Į priešus – žodžiais, į save – kulka
Pokario metais partizanų platinamuose Žemaičių apygardos laikraščiuose „Malda girioje" ir „Laisvės balse“ žmonės rasdavo ne tik agitacinių straipsnelių, žinių iš užsienio, bet ir eilėraščių, pasirašytų Neringos, Vilnelės bei kitais slapyvardžiais. Viename jų – „Kas mes“ – autorė ugningai kalbėjo:
Pagirdyti raudom, pasotinti kančios,
Su meile nemaria ir amžinu kerštu
Mes einam per laukus, mes einame nakčia,
Mes einame rūsčiai dejuojančiu kraštu.
Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina,
Neklauskite, kas mes. Mes – laisvė ir kova!
Praeisime visur, kaip aidas, kaip daina,
Palaimins ir minės motulė Lietuva.
O mirštant neraudos mama anei sesuo.
Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys.
Pagalviu pasiliks sunkus laukų akmuo,
O patalu – kraujuotas gatvės grindinys.
Kiek daug čia pasakyta apie partizanus, apie jų dvasinę būseną, apie nuožmią kovą ir tragišką likimą. Taip rašyti galėjo tik Tėvynę karštai mylintis, laisvės trokštantis žmogus.
Tuos karštus, ugningus, dvasią keliančius eilėraščius rašė partizanė Irena Petkutė. Ji gimė, augo netoli Laukuvos (Šilalės raj.), gražaus pavadinimo Gulbių kaime, vidutiniokų, bet pavyzdingų ūkininkų šeimoje. Dar jaunystėje Ireną vadino tikra lietuvaite – mat, ji buvusi graži, ilgais garbanotais plaukais, dora, ne pagal amžių rimta, o svarbiausia – labai mylėjo Tėvynę Lietuvą, skaudžiai pergyveno sovietinę okupaciją. Mokykloje anksti išryškėjo jos kaip literatės talentas. Tik rašė ji ne apie meilę ar žydinčias pievas, kaip kiti bendraamžiai, o apie laisvės ilgesį, apie sunkią Tėvynės padėtį.
Apie šios mergaitės pažiūras išgirdo ir partizanai. Per buvusią Irenos mokslo draugę Teresę Rubšytę, kuri taip pat rašė eilėraščius ir spausdino juos partizanų laikraščiuose, jie paprašė, kad Irena ir jiems ką nors parašytų. Mergaitė mielai sutiko, tarsi ir laukė to pasiūlymo. Taip prasidėjo Irenos Petkutės bendradarbiavimas partizanų spaudoje.
Baigusi Laukuvos vidurinę mokyklą Irena pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Medingėnų septynmetėje mokykloje, netoli savo tėviškės. bet ir toliau bendradarbiavo partizanų spaudoje. Kai sovietinis saugumas pagaliau iššifravo, kas slepiasi po Neringos arba Vilnelės slapyvardžiais, Irena išėjo pas partizanus. Tada rezistencinė kova jau buvo pradėjusi gesti, miškuose buvo likęs vos vienas kitas partizanas. Rodos, ko reikėjo tikėtis?.. Bet geriausiems Irenos eilėraščiams, parašytiems 1953 metais, vis dar būdingas pirmųjų pokario metų rezistencijos kovotojų ryžtas. Štai paskaitykime jos eilėraštį „Nepalūšim!“, išspausdintą ,„Laisvės balso“ 1953 m. kovo 20 d. numeryje:
Kraujas teka, kraujas karštas,
Kraujas brolio, kraujas draugo.
Šitas kraujas šaukias keršto,
Iš to kraujo laisvė auga.
Klupsim, stosimės ir eisim,
Laisvėn eisim ligi kapo.
Kai su priešu atsiteisim,
Grįšim nemirtingais tapę!