Pasaulinio masto pandemija, aišku, nebuvo vienintelė priežastis, nulėmusi žmonių norą leistis į gyvenimo ir mirties prasmės paieškas. Negalima pamiršti, kad neseniai buvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, pareikalavęs daugiau nei 20 mln. žmonių gyvybių. Ši statistika, be abejo, kraupi, bet verta paminėti, kad mirusių nuo gripo buvo dar daugiau – per 50 mln. Ir vienos, ir kitos nelaimės aukos daugeliu atvejų – jauni, dar nė brandos nepasiekę žmonės. Ir kas gi liko? Paguodos niekaip nerandantys vaikus palaidoję tėvai, sielvarto iškankinti sutuoktiniai, našlaičiais likę vaikai.
Kažin ar verta stebėtis, kad tokia padėtis tapo terpe, kurioje suvešėjo spiritizmo praktikavimas. Tikinčiųjų, kad galima iššaukti mirusių žmonių dvasias ir su jomis bendrauti, ėmė masiškai gausėti Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Begalė piliečių panoro bent akies krašteliu žvilgtelėti, kas dedasi anapus žemiškos egzistencijos, kai prasideda pomirtinis gyvenimas.
Prie spiritizmo išpopuliarėjimo gerokai prisidėjo pasaulyje garsūs žmonės
Dviem ypač aršiais spiritizmo šalininkais turėtume laikyti britus serą Arthurą Conaną Doyle‘į ir serą Oliverį Lodge‘ą. Argi reklamai reikia iškilesnių ir garbesnių žmonių nei genialaus detektyvo Šerloko Holmso kūrėjas ir reikšmingais moksliniais darbais garsėjantis fizikas?
Ir vienas, ir kitas senokai domėjosi antgamtiniais reiškiniais. Abudu gedėjo kare žuvusių sūnų. O. Lodge‘o sūnus Raymondas buvo mirtinai sužeistas sprogusio sviedinio skeveldros per mūšį Belgijoje 1915-aisiais, o A. C. Doyle‘io sūnus Kingsley 1916-aisiais patyrė sužalojimų Prancūzijoje, o 1918-aisiais mirė nuo pneumonijos, tikėtina, išsivysčius dėl gripo komplikacijų. Gripas nusinešė ir jaunesniojo A. C. Doyle‘io brolio gyvybę. Tai įvyko 1919-aisiais. O jo žmonos brolis 1914-aisiais buvo nukautas Belgijoje.
Pasibaigus karui tiek O. Lodge‘as, tiek A. C. Doyle‘is skaitė paskaitas Jungtinėse Valstijose, taip pat rašė knygas, kuriose dalijosi ekstrasensoriniais išgyvenimais. 1916-aisiais pasirodė O. Lodge‘o veikalas, pavadinimu „Raymond or Life and Death“ (Raymondas, arba Gyvenimas ir mirtis). Į knygą įtraukta begalė užuominų apie neva įvykusius kontaktus su mirusiu sūnumi. Minėtina, kad O. Lodge‘as kartu su žmona buvo kreipęsi į begalę mediumų, neva įvaldžiusių tokius bendravimo su mirusiųjų dvasiomis metodus kaip automatinis laiškas ir stalo pakrypimas.
Kai rašomas automatinis laiškas, anapusinių galių valdoma mediumo ranka užrašo mirusiojo dvasios siunčiamas žinutes. Kai praktikuojamas kitas metodas, seanso dalyviai susėda už stalo, o mediumas vieną po kitos taria abėcėlės raides. Tariant tam tikrą raidę stalas gali pakrypti. Kai taip nutinka, raidė užrašoma. Tokiu būdu užrašomas visas dvasios siunčiamos žinutės tekstas.
O. Lodge‘ui teko susidurti ir su tokiais „specialistais“, kurie gebėdavo patekti į transą ir leisti mirusiesiems prabilti per juos tiesiogiai. O. Lodge‘ui ir jo žmonai mediumai tvirtino, kad žmogus, su kuriuo jie bendravo, buvo Raymondas. Esą, persikėlęs į mediumą sūnus pasakojo apie savo pomirtinį gyvenimą, apibūdino jį kaip žydintį sodą, po kurį laksto įvairiausi gyvūnai ir skrajoja nuostabūs paukščiai. Mediumų lūpomis Raymondas papasakojo, kaip jam gera ir koks jis laimingas. Kokiems gi tėvams nebūtų malonu šitai girdėti?
Lodge‘ams itin norėjosi tikėti, kad taip ir yra, ir jie nuoširdžiai tuo tikėjo. Per spiritizmo seansus kuriamą paveikslą įtikinamai papildė mediumų lūpomis kalbančios Raymondo dvasios pasakojimai apie susitikimus su seneliu ir kūdikystėje mirusiais broliu bei seserimi. Girdimi žodžiai bylojo, kad jiems visiems neišpasakytai gera. Buvo tvirtinama, kad kojos arba rankos per karą netekusiems žuvusiesiems pomirtiniame pasaulyje galūnės ataugdavo. Tiems, kurie sprogus minai buvo sudraskyti į gabalus, sekdavosi kiek sunkiau – „gijimo“ procesas užsitęsdavo, tačiau galop ir jie atgaudavo sveiką kūną.
„Nuolatos palaikau ryšį su Raymondu ir kitais kare žuvusiais jaunuoliais. Dvasiniu lygmeniu jie nėra mirę. Man papasakojo, kad gyvenimas anapus beveik toks pat kaip čia, tik daug geresnis“, – sakė O. Lodge‘as žurnalistams 1920-aisiais.
