Katastrofa, įvykusi 1912 metų balandžio 14-ąją, nusinešė šimtus žmonių gyvybių. O tuos keleivius, kuriems pavyko išsigelbėti, visą likusį gyvenimą persekiojo šios nelaimės siaubas. Biography.com domėjosi, kaip susiklostė jų gyvenimai.
1. Elizabeth Shutes
Elizabeth Shutes „Titaniku“ plaukė su viena šeima, kurioje dirbo guvernante. Tuo metu jai buvo 40 metų. Ji pateko tarp tų keleivių, kuriems iš karto po susidūrimo su ledkalniu buvo liepta skubiai palikti savo kajutes ir bėgti į viršutinį denį. Vėliau ji aprašė chaosą, kuris tvyrojo gelbėjimosi valtyje prieš pasirodant „Carpathia“: „Sunku nupasakoti žodžiais, kas vyko gelbėjimosi valtyje. Joje atsidūrę žmonės nebuvo vieningi. Panika, chaosas ir baimė užgožė paskutinius sveiko proto likučius. Mūsų vyrai nieko nežinojo apie žvaigždžių padėtis ir neišmanė, kaip reikėtų irkluoti kartu. Vanduo buvo toks šaltas, kad jie nebegalėjo valdyti rankų ir tiesiog paleisdavo irklus. Netrukus du irkluotojai atsidūrė už borto. Šių vyrų rankos buvo pernelyg sustirusios, kad jie išsilaikytų...
„Per vandens paviršių aidėjo siaubingos dejonės – skęstančių žmonių aimanos. Situacija priminė kvailą sapną, kuris, atmerkus akis, turėjo pasibaigti. Tačiau šis košmaras buvo realus. Viskas, apie ką galėjau tuo momentu galvoti, buvo beprasmė „Titaniko“ prabanga, kuriai buvo suteikta pirmenybė gelbėjimosi valčių ir kitų saugumo priemonių atžvilgiu“.
2. Laura Mabel Francatelli
Laura Mabel Francatelli, 30 metų sekretorė iš Londono, lydėjusi ledi Daff-Gordon su vyru, kiek vėliau aprašė dramatišką „Carpathia“ pasirodymą: „Prašvitus, kai maždaug už 4 mylių pamatėme to laivo šviesas, pradėjome irkluoti kaip išprotėję, apiplaukdami ledkalnius tarsi kalnus. Galiausiai, maždaug 6:30 ryto, mus paėmė brangioji „Carpathia“. Mūsų valtis prieš šį milžiną atrodė tarsi dulkė. Tuomet mane ištiko silpnumo momentas. Jie nuleido virvines sūpuokles, kuriose sėdėti su gelbėjimosi liemene buvo labai nepatogu. Jie pradėjo mane kelti palei laivo šoną. Ar galite įsivaizduoti, kaip siūbuojate ore virš vandens? Aš tiesiog užsimerkiau, tvirtai įsitvėriau ir klausinėjau savęs: „Ar aš saugi?“. Galiausiai pajutau tvirtą ranką, kuri įtraukė mane į laivą...“.
3. Charlotte Collyer
Keleiviai, kuriems nusišypsojo laimė būti išgelbėtiems garlaivio „Carpathia“, po kelių dienų atplaukė į Niujorką, kur pradėjo karštligiškai ieškoti savo artimųjų. Jie beviltiškai tikėjosi, kad jie taip pat buvo išgelbėti. Ch. Collyer, antros klasės keleivė, kuriai šios nelaimės metu buvo 31 metai, vėliau aprašė, ne tik kaip ieškojo savo vyro, bet ir kas vyko tą tragišką naktį.
„Iš visų jėgų įsitvėriau Harvey rankos, nenorėdama be jo sėsti į gelbėjimosi valtį. Tačiau aplinkui visi tik ir šaukė, kad pirmiausia sodinamos moterys ir vaikai. Staiga kažkoks jūreivis sugriebė mane kartu su dukra ir tikrąja to žodžio prasme įsviedė į gelbėjimosi valtį“, – prisiminė ji.
Po savaitės, kai su savo dukra Ch. Collyer atplaukė į Niujorką, ji pamėgino susirasti savo vyrą. „Beveik nebuvo žmogaus, kuris nebūtų praradęs vyro, vaiko ar draugo. Gal jis yra tarp saujelės išgelbėtųjų? ... Aš bandžiau ieškoti savo vyro ir tvirtai tikėjau, kad jis atsidūrė vienoje iš gelbėjimosi valčių. Tačiau jo ten nebuvo“, – rašė ji. Ch. Collyer beliko pranešti tragišką žinią savo anytai. „Brangioji mano mama, nežinau, kaip tau parašyti ir ką pasakyti. Kartais atrodo, kad išprotėsiu. Tačiau, brangioji, kaip man beskaudėtų širdį, ją skauda ir dėl tavęs, nes jis buvo tavo sūnus ir geriausias iš visų, kurie kada nors gyveno...“.
Po dvejų metų Ch. Collyer mirė nuo tuberkoliuzės.
4. Lawrence`as Beesley
Lawrence`as Beesley, jaunas našlys ir gamtos mokslų profesorius iš Londono, paliko savo jauną sūnų namuose, o pats leidosi į kelionę „Titaniku“, kad aplankytų Toronte gyvenantį brolį. Praėjus devynioms savaitėms po katastrofos, L. Beesley išleido garsiuosius memuarus „The Loss of the S.S. Titanic“ („Titaniko pražūtis“). Šioje knygoje buvo daug griežtų rekomendacijų, kaip išvengti panašių nelaimių ateityje. Jis taip pat turėjo svarių priežasčių nebetikėti tam tikrais prietarais. „Daugiau niekada nesakysiu, kad skaičius 13 yra nelaimingas. Būtent 13-ta gelbėjimosi valtis buvo geriausia, kas įvyko mano gyvenime“.
5. Bruce`as Ismay
„White Star Line“ valdybos pirmininkas Bruce`as Ismay įsėdo į gelbėjimosi valtį, visapusiškai pasirūpinęs savo saugumu. Už tai jis sