- Sveiki, Joe. Kai pradėjote groti Šefildo pabuose ir klubuose šešiasdešimtųjų pradžioje, vadinote save Vance Arnoldu. Iš kur atsirado šis vardas?
- Jį pats susigalvojau, gėda ir prisipažinti. Tačiau Šefilde visi turėjo tokius vardus - kaip kad Johnny Tempest ir „The Cadillacs“. Mes vadinomės „The Avengers“ ir kažkas kartą pasakė: „Geriau jau susigalvokite sau vardą“. Prisimenu, kartą sėdėjau, galvojau apie Eddy Arnold, seną country atlikėją, o Vance, man regis, buvo iš Elvio filmo.
- Ar kada jūsų auditorija sužinojo, kad esate dujų montuotojas, o ne Memfio rokenrolininkas?
- Vienas geriausių nutikusių dalykų buvo tada, kai montavau dujas. Dirbau kažkieno namuose, ir moteris pasakė savo vyrui: „Oho, pažiūrėk - mūsų dujas tvarko Vance!“
- Ką jūsų mama ir tėtis galvojo apie rokenrolą?
- Kartą pasiėmiau tėtį į „Rock Around the Clock“ su Bill Haley ir jis buvo absoliučiai šokiruotas. Jam tai buvo kažko naujo pradžia, ir jis buvo visiškai teisus. Eidavau linksmintis dėvėdamas tuos beprotiškus rokenrolinius drabužius, jis to niekada nesuprato. Iki tol, kol išgarsėjau.
- Ar galima dainuoti bliuzą nepažinus skausmo?
Tai emocija - būdas perteikti emociją. Tai labai paprasta forma, tačiau bėgant metams, vis labiau linkstu prie jos. Labai gražus būdas dainuoti.
- Iš kur atsirado jūsų unikalus šokio stilius?
- Jūs grojote Woodstocke, o tai iš filmo atrodo lyg pats blogiausias patyrimas visoje žemėje. Kaip jums ten patiko?
- Mums nusišypsojo sėkmė, nes užkopėme ant scenos išties anksti. Prireikė pusės pasirodymo vien tam, kad pamėgintume priartėti prie minios, prie to sąmonės tipo. Tu esi žmonių jūroje, ir žmonės nebūtinai yra čia tam, kad tave linksmintų. Atlikome Ray Charles „Let‘s Go Get Stoned“, žmonėms lyg ir patiko, taigi tądien išsisukome neblogai. Daugybė kitų muzikantų nepatyrė jokio džiaugsmo.
- Septintojo dešimtmečio pradžioje interviu teigėte: „Mano vadybininkas man sako, kad geriau neturėti daug pinigų banko sąskaitoje, kadangi tada prie tavęs nelenda prašytojai ir parazitai“. Ar jums buvo lengva skirtis su pinigais?
- Denny Cordell davė man Khalil Gibran knygą „Pranašas“, taigi mes visi persiėmėme ta filosofija, kad viską reikia atiduoti. Ir žmonės imdavo. Dešimt tūkstančių šen, dešimt tūkstančių ten. Su verslu nenorėjau turėti nieko bendro. Taigi daugeliu atvejų tai buvo mano paties kaltė. Tačiau taip pat buvo ir vyrai su dideliais cigarais bei rykliai. Ne tik aš, bet ir daugelis kitų muzikantų pakliūdavome į jų spąstus.
- 1972 metais vienas Australijos autorius apibūdino jus kaip „dar vienas iš tų apsiskarmaliavusių šou verslo keistuolių nešvariais plaukais“. Ar tai buvo pats blogiausias dalykas, kurį tik kas nors yra pasakęs apie jus?
- Nepatiko, kai mano judesiai buvo vadinami „spazminiais“. Manau, taip sakyti buvo pakankamai žiauru.
- Jums nereikėjo taikstytis su apkalbų žurnalų fantazijomis?
- Kai persikėlėme į Londoną, su savo mergina iš Šefildo turėjau nedidelį butą. „Little Help“ tapo numeriu 1. Nuėjau į Sloane aikštę nusipirkti laikraščio ir ten buvo krūva moksleivių mergaičių - jos pamatė mane kitoje gatvės pusėje ir pradėjo bėgti link manęs. Prisimenu tą siaubą, kai tos mergytės lėkė mano link. Mes ne itin praktikavome senąjį autografų dalijimo reikalą.
- Ką jums reiškė dainuoti Obamos inauguracijos metu?
- Man buvo keista, nes praradau savo balsą. Prisimenu, kaip mačiau senąjį George Bushą ateinant su žmona Barbara - jie labai aukšti. Ir čia išeinu ir pradedu krenkšti: „You are so beautiful...“ Stengiausi kaip įmanydamas, tačiau nepavyko. Prieš tai visą naktį dainavau su Sam Moore. Mes dainavome bliuzą...
- Teigėte, kad jūsų „You Can Leave Your Hat On“ versija yra striptizo šokėjų himnas nuo tada, kai buvo panaudota filme „Devynios su puse savaitės“. Ar kokia kita daina galėtų būti dujų montuotojų himnas?
- Ar koks nors kitas Cockeris buvo Jungtinės Karalystės Nr. 1?
- Cockeris? Žmogus vardu Cockeris? Ne.
- Les Cocker!
- O, tikrai?
- Taip, jis buvo Anglijos komandos 1970 pasaulio čempionato treneris ir jis dainavo jų single.
- Koks buvo dainos pavadinimas?
- „Back Home“.