Panašiai su mirusiu sūnumi bendravo ir A. C. Doyle‘is. Spiritizmo seansą, per kurį pavyko tai padaryti, rašytojas pavadino aukščiausio lygio dvasine patirtimi. Remiantis jo prisiminimais, jausmas apėmė toks, tarsi kažkieno didelė ir stipri ranka būtų paglosčiusi galvą. Po akimirkos jis pajuto pabučiavimą į kakta, tiesiai virš antakių. Per seansą A. C. Doyle‘is paklausė sūnaus, ar jis laimingas, ir dvasia davė teigiamą atsakymą.
Laikraščių reporteriams A. C. Doyle‘is kalbėjo beveik tą patį, ką ir O. Lodge‘as, – kad sūnus jaučiasi laimingas, kad ten jam kur kas geriau ir t. t. Tame pasaulyje, esą, neegzistuoja skausmas, neliejamos ašaros, nevykdomi nusikaltimai ir apskritai nėra vietos blogiui. Rašytojas taip pat paminėjo, kad pažįsta begalę motinų, šiuo mistiniu būdu bendravusių su savo sūnumis. A. C. Doyle‘iui ir O. Lodge‘ui, kaip ir bet kuriam kitam tėvui, buvo ypač svarbu žinoti, kad šį pasaulį palikusiems jų vaikams klostosi kuo puikiausiai. Šie žymūs vyrai įtikėjo, kad tai tiesa.
O gal teisingiau būtų sakyti, kad juos įtikino? A. C. Doyle‘io ir O. Lodge‘o tvirtinimai, šiaip ar taip, tapo atspirties tašku begalei sukčių, kuriems nieko nereiškė pasinaudoti širdžiai brangių žmonių netektį išgyvenusių žmonių patiklumu. Gedintys piliečiai netrukus tapo apgavikų pragyvenimo šaltiniu.
Spiritistų ir mediumų demaskavimas
Tokio plauko vertelgų radosi visa galybė – nešvarūs jų darbeliai išsiplėtė iki neįtikėtino masto. Žymus iliuzionistas Harry Houdini nebegalėjo taikstytis su tokia padėtimi. Jis pasiryžo bet kokia kaina įrodyti, kad visi spiritistai ir mediumai tėra sukčiai ir aferistai, radę būdą, kaip pralobti iš žmonių širdgėlos.
Nepaisydamas ilgametės bičiulystės su A. C. Doyle‘iu, H. Houdini su trenksmu demaskavo apgaulę ir apgavikus mediumus. Iliuzionistas gerai žinojo, kaip atliekami įvairiausi triukai. Jis labai mėgo atskleidinėti žmonėms magiškų fokusų paslaptis, duodamas suprasti, kad jokios magijos juose, tiesą sakant, nėra. Taigi, už jį didesnį skeptiką spiritizmo klausimais sunku būtų ir įsivaizduoti. H. Houdini pradėjo lankytis spiritizmo seansuose, bendravo su įvairiais mediumais, ir visada juos demaskuodavo. Nepavyko surengti nė vieno seanso, per kurį H. Houdini būtų apgautas.
Savo knygoje „A Magician Among the Spirits“ (Burtininkas tarp dvasių) H. Houdini rašė štai ką: „Po 25-erių metų, skirtų nuodugniems tyrinėjimams, pareikalavusiems neįtikėtinų pastangų, galiu kompetentingai pareikšti, kad ryšio tarp mūsų ir dvasių pasaulio neįmanoma užmegzti jokiame seanse.“
1926-aisiais duoti parodymų H. Houdini buvo iškviestas į Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresą, mat tuo metu buvo svarstomas įstatymas dėl mediumų, būrėjų ir aiškiaregių veiklos uždraudimo Vašingtone. Vadinamųjų magų šutvės priešiškumas H. Houdini atžvilgiu buvo tiesiog neišmatuojamas. Manoma, kad jie tikrai galėjo prisidėti prie iliuzionisto žūties. Jis, šiaip ar taip, įrodė, kad tie apgavikai išvilioja milijonines sumas iš patiklių piliečių kišenių. Beje, H. Houdini bandė demaskuoti ir chiromantus bei astrologus.
Vidža (Ouija) lentelių išpopuliarėjimas
Pinigų arba noro kreiptis į mediumus profesionalus neturėję amerikiečiai prisiminė vadinamąsias Vidža lenteles. Savarankiškiems spiritizmo seansams skirti rinkiniai labai išpopuliarėjo. Nors lentelės buvo sukurtos dar 1890-aisiais, jų triumfo metais turėtume laikyti 3-iąjį praeito amžiaus dešimtmetį.
Daug nesigilinant galima pamanyti, kad tos lentelės tėra nekalti žaisliukai. Bet sužinojus, kokia galybė jas naudojusių žmonių pateko į psichikos klinikas arba, paprastai tariant, išsikraustė iš proto, nuomonė apie jas automatiškai pasikeičia. Dar rimčiau susimąstyti verčia informacija apie lentelių naudotojų savižudybes.
Vienos psichiatrinės ligoninės direktorius yra pasakęs, kad tai galima vertinti kaip savotišką natūraliąją atranką – juk Žemei gresia populiacijos krizė. Jis taip pat pareiškė, kad Vidža lentelė prie psichozės priveda kur kas greičiau nei visi mediumai ir būrėjai kartu sudėjus. H. Houdini Vidža lentelių naudojimą taip pat laikė tiesiausiu keliu į beprotybę.
Kai kurie žmonės, aišku, tvirtino sugebėję naudodami lenteles pabendrauti su mirusiais giminaičiais. Norėdami pagrįsti savo žodžius, jie pasakojo įvairiausias neva iš dvasių išgirstas istorijas.
Susidomėjimas spiritizmu tęsėsi ilgiau nei dešimtmetį. Visuotinis ažiotažas nuslūgo tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.