„Tiesiog buvau pervargusi ir maniau, kad jau nebenoriu tęsti pasirodymų, tačiau atostogos man suteikė naujų jėgų ir proveržio“, – apsisprendimą aiškina Justina.
- Šį rudenį tave vėl išvysime šokių projekte „Šok su manimi“, o juk dar visai neseniai abejojai, ar norėtum tęsti pasirodymus jame. Sakyk, kas lėmė tavo apsisprendimą vėl dalyvauti? Ko tikiesi iš šių metų projekto?
Visą projekto laikotarpį neturėjau atostogų, o labai norėjau poilsio. Jaučiausi tiesiog pervargusi ir vien tik dėl to taip sakiau. Kai po visų darbų, gegužės mėnesio pabaigoje atitrūkau nuo darbų, ilsėjausi visą birželį, pusę liepos, tris savaites atostogavau Tailande. Atsigavau ir dabar mano mintys – šviežesnės, lengvesnės. Pajutau, jog pasiilgau aktyvios veiklos, todėl nusprendžiau vėl dalyvauti projekte.
Kiekvienais metais į projektą einu norėdama pasirodyti kuo geriau, siekdama vėl turėti gero laiko dozę. Ko nors ypatingo nesitikiu ir apie pergalę dar tikrai negalvoju. Šiame sezone mano šokių partneris bus Jonas Nainys. Jis tik vaikystėje lankė šokių būrelį. Tiesą sakant, tik dabar pradėsime mokytis ir repetuoti šokių žingsnelius, o kiti dalyviai tą daro gan seniai.
- Kaip tau pavyksta suderinti trenerės darbą su pasiruošimais ir pasirodymais televizijoje? Ar lieka laiko asmeniniams pomėgiams, poilsiui?
Na, kažkaip bandau derinti. Bet buvo ir sunkių akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir pabėgti, natūralu, juk nuolat būni pavargęs, išsekęs. Bet man pavyksta susikaupti.
Sakau sau, jog aš galiu ir toliau einu į priekį. Turbūt valia ir užsispyrimas padeda atsitiesti po tokių sunkių akimirkų.
- Tikriausiai be šokių turi ir kitų pomėgių? Koks tavo laisvalaikis?
Pomėgiams nelabai lieka laiko. Kartais ryte patinka pabėgioti. Darbo dienomis apie poilsį galiu tik pasvajoti, nebent koks savaitgalis laisvesnis pasitaiko, tada pasimėgauju ir ekstremaliomis pramogomis.
- Sakyk, ar nepasvajoji apie ramesnį, sėslesnį gyvenimą? Gal koks princas ant balto žirgo jau atjojo ir į tavo dvarą?
Į šį klausimą tikrai neatsakysiu, tiesiog nenoriu. Ir aš nesvajoju apie princus ant balto žirgo (juokiasi). Man patinka tai, kuo užsiimu šiuo metu, o kas bus ateity, tikrai negaliu žinoti.
- Kaip nutiko, kad pasirinkai šokėjos kelią?
Būdama vos šešerių lankiau gimnastiką, vėliau, antroje klasėje, turėjau klasės draugą, su kuriuo ir sėdėjau per pamokas. Tada jis pakvietė mane lankyti šokių būrelį ir prašė, kad būčiau jo partnere. Sutikau ir nuo to laiko šokiai tapo mano gyvenimo keliu.
Manęs niekada nereikėjo prievarta varyti į treniruotes, tą dariau savo nuoširdžiu noru.
Kai po dvylikos klasių įstojau į Kūno kultūros akademiją, visiems sakiau, jog mokysiuosi tik tam, kad mokyčiausi ir visus įtikinėjau, kad nebūsiu trenere. Turbūt paradoksalu tai, jog šiandien darau tai, ko taip kračiausi. Prisikalbėjau, bet tai man labai patinka.
- Kokią vietą tavo gyvenime užima sveika mityba, ekologija?
Negalėčiau pasigirti, kad visada maitinuosi reguliariai ir sveikai. Ypač kai tenka daug dirbti. Nors, žinoma, stengiuosi rinktis sveikesnes, šviežesnes daržoves, salotas. Tačiau specialių dietų niekada nesilaikau. Picom ir cepelinais organizmo neapkraunu, tik labai retai mėgaujuosi šiais patiekalais. Dėl ekologijos iš proto tikrai neinu, nesuteikiu tam didelės reikšmės.
- Ar kada nors teko patirti rimtų traumų, dėl kurių sprendėsi tavo, kaip profesionalios šokėjos, likimas?
Nesu turėjusi rimtesnių traumų, tik turbūt turiu tokią pačią problemą kaip ir visi šokėjai – stuburo skausmai. Juos jaučiu nuolatos. Kad palengvinčiau naštą, kartais nueinu į masažą, vakarais paguliu ilgiau ištiesusi kojas.
Kai ruošdavausi varžyboms tekdavo vartoti ir papildų. Kaip žinia, aš pasitraukiau iš profesionalios šokėjos karjeros, todėl dabar jų specialiai nevartoju. Tik tiek, kiek reikalinga tokia veikla neužsiimantiems žmonėms. Iš profesionalaus sporto pasitraukiau tada, kai pirmą kartą atėjau į „Šok su manimi“ projektą. Susidėjo turbūt daug priežasčių – buvo sunku suderinti darbą su profesionaliu šokimu.