Merginos istorija tapo daugelio literatūros kūriniu siužetu. Grįžusi namo, jauna moteris gyveno kukliai, mokė vaikus, o Demonų sala iki šių dienų tebėra mįslė.
Kaip Marguerite de La Rocque de Roberval atsidūrė Demonų saloje ir ką ten patyrė
Ši istorija įvyko XVI a. Prancūzijoje. Marguerite ir jos pusbrolis Jeanas Francoisas Robervalis gyveno prabangoje, be rūpesčių. Mergina buvo vienintelė Robervalio pusseserė, vis tik jis buvo godus ir norėjo vienas valdyti visus turtus.
Prancūzijos karalius Pranciškus I buvo prielankus J. Robervaliui, o 1541 m. suteikė jam generolo leitenanto rangą ir išsiuntė į Naująją Prancūziją (dabartinė Kanados teritorija) – plėsti prancūzų kolonijų Šiaurės Amerikoje ir skleisti katalikų tikėjimo. J. Robervalis nutarė įkalbėti plaukti drauge pusseserę, juo labiau, kad kelionėje galimi visokie netikėtumai, ji gali dingti, o tada jis taptų labai turtingu žmogumi. Įdomu tai, kad Marguerite nedvejodama sutiko plaukti. Kelionės metu tarp jos ir vieno jaunuolio laive, Etienne Gosselino, užsimezgė romanas, mergina pastojo.
Tai buvo didžiulė gėda, bet tuo pačiu naudinga jos pusbroliui. Už bausmę merginą su jos mylimuoju ir vyresnio amžiaus tarnaite išlaipino prie Demonų salos. Marguerite maldavo pusbrolio pasigailėti, tačiau jis nesileido perkalbamas. Ištremtiesiems davė šautuvą, šovinių, peilį, Bibliją ir šiek tiek maisto.
Nevilties apimta trijulė stengėsi išgyventi saloje. Jie maitinosi uogomis, moliuskais, kartais pavykdavo nušauti nedidelį žvėrį. Naktimis jiems girdėdavosi keisti garsai, dejonės, vaidendavosi. Merginai pavyko išnešioti kūdikį ir pagimdyti, tačiau jis gyveno neilgai, nes motina beveik neturėjo pieno.
Praėjus kiek laiko po kūdikio mirties pasimirė senoji tarnaitė, šiek tiek vėliau – ir Marguerite mylimasis – sunkumai pakirto jiems sveikatą. Grafaitė liko visiškai viena saloje – jai teko išmokti apsiginti nuo laukinių žvėrių ir prasimaitinti. Saloje Marguerite pragyveno dvejus su puse metų.
Stebuklingas išgelbėjimas ir tolimesnis gyvenimas
Kartą pro Demonų salą plaukė banginių medžiotojai. Jie žinojo, kad sala visiškai negyvenama, todėl labai nustebo, pamatę krante jauną moterį su Biblija rankoje, apsigaubusią lokio kailiu. Pirmą kartą po daugelio laiko Marguerite pamatė žmones ir paprašė jų pagalbos. Banginių medžiotojai nuplukdė ją į Niufaundlendo salą prie Kanados, iš ten ji sėdo į laivą ir parplaukė į Prancūziją.
Greitai pasklido gandas apie paslaptingą Marguerite grįžimą, pati Prancūzijos karalienė Margarita de Valua susidomėjo jos istorija ir panoro ją pamatyti. Žinoma, kad jauna moteris papasakojo savo istoriją jos didenybei, o ši paliepė ją užrašyti.
Tolimesnis moters Robinzonės gyvenimas nebuvo pernelyg nuotykingas. Po visko, ką teko patirti, ji nusprendė pasitraukti iš viešumos. Ji apsigyveno Nontrone, atidarė nedidelę mokyklą, pati joje buvo viena iš mokytojų. Istorija nutyli, kur dingo jai priklausę turtai, kuriuos apgaule buvo pasisavinęs pusbrolis. Tikėtina, kad ji nesivėlė į konfliktą su giminaičiu ir viskas liko jam. Žinoma tiek, kad J. Robervalį ištiko žiauri mirtis – sulaukusį 60 m. jį mirtinai sumušė minia žmonių aikštėje Paryžiuje.
Ar Demonų sala egzistavo ir vis tik kur buvo Marguerite
Šios salos egzistavimą gaubia paslaptis. Žinoma, kad sala kažkiek laiko buvo žemėlapiuose, bet XVII a. ji išnyko ir daugiau niekas jos neaptiko. Kyla klausimas – jei sala tėra iliuzija, kur visą tą laiką buvo Marguerite? Istorikai spėja, kad tris ištremtuosius greičiausiai išlaipino Haringtono saloje. Jūrų istorikas Donaldas Johnsonas iškėlė kitą hipotezę – saloje netoli Bel Ailendo sąsiaurio, pro kurią turėjo plaukti laivas. Ir šūkavo ne demonai, o klykė saloje gyvenantys paukščiai.
Tiesa, tais laikais žmonės tikėjo, kad egzistuoja Demonų sala, kuri yra netoli Niufaundlando salos. Kalbėta, kad pro ją plaukiantys jūrininkai ne kartą ten matė vaiduoklių, demonų ir kad visus, norinčius išlipti saloje, sunaikindavo piktos dvasios, be to, salą nuolat gaubdavo rūkas, jame girdėdavosi šauksmai ir dejonės.
Iš tiesų saloje negyveno žmonės, vien plėšrūs laukiniai žvėrys. Daugelis to meto žmonių tikėjo, kad Demonų sala prakeikta, taigi, visus stulbino faktas, kad Marguerite liko ten gyva.
Marguerite de La Rocque istorija paskatino sukurti ne vieną kūrinį
Jaunos moters istorija negalėjo likti nepastebėta, pati karalienė Margarita de Valua, išklausiusi pasakojimą, vėliau sukūrė apsakymą, kuris įėjo į jos apsakymų rinkinį „L‘Heptameron“, išpublikuotą 1558 m. Po to apie jaunąją Robinzonę sužinojo visoje šalyje.
Marguerite istoriją aprašė ir tyrinėtojas Andre Thevet savo 1575 m. išleistuose savo kelionių pasakojimuose „Cosmographie du Levant“, daugelis poetų minėjo ją savo eilėraščiuose.