Kaip okupacija pakeitė ukrainiečių gyvenimą: įsibrovėlius apmėtydavo akmenimis, bet už pasipriešinimą skaudžiai sumokėdavo

Okupacija primena potvynį. Vanduo ne visus namus pasiekia vienu metu. Pirmiausia užlieja kelius, kol susiduria su kliūtimi – siena arba tvora. Tada pradeda kilti, randa plyšius, smelkiasi tolyn ir gilyn, užgrobia vieną namą po kito kartu su viskuo, kas juose yra.

Trečdalyje Ukrainos teritorijos taip nutiko 2022 m. vasarį, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją. Kaip vanduo, sugriuvus užtvankai, RF kariuomenė veržėsi į plotus šalies šiaurėje, rytuose ir pietuose, naikindama viską, kas pasitaikė jos kelyje.

Žiūrint kadrus, fiksavusius invazijos pradžią, kai buvo užgrobti pirmieji Ukrainos miestai, neįmanoma išvengti palyginimų su tuo, kaip Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Ukrainą okupavo naciai. Daugumoje turimų 1941 m. vasaros filmų matyti, kad vietiniai gyventojai pasitinka okupantus su gėlėmis ir vėliavomis, mainais gauna šūsnis laikraščių ir labdaros paketus. Šios propagandinės scenos nacistinės Vokietijos ir fašistinių jos sąjungininkių gyventojams buvo pateikiamos kaip įrodymas, kad ukrainiečiai palankiai vertina okupaciją.

Rusijos propagandistai 2022-aisiais irgi iš visų jėgų stengėsi įrodyti, kad ukrainiečiai svetingai priima okupantus. Tačiau realybė buvo visai kitokia – įsibrovėliai sutikti ne su gėlėmis, o su antirusiškais plakatais, šūksniais „Eikite lauk iš Ukrainos žemės“ ir didžiuliu pasipriešinimu. Taigi Maskva turėjo griebtis kitų metodų, kad galėtų kontroliuoti užgrobtas teritorijas.