„Tie žili plaukai man yra gražūs. Jie – mano, o ne svetimo. Man grožis yra tikrumas. Graži yra tiesa ir bandymai jos ieškoti, gražios mūsų klaidos“, – sako birželio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas Jurga Lago žurnalistei Virginijai Rimkuvienei.
Interviu ištrauka
<...>Jūsų asmeninė feisbuko paskyros nuotrauka be makiažo sulaukė daugybės komplimentų. Kovojate su jaunystės kultu?
– Nuotrauka skirta mano vienai stiliaus patarėjai, kuri neseniai pareiškė, kad nieko nėra baisiau už natūraliai senstančią bobą, ir siūlė einant iš namų labiau pasistengti su makiažu. Esu bjauraus būdo – pajutusi spaudimą, imu priešintis. Tobulybės siekimas – išskirtinis lietuvių moterų bruožas. Iš čia ir grožio, jaunystės kultas, priklausomybė nuo mados.
Tie žili plaukai man yra gražūs. Jie – mano, o ne svetimo. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. Man graži senatvė visais atžvilgiais. Net aktoriai ir modeliai gražesni, kai jų veiduose atsiranda patirties. Esame kaip fejerverkai – trumpai tvykstelime ore ir jau leidžiamės į žemę. Kam apgaudinėti save ir kitus, kad tas spindesys amžinas? Gal kiek baisu senti dėl ligų, dėl skausmo, mirties baimės, bet ar dėl to turiu savo pinigais maitinti grožio industriją, kad mane patinkuotų?
Nustojau dažytis ir todėl, kad man gaila laiko, praleidžiamo kirpykloje, – dvi valandas lauki, kol natūralią spalvą nuims, tada – dar porą, kol nudažys. Nesakau, kad vieną dieną neišprotėsiu ir nesusidėsiu, pavyzdžiui, papų ar nenusidažysiu plaukų išgirdusi kokio simpatiško vyro repliką, kad žili man netinka.
– Kaip į tokius išvaizdos pokyčius reaguoja Jūsų vyras Lino?
– Džiaugiasi. Nes kas gi ims žilą bobą (juokiasi.) Nemanau, kad jis iš tų, kurie, jei myli, tai myli visokią. Tarkim, sustorėti bijau. Lino yra estetas, be to, gyvai matomės gana retai, tad jei atvažiuočiau pas jį po ilgesnio laiko stora, turbūt patirtų šoką. Menininkai – ypatinga padermė. Jie mato tave kitomis akimis. Storėti bijau ir pati, nes iškart prisimenu nėštumą. Tada buvau priaugusi labai daug svorio. Vos judi, nepakeli kojų, negali gulėti ant pilvo, net kalbėti sunku, o kai įlipi į automobilį, pilvas remiasi į vairą. Visiškai nesiilgiu tos būsenos.
– Šiemet švenčiate gražų jubiliejų – savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį. Kaip ketinate jį paminėti?
– Dešimtmečiui paminėti kuriu 10 papuošalų su paukščiais. Tai ilgalaikis projektas, vienam papuošalui sukurti reikia maždaug mėnesio. Dauguma jų – segės. Mano mėgstamiausias, bet Lietuvoje, deja, mažiausiai vertinamas papuošalas. Seges dar tik jaukinamės, nes daugumai jos asocijuojasi tu tam tikru statusu, amžiumi. Šiandien atėjau be segės per didelį atsitiktinumą. Man tai – labai patogus nepajudinamas daiktas: kad ir kaip sukinėtumeisi, ji visada lieka vietoje. <...>
– Tada kas suteikia kūriniams išskirtinę vertę? Kūrėjo talentas?
