Įprastai į kalbas apie asmeninį gyvenimą ir širdies reikalus nesileidžianti kūrėja, duodama interviu, nubraukė ašarą. „Šiuo metu meilės nėra“,– tarė ji.
– Jūsų mados namai spinduliuoja gera dvasia, laisve ir moteriškumu. Sakykite, kaip čia jaučiasi vyrai?
– Nieko, lengvai apsvaigsta. Juos ši atmosfera taip pat veikia (juokiasi). Pastebėjau, kad ir juos traukia sugrįžti.
– Kokios lietuvių vyrų klaidos bendraujant su moterims, jūsų manymu, labiausiai bado akis?
– Atsakomybės stoka. Visa kita – labai žmogiška. Lietuvos moterys yra kur kas atsakingesnės už vyrus. Tai jaučiama ir pasauliniu mastu.
– Ir vis tik, kokiu vyru sužavėtumėte?
– Jis turėtų būti stiprios dvasios ir fiziškai stiprus. Aš turėčiau pajusti, kad jis yra stipresnis už mane. Reikia, kad tai būtų toks žmogus, iš kurio būtų galima pasimokyti ir man.
– Silpnesnės asmenybės šalia savęs neįsivaizduojate?
– Tuomet tai būtų ne mano vyras, o mano vaikas.
– Esate išgyvenusi skyrybas su vyru, su draugu... Ar sudėtinga po jų patikėti, kad meilė dar aplankys, ir gal net ne kartą?
– Nežinau, kaip bus ateityje, bet praeitis yra mano pamokos. Viskas įvyko, kaip turėjo įvykti. Aš tikiuosi, kad mano pamokos išmoktos.
– O meilė gyva?
– Šiuo metu nėra tokio jausmo.
– Bet juk mylėjote ne kartą...
– Mylėjau.
– Kaip manote, kiek trunka meilė?
– Kuo labiau žmogus pasidavęs visuotinei dvasiai, susiliejęs su ja, tuo ilgiau sugeba išlaikyti santykius su kitais žmonėmis. Jei tam priešiniesi, santykiai nutrūks. Ego prabils pareikšdamas, kad šiuo metu negauna naudos. Nauda gali būti visokia: ir moralinė, dvasinė. Taip mąstant, žmonės gali mylėti ir visą gyvenimą. Jei tik jie pakankamai subrendę.
– Julija, koks žmogus geriausiai pažįsta jus?
– Niekas manęs nepažįsta, išskyrus pačius artimiausius žmones. Ir tik jie gali pasakyti, kokia esu. Visa kita – tik simpatijos ir antipatijos.
– Meilė, supratimas ir palaikymas atveria norimus kelius. Sakėte, kad jums šiuo metu meilė neegzistuoja. Tai kas atveria kelius į sėkmę?
– Žmogus neturi priešintis tam, kur veda jo troškimai. Nereikia klausyti nė vieno artimo žmogaus, kuris sako priešingai negu vidinis troškimas. Pirma taisyklė – harmonijos siekimas. Jei priešinamasi savo troškimams, kovojama su savimi, dingsta ir harmonija. Kita taisyklė – visą laiką mokytis iš situacijų, iš aplinkos.
– Kokia moteris gražiausia jums?
– Harmoninga.Visi tokie gimstame, bet per gyvenimą esame prikišami visokių šalutinių programų ir harmonija išsibalansuoja. Harmoningiausia būtybė – kūdikis. O mes sėdime su kaukėmis, nežinia nuo ko apsišarvavę. Kažin, ar nors vienas žmogus galėtų apie save pasakyti, kad yra harmoninga asmenybė?
– Pavasarį jūsų mados namai pristatė Elegancijos mokyklą. Kalbama, kad išklausius visą kursą, merginos žinos, kaip elgtis ir gerai jaustis viešumoje. Gal mokysite ir viliojimo meno?
– Gal artimiausia jūsų minėtai disciplinai būtų aktorinio meistriškumo dėstytojos Adrijos Čepaitės paskaita (juokiasi). Nežinau, ar tai galima pavadinti viliojimo menu? Greičiau tai pažinimas, ką reiškia žmogaus mimika, judesiai, gestai.
– Kaip kilo mintis atidaryti tokią mokyklą?
– Negaliu pasakyti, kad idėją iš kažkur parsivežiau. Ji atėjo iš manęs pačios. Auginu aštuoniolikos metų dukrą ir vis pagalvoju, ką jai galėčiau duoti. Ko man trūko, pradedant savarankišką gyvenimą? Tėvai savo vaikams turi šį tą įdėti į savarankišką jų kelionę (šypsosi).
– Kokį lauknešėlį suruošite jūs?
– Stengiuosi Viltės pernelyg nespausti. Manau ji, kaip asmenybė, pakankamai susiformavusi. Vienintelis dalykas, kurį laikau savo pareiga, pasistengti jai (kol jos dar nepagavo meilė, mokslai, noras keliauti ar dar kas nors) duoti tai, ką gali duoti mama. Ji taip pat išklausė nemažai elegancijos mokyklos kursų, išskyrus šokius. Jiems reikalingas partneris.
– Kokių paslapčių merginos išmoks Elegancijos mokykloje?
– Tai nėra paslaptys. Tai – elementarūs dalykai, kurių mes negauname. Reta mama tai išdėsto savo dukrai. Visi mes gauname kvietimų ateiti į pobūvius: vestuves, krikštynas. Reikėtų žinoti, kaip elgtis, kaip bendrauti, kaip apsirengti. Mokant taisykles, galima jas laužyti, bet mokėti reikia. Mokykla – tam tikras elgesio šlifavimas. Tačiau iki kai kurių dalykų žmogui reikia prieiti pačiam. Visi mes norime būti mylimi, norime mylėti, būti įvertinti. Pagalvojus apie visus šiuos norus, galima sakyti, kad elegancijos mokykla padeda juos įgyvendinti.
