Kaip legendinis lietuvių partizanas maustė okupantus: pagarbą atidavinėjo net priešai, bet pražudė saviškiai

Telšių rajone pirmaisiais pokario metais partizanų veiklą ypač garsino tuometinis Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio vadas Zigmas Tomkevičius Tomkus. Apie jo žygius tada sklido tikros legendos, o jo vardą vieni tarė su pagarba ir pasigėrėjimu, kiti – su siaubu ir neapykanta.

Sako, kartą į Žarėnų valsčių užsuko aukštas, lieknas enkavedisto uniformą vilkintis kapitonas ir rusiškai pasiteiravo „Kak dela?“ Tada, pirmaisiais pokario metais, enkavedistai ir stribai dažnai landė po namus ir įstaigas, todėl valsčiaus darbuotojų jo pasirodymas nenustebino. Svečias patikrino visų dokumentus, pasidomėjo, kokios žmonių nuotaikos, kaip ūkininkai vykdo prievoles, ar valsčiuje nesiautėja banditai. Valandėlę pasikalbėjęs, iš pirmų lūpų sužinojęs apie padėtį valsčiuje, karininkas išėjo ir, sėdęs į lauke paliktą brikelę, nuvažiavo Varnių link.

Po kurio laiko vienas valsčiaus darbuotojas, tvarkydamas ant stalo buvusius popierius, kuriuos neseniai vartė tas kapitonas, po jais pamatė nedidelę popieriaus skiautelę. Perskaičius joje užrašytus žodžius, jam akys ant kaktos iššoko.

– Žiūrėkit, – baugiai atkišo jis lapelį savo bendradarbiams.

Šie smalsiai sukišo galvas. Ant lapelio buvo parašyta: „Čia buvo Tomkus“... Kaip minėjau, jo vardas tada plačiai skambėjo – vieni jį tarė su pagarba ir pasigėrėjimu, kiti – su siaubu ir neapykanta. Ir ne visada susitikimai su juo sovietinės valdžios aktyvistams baigdavosi šitaip intriguojančiai, ne visi atsipirkdavo lengvu išgąsčiu ir ne tik iš palikto raštelio suprasdavo, kas čia buvo...