– Norėtųsi pasimaivyti ir pasakyti, kad viską pasiekti padėjo talentas. Esu talentinga vadybininkė, bet ar esu talentinga dizainerė? Tai, kad tavo kūrinius perka, dar nereiškia, kad esi talentingas menininkas. Manau, geriausiai į šį klausimą atsako laikas. Dabar ypač akivaizdžiai išgyvename metą, kai geriausieji tyli arba yra negirdimi, o „ant bangos“ – dvaro menininkai. Kaip talentui prasimušti pro tą vidutinybių sluoksnį? Mene šiuo metu galioja tos pačios taisyklės, kaip ir baleto bei sporto pasauliuose, – jei nieko nepasiekei iki 30-ies, tai veikiausiai jau nieko ir nepasieksi.
Anksčiau buvo normalu ilgus metus kaupti patirtį, o prabilti tik tada, kai turi ką pasakyti. Dabar atvirkščiai – reikia kalbėti apie save kuo daugiau, sukurti daugybę – tegul ir beverčių – kūrinių, kad pasidarytum sau erdvės šioje beribės informacijos jūroje. Manau, ateis laikas, kai visi šiuolaikinio meno centrai turės samdyti ekskavatorius, kad išvežtų visą tą „meną“, kurio ten prikaupta. <...>
Kūryba irgi gali būti tarša. Pažiūrėkite, kiek beverčių knygų knygynuose. Medžių gaila. Kurdamas, kaip ir gamindamas, turi jausti atsakomybę, negali bet ko išspjauti į aplinką. Tas nereiklumas sau, susireikšminimas, pinigų troškimas labai liūdina. <...>
– Papasakokite, kokie Jums buvo tie 10 metų? Ar, atidarydama savo juvelyrikos namus, įsivaizdavote, kad tiek pasieksite?
– Kai ėjau registruoti savo ženklo „Yurga“, žinojau, kad jis – pirmasis lietuviškas juvelyrikos prekių ženklas. Buvo prekiaujančiųjų kitų gaminiais, buvo menininkų, bet lietuviško prekių ženklo – ne. Dabar mano įmonėje dirba 18 žmonių, turiu parduotuves ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune, verslo partnerius JAV, Ispanijoje, Lenkijoje. Labai norėtųsi pasigirti, kaip aš čia šauniai pavariau, bet iš tikrųjų visą gyvenimą kentėjau nuo pernelyg didelių lūkesčių ir reiklumo sau. Man niekada nėra gana. Tai negerai, nes nemoku stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, ką turiu. Tai – indas be dugno. Gali padaryti papuošalą karalienei, bet tuo nesidžiaugsi.
Abejoju, ar perfekcionizmas skatina tobulėti, nuolatinio kopimo kaina per didelė. Būsiu labai nepopuliari, tačiau prisipažinsiu, kad esu moteris, ir būti ja vis dėlto yra kas kita nei vyru. Matau, kaip lengvai gali viską prarasti, kokie trapūs tie mūsų norai, pasiekimai, karjera, visa tai – kaip smėlio pilis. <...>
– Vaikai paauginti, verslas įsibėgėjęs... Pats laikas savęs paklausti: „O kas toliau?“ Ar jaučiate kokius nors amžiaus vidurio krizės simptomus?
– Man dabar yra pats jos apogėjus. Dabar esu labiau paauglė nei paauglystėje. Tai taip keista! Tikėjausi, kad, sulaukusi brandesnio amžiaus, būsiu protingesnė, mokėsiu atsirinkti, kas svarbu, nenorėsiu tiek daug ir nesiplėšysiu į visas keturias pasaulio puses. Deja. Gyvybės manyje tiek, kad negaliu jos suvaldyti, o pasaulis labai didelis. Baisu, kad, pradėjusi bėgti į vieną pusę, staiga suprasiu nubėgusi visai ne ta kryptimi, o grįžti jau nebus nei laiko, nei jėgų.
Mano draugė sako: „Nurimk. Tai nulemta genetiškai. Prieš porą šimtų metų, būdamos tokio amžiaus, mes jau buvome senutės – žilos ir be dantų. Arba apskritai mirusios. Todėl dabar, pasiekusios 40-metį, jaučiamės taip, tarsi būtume gavusios antrą gyvenimą ir būtinai turėtume jį maksimaliai išnaudoti.“ Dėl to ir nutinka visokių istorijų – žmonės meta darbus, skiriasi.
