakyti... Aš ir mano sesuo priėjom prie to medžio ir pakilom iki to medinio denio. Ėmėm jį raižyti visokiais drugeliais, lapeliais, ir pasakoti tau ir tavo draugei mūsų istoriją. Ką tiksliai pasakojom – nebepamenu.
Mano sesei tęsiant pasakojimą, aš nusprendžiau pakilti, t.y. paskristi iki medžio viršūnės ir pažiūrėti, ar neisartina tornadai. Kai pakilau, supratau, kad kyla vėjas ir vėl artinasi stichija. Tada vėl visos sėdom į automobilį ir nuvažiavom... Daugiau nebepamenu...
Man visa tai labai keista... Jau vien tas mūsų 4 skirtingų merginų ekipažas, tie tornadai, tie skraidymai... Jei kils kokių minčių, parašyk, įdomu, ką manai apie visa tai?
Iki susirašymo!
Ligita
Na ką, trys kartai jau net fizikų nebevadinami sutapimu. Pasikrapščiau galvą ir nusprendžiau tikėti, kad Dievas yra ir reikia mokytis Juo pasitikėti. Kontaktuoti galėsiu e-laiškais, man tai gan patogu, na nebent Jis panorės dar efektyvesnėm priemonėm, gal kokiu balsu galvoje, mokinsiuosi viską priimti.
Išvados:
Stebuklų yra, jei leidi jiems įvykti.
Dievas yra.
Gyvenimo rėmai gali būti visiškai nestandartiniai, jei tik leidi sau juos susifantazuoti.
Viskas yra įmanoma, viskas.