„Mirusiųjų prisiminimas, vėlių pagerbimas – tautos išlikimo garantas. Tauta, kuri negerbia savo išėjusiųjų, neturi ateities. O tėvai išvis nemiršta“, – sako šiuo metu Lietuvoje besilankantis aktorius, režisierius, knygos „Laiškai iš Drakono kalnų" autorius vienuolis Kęstutis Marčiulynas-Bo Haeng. Jis atsakė į keletą klausimų šia tema.
– Artėja lapkričio 1-oji, Mirusiųjų pagerbimo diena, o kai kam Helovino naktis su kaukėmis ir pabaisomis. Kokia Jūsų nuomonė apie tokį paminėjimą?
– Aš nelabai žinau apie tą Helovino naktį, kai persirengę žmonės linksminasi. Yra kaip yra. Tiesiog nesuprantu tos kultūros. Ir taip šiurpu kasdien girdėti apie avarijas ir nelaimes. Mane domina suteikiama ramybė ir palaima mirusiems, likusioms po jų šeimoms, sunkiai sergantiems žmonėms. Todėl kažką darome ta linkme. Spalio 21 d. kviečiu bendrai meditacijai Vilniuje, kurioje atliksime 108 nusilenkimus, mantros giedojimus bei daug sėdimos meditacijos. Pusę dienos praleiskime susikaupę ir skleisdami ramybę aplinkai, artimiems žmonėms. Prašau atvykti tiek naujokus, tiek jau turinčius gilesnės meditacinės praktikos patirties.
– Ar mirti yra baisu?
– Hm. Tai labai asmeniškas klausimas. Žmonės kartais bijo tamsos. Nors toje tamsoje juk nieko nėra, tik mūsų vaizduotė. Baimė nelabai ir reikalauja priežasties, tai meilės trūkumas. Visi mes paliksime šį gyvenimą. Gal pradėsime naują? Tačiau Priežastis ir Pasekmė kuria tą mūsų būseną, kurioje ir atsidursime nelaimės metu. Tad kasdienė praktika, skirta kitiems, taip pat stiprina ir mūsų mentalinį savo situacijos suvokimą, suteikia ramybės ir energijos būti.
Ta būsena persiduoda kitiems ir tokiu būdu ramina esančius anapus. Labai žmogiškas reiškinys, kiekvienas norėtų skleisti ramybę, bet kas to moko? Praktika yra puiki proga pabandyti susitelkti kartu. Mano mama jau senokai mirusi. Tačiau aš bendrauju su ja, o ji man kalba ir tyli mano sapnuose. Tai nuostabi patirtis. Juk tėvai niekados nemiršta, nes mes esame jų kūno tęsinys, be jų nebūtų mūsų. Tai didžiulė atsakomybė. Tuomet ir galutinis iškvėpimas bus su dėkingumu už pragyventą gyvenimą. Baimė yra maldos poveikio stabdis.
– Ar mes ir mirus artimiesiems visgi esame surišti su jais?
– Kas galėtų atsakyti? Yra tokia istorija apie praėjusiame amžiuje Kinijoje gyvenusį budistų vienuolį Baltąjį Debesį. Sulaukęs 60 metų, jis labai sunkiai susirgo. Mokytojas jo paklausė, koks tavo santykis su mama. Ji jau buvo mirusi. Baltasis Debesis atsakė, kad nelabai jau kokie santykiai buvo. Tada mokytojas liepė daryti praktiką, skirtą mamai. Trys žingsniai – vienas nusilenkimas. Taip jis kokius metus keliavo po Kiniją ir pasveiko. Sulaukė daugiau kaip 120 metų.
Taigi mūsų ypatingai subtilus dvasinis gyvenimas priklauso nuo to, koks santykis buvo su jau išėjusiais tėvais, artimaisiais. Juk negali nei atsiprašyti, nei pasiguosti, nei dovaną nupirkti, o kaltės jausmas yra. Tuo tikslu darome praktikas, peržengiančias įprastą suvokimą. Toje būsenoje nėra dualizmo. Ką pridarei, turi pats ir ištaisyti. Puiku, jei kas nors pasako, kitaip kentėtum, nežinodamas, ką daryti. Ir tavo gyvenimas taptų bėda aplinkai.
– Mišios Bažnyčioje, skirtos artimiesiems, turi tokį pat poveikį, kaip meditacinė praktika?
– To neužtenka. Jei bažnyčioje atsiklaupsi susikūprinęs, tai tik depresiją gausi, klauptis būtinai reikia tiesia nugara, tada ir malda bus kita. Taip, Mišios yra tam tikros ceremonijos. Pasėdėjai porą valandų, pasimeldei… Tai gerai, tačiau paties dalyvavimo maldoje reikia daugiau, maldos daugiau. Suvokdamas savo nuodėmes bei jų atpirkimą, gali padaryti didelį šuolį dvasinėje praktikoje.
– Ar tokia praktika individuali?
– Taip. Bet grupėje mes galime daugiau, stipriau papraktikuoti, pasiekti savo praktikos „rekordus“. Vėliau jau bus lengviau ir esant vienam.
– Kiek vėlės turi įtakos gyvųjų gyvenimui?
– Pagal mūsų tradiciją, norint nuraminti vėlę reikia uždegti žvakelę. Tai sena tradicija. Su šeima einama į kapines pabūti kartu ir prisiminti mirusiuosius. Jie mūsų prisiminimuose gyvena amžinai ir neretai labai stipriai. Dvasiniu požiūriu, kai žmogus numiršta, statomas jam paminkliukas ir jo dvasia materializuojasi į betoną, cementą, akmenį, į užrašą ar nuotrauką.
Tai atėję nuo seniausių laikų. Ir ypač per tam tikras dienas, Vėlines, metines ar pan. ryšys su mirusiuoju jaučiamas itin stiprus. Yra santykis su Tuo pasauliu, kur tu negali paskambinti, parašyti laiško, pačiupinėti ar pasižiūrėti, bet tai egzistuoja, ir netgi neretai tas ryšys stipriau jaučiamas nei su gyvaisiais. Per Vėlines reikia prisiminti ne tik artimuosius, bet ir mirusius savo draugus, visus, kurie buvo susieti su mumis.
Susirinkime tą dieną kartu, uždekime žvakutę tiems, kurių jau nebėra su mumis, prisiminkime juos, sukalbėkime maldą, susikaupkime, pabūkime kartu rimtyje, palaimoje, bet ne džiaugsme, vartojant alkoholį ir be saiko valgant. Vėlinės – nuostabi šventė. Mirusiųjų prisiminimas, vėlių pagerbimas – tautos išlikimo garantas. Tauta, kuri negerbia savo išėjusiųjų, neturi ateities.
– Kaip nuraminti vėles?
– Kiek tu būsi nuoširdus atlikdamas tam tikras ceremonijas, skirtas išėjusiems, tuo tavo gyvenimas bus ramesnis. Mirusieji nesivaidens, nesirodys sapnuose, netrukdys tavo gyvenimo, bet padės tau. Mes einame į bažnyčią, meldžiamės, užperkame mišias, degame žvakeles. Jei ir toliau rodosi mirusysis, jaučiamas jo šaltas alsavimas šalia, klaidžiojimas namuose, kviečiamas klebonas ar kunigas, kuris malda už mirusįjį, linkėdamas jam ramybės, pašventina tą vietą, kur juntamas mirusiojo užstrigimas tarp šio ir anapusinio pasaulio.
Visa tai darome todėl, kad mums būtų ramu. Dvasių klaidžiojimo šalia mūsų patirčių yra aibės. Vėlių pasaulis egzistuoja. Tai faktas. Santykis su anuo pasauliu per auką išėjusioms vėlėms nuramina jas, kartu įgauname ramybės ir mes. Šie anapusiniai dalykai yra už žmogaus proto ribų. Gali skaityti Tibeto ar Egipto mirusiųjų knygas, kurias kažkas parašė, bet tie žmonės, kurie kažką matė, žinojo ir užrašė, deja, jau labai toli nuo mūsų, ir mes, nors ir skaitome, nieko negalime suvokti giliau.
– Kaip žmogui reiktų gyventi, kad neužrūstintų vėlių?
– Svarbiausia – nekritikuoti, įsiklausyti, su dėmesiu ir pagarba visam kam. Kiekvieno santykis su išoriniu pasauliu prasideda nuo užsidarymo kambarėlyje, nuo asmeninio santykio su pačiu savimi, kiek tu sąžiningas pats sau, o toliau – kaip tau pavyks gyventi, tai jau kaip Dievas duos.
Renginiai su vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunim:
Spalio 19 d. 18 val. Paskaita, susitikimas su vilniečiais A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (Trakų g. 10)
Spalio 21 d. bendra praktika Vilniuje Laisvės pr. 60, aikido salėje. Pradžia 9.00 val. Registruotis: kidobohaeng@gmail.com
Spalio 25 d. 19 val. monospektaklis „Auksinė šventykla“ Klaipėdos dramos teatre.
Lapkričio 19 d. bendra praktika Utenoje, Bailando studijoje (Maironio g. 4) Pradžia 9.30 val. Registruotis: migledo108@gmail.com