– Atrodo, kad skyrybos Jums su Lino negresia. Per 17 kartu praleistų metų turbūt nušlifavote savo santykių kampus kaip deimantą?
– Mes su Lino – labai spalvingi, nors, beje, visai netipiški savo tautos atstovai. Jis – intravertas, santūrus, kultūringas kaip tikras lietuvis. Aš – ekspresyvi ir emocinga kaip penki ispanai. Ilgainiui perėmėme vienas kito savybių, kampai nusišlifavo, ir jis tapo mano svajonių vyru. Esame labai geri draugai. Kas vakarą skaipu pasiskambiname, kad pasitikslintume, ar vis dar esame vietoje, niekur neprapuolėme. Tikiuosi, kad mūsų santuoka išlaikys visus išbandymus ir kad išsaugosime savo draugystę.
Nėra paprasta gyventi tiek laiko praleidžiant atskirai. Kai gyvename kartu, tampame neišskiriami kaip papūgų porelė. Kartu valgome, miegame, kuriame, visur vaikštome. Atsiskiriame irgi iš esmės: jis nežino, ką darau aš, aš nežinau – ką daro jis. Lieka pasitikėti vienas kitu. Lietuvoje Lino kurti labai sunku. Per 15 metų jis tik kartą surengė parodą „Vartų“ galerijoje, buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Meno pasaulio durys čia jam uždarytos, mes gana sunkiai įsileidžiame konkurentus, man įsitvirtinti Ispanijoje lengviau.
– Kodėl tada neemigruojate? Ten gyvena Jūsų vyras, turite namus, mokate tos šalies kalbą.
– Todėl ir neemigruoju, kad visada galiu rinktis. Tiesą sakant, Ispanijoje ne tik turiu namus, ten perkėliau ir dalį verslo – visą gamybą. Tiesiog toje šalyje aiškesnė mokesčių sistema, lengviau rasti gerų meistrų, nes kur kas gilesnės juvelyrikos tradicijos. Pas mus neruošiami amatininkai gerąja to žodžio prasme. Visi nori būti kūrėjai, vadovai. Ispanijoje geri meistrai uždirba daugiau nei dizaineriai. Taigi mano papuošalai gimsta Lietuvoje, o dauginasi Ispanijoje. Lietuva – labai maža šalis, ir tai čia gimusius menininkus labai riboja, jie neturi kur išskleisti sparnų. Kita vertus, tuo ir esame išskirtiniai, kad, būdami tokie maži, per ilgus okupacijos šimtmečius vis dėlto išlikome, išsaugojome savo kalbą, papročius. Turime likti sveiki, atkaklūs, protingi ir visada jausti savo šaknis, o ne kompleksuoti dėl mažumo ir mėgdžioti kitus. Man labai svarbus žodis, gera kalbėti ir girdėti kalbant lietuviškai.
Kodėl žmonės iš Lietuvos bėga, man yra didžiausia paslaptis. Tai tarsi kažkoks užkratas. Tik nuo mūsų priklauso, kokia ši šalis bus ir ar norės joje gyventi mūsų vaikai. Nesu visam gyvenimui įsikibusi į Lietuvą. Mano vyresnėliui liko metai mokytis. Jis yra pakeitęs pernelyg daug mokyklų, tad norėtųsi užbaigti viską ramiai, o paskui žiūrėsim.
– Pastaruoju metu garsėjate ne tik savo juvelyrikos darbais, bet ir drąsiais pareiškimais viešojoje erdvėje. Gal metas imtis aktyvesnių veiksmų ir nerti į politiką?
– Menininkas turi išlikti kūrėjas, tačiau būti akylus stebėtojas. Jie visais laikais buvo avangardas. Kritinis mąstymas stumia pasaulį į priekį. Įsitikinimas, kad politika yra tik politikų reikalas, mus naikina. Kiekvienas esame tarsi mažas savo šalies akcininkas ir palikę ją likimo valiai negalėsime būti laimingi. Kuo labiau diskutuoja politikai ir kuo jie skirtingesni, tuo ramiau galime miegoti. Mane ilgai kamavo klausimas, ar galiu skelbti savo pažiūras.
Pernai ISM mokiausi rinkodaros. Kartą paskaitą vedusio ISM vadovo Ivo Matser‘o paklausiau, ar turiu teisę į politines pažiūras. Dizaineriai linkę slėptis po savo stilingais švarkeliais ir kurti grožį bei tobulo gyvenimo iliuziją. Visa auditorija balsavo už tai, kad neturėčiau viešinti pažiūrų, bet lektorius, pamatęs tas pakeltas rankas, pasakė: „Neteisingas atsakymas.“ Jis paklausė, kas man pačiai yra grožis. Man grožis yra tikrumas. Graži yra tiesa ir bandymai jos ieškoti, gražios mūsų klaidos.
– Ar dėl tokio savo tiesumo ir atvirumo netenka nukentėti? Turbūt įsigijote ir priešų?
– Visada maniau, kad esu diplomatiška, neįsivaizdavau, kad turėsiu priešų. Pirmus penkerius metus mane labai veikdavo pikti laiškai, o dabar jie man yra gražūs, jei rašoma kultūringai. Žmonės turi teisę nesutikti su kito nuomone. Mano pažiūros taip pat gali būti klaidingos, keistis. Kuo daugiau skirtingų žmonių ir nuomonių bus mūsų šalyje, tuo lengviau bus gyventi, nes išmoksime toleruoti skirtumus.
Tarkim, ispanams natūralu keiktis. Mano vaikų močiutė ispanė keikiasi kaip vežikas. Pedro Almodovar‘o filmuose originalo kalba pilna keiksmažodžių, net diktorius per žinias gali nusikeikti. Tokia jų kultūra. Mums tai neįprasta, todėl kartą nusikeikusi diktorė pašalinama iš televizijos visam laikui, ir tas šleifas velkasi paskui ją visą gyvenimą. Tik ar tai geriau? Esame neatlaidūs vieni kitiems, greitai nuteisiame. Savo neigiamas emocijas, pyktį slepiame po mandagumo kauke, o paskui tai išlenda netikėtu geluonimi. Gal iš šalies atrodau radikali, bet niekada nesakau „niekada“. Niekada nemaniau, kad turėsiu vaikų, bet auginu du sūnus. Nebūčiau patikėjusi, kad iš visiškos mėsėdės tapsiu vegane, bet ja tapau.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas pasirinkus veganizmą?
– Nemeluosiu – nepajutau jokių sveikatos ar išvaizdos pokyčių. Veganizmą pasirinkau dėl Lino. Mano vyro valia labai stipri. Turėjau prie to prisiderinti arba ieškoti kito vyro. Mes ir taip mažai laiko kartu praleidžiame, o jeigu dar pradėsime atskirai valgyti... Svarbu turėti panašias vertybes. Be to, mano kūrybos simbolis yra paukštis. Kai suskaičiuoju, kiek per gyvenimą suėdžiau paukščių, šiurpas ima. Nustojau juos valgyti, kad bent kiek tai kompensuočiau. Visi naminiai gyvūnai gimsta tam, kad būtų nužudyti. Kalbant apie evoliucijos grandinę, jie užkariavo pasaulį. Liūtai, tigrai ir raganosiai nyksta, o avys, karvės ir kiaulės dominuoja. Tai iškreipia visą ekosistemą. Iš pradžių buvo gana sunku maitintis veganiškai. Teko ilgai ieškoti produktų, juos derinti. Mūsų vaikai yra vegetarai. Taip jie nusprendė patys. <...>
Visas interviu – birželio mėnesio žurnale „Moteris“
Nuotrauka – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas ir šukuosena – Vaidos Venckutės)