– Kaip dažnai taisykles laužo pati Julija?
– Retai kada jas laužau. Nėra reikalo.
– Ką galėtumėte pasakyti apie konkurenciją? Dizainerių pasaulyje ji tikrai neretas reiškinys.
– Esu girdėjusi tokių pasakų, kad moteris moteriai – amžina konkurentė, kad ji niekada nesukurs kitai moteriai tokio drabužio kaip vyras. Manau, kad praradome labai daug. Gyvūnų pasaulyje liūtės – pati dižiausia jėga. Jos viena kitą palaiko, viena už kitą kovoja, viena kitos vaikus prižiūri. Jos nėra konkurentės. Aš stengiuosi gyventi kaip liūtė. Kurdama moterims stengiuosi išryškinti jų moteriškumą, parodyti labiausiai traukiančią pusę. Kurdama vyrams, stengiuosi sustiprinti jų vyriškumą.
– Prieš porą metų Alma Adamkienė savo bendravardei Almai, tuo metu sirgusiai onkologine liga, buvo pažadėjusi abiturientų išleistuvių proga padovanoti jūsų siūtą suknelę. Pirmoji šalies ponia savo pažadą ištesėjo. Kokios emocijos lankė jus kuriant suknelę?
– Per tą laiką mergaitė pasveiko. Atėjo į mano mados namus su gražiai ataugusiais plaukais. Jos suknelę išpuošiau augaliniais raštais, „apauginau“ gėlėmis (Julija šluostosi ašaras). Tai – mano darbo simbolis, įprasminimas. Labai gera buvo tai daryti. Suknelė tai mergaitei – tarsi viltis ar jausmas, kurį noriu perteikti savo darbais. Norėčiau, kad visi mano kūriniai turėtų gerąją dvasią, palinkėjimą.
– Ar visada spinduliavote tokį stiprų moteriškumo lauką? Tai – įgimta ar įgyta?
– Aš – labai moteriška ir kuo toliau, tuo moteriškesnė. Paauglystės metais buvau supanašėjusi su berniukais. Man labai patiko vyriški žaidimai. Taip nutinka daugeliui mergaičių, sulaukusių paauglystės. Dabar stebiu draugių dukrų elgesį. Bet tai – vis žingsniai savęs suvokimo link.
– Tačiau subrendus moteriškumas grįžo?
– Grįžo. Kūryboje jis tapo mano parašu: lengvi plazdantys audiniai, simetrijos nesilaikymas, augaliniai motyvai. Kūryba man labai asmeniškas procesas. Piešdama naujo kūrinio eskizą jaučiu iš nugaros „augančius“ sparnus.
– Kalbate taip, tarsi jūsų norai eitų išvien su kasdienybe...
– Man atrodo, kad visą gyvenimą skaičiuoju nuo išsipildžiusio troškimo atgal. Užmetu meškerę toli į priekį, įsivaizduoju norimą vietą, o paskui įvykiai tarsi atbulai susiskaičiuoja ir įvyksta. Pirmiausiai būna ketinimas. Tereikia vaizduotės. Mes mąstome vaizdais.Vizualizavus ketinimą, viskas pajuda.
– Ar nebūna taip, kad norai prasilenktų su laiku?
– Norai grįžta visad laiku. Aš nieko nesigailiu ir manau, kad ne tik norai grįžta laiku. Nesėkmės taip pat ateina laiku. Jos reiškia, kad dar nesi tinkamai pasirengęs, o kad pasirengtum, turi išmokti tam tikras pamokas. Tvirtai tikiu, kad reikia klausytis savo intuicijos, vidinio balso. Kiekvienam iš mūsų reikia pasiduoti laiko tėkmei. Viskas, kas turi ateiti, ateis. Ateis laiku tas žmogus, kurio reikia, paskambins tas, kurio lauki, į rankas pateks knyga, kurios reikia. Jei anksčiau laiko ją paimsite, teks padėti: ji jums nieko nepasakys. Paėmę knygą tinkamu laiku, perskaitysite vienu įkvėpimu, o ji pasakys tai, kas yra jūsų viduje.
– Tokiu pat principu įsirengėte savo būstą, mados namus, atidarėte dailės galeriją? – Pirmiausiai gimė mano namai, o ši vieta (mados namai) – jų tęsinys. Jeigu patektumėte į mano namus, o paskui – čia, pagalvotumėte, kad išėjote į tų namų žiemos sodą. Mados namai – tikrųjų namų tęsinys. Mano namuose mėlynai spinduliuoja vonia, o čia – laiptinė, tai yra, kelias į dangų (juokiasi).
– Kokiu troškimu degate šiuo metu?
– Vienas karščiausių mano ketinimų – dirbti įvairiose šalyse kuriant aplinką, drabužius, papuošalus... Tai į mano gyvenimą ateina pamažu. Jau greitai gyvensiu tarp Lietuvos ir kažkokių kitų erdvių. Bet visada sugrįšiu namo (šypsos).
– Kokie toliai vilioja?
– Marokas, Anglija, galbūt Rusija. Tiksliai dar nežinau.
– Nebijote, kad vieną dieną teks viską palikti ir išeiti?
– Visi mes mirsime. Šiame pasaulyje gyvenu laikinai. Kūną gavau, kad padaryčiau pasaulyje kažką prasmingo. Tam tikra mano dalis, aš tai vadinu sparnais (kai apima įkvėpimas), gyveno prieš tai, gyvens ir po to. O kūnas, nustojęs tarnauti dvasiai, mirs. Man liūdna, kai išeina kiti, bet kad aš pati išeisiu, nesibaiminu.