Į Turuchansko sritį ištremtas Džiugašvilis poliariniame rate praleido ketverius metus. Per tą laiką susilaukė mažiausiai dviejų vaikų, iš kurių vienas mirė kūdikystėje, o antras – Aleksandras Davydovas – gyveno iki 1987 m. Gali būti, kad Džiugašviliui būtent tremtyje kilo mintis, kad JAV galima pasiekti per Šiaurės ašigalį. Sparčios mokslo ir technologijų pažangos eroje brendusį ekstremistą išlaisvino 1917-ųjų perversmas, kurio sūkuryje ir sumaištyje Josifas ėmė ramiai ir sistemiškai kurti savo grupę partijoje, irdamasis bolševikų olimpo link.
1923 m. balandžio 12 d. Stalinas gavo aukščiausią valdžią. Tądien Politbiuras priėmė sprendimą: „Įpareigoti užsienio reikalų ir karinės žvalgybos Liaudies komisariatus, kad Politbiurui svarstant ypač slaptus klausimus, pateiktų informaciją raštu, iš anksto aptarę su Centro komiteto sekretoriatu“, t. y. su Džiugašviliu. Nuo tos akimirkos Sovietų Sąjungoje, tiksliau tariant, gal net visoje planetoje, nebuvo žmogaus, turinčio tiek daug informacijos, kiek gaudavo jis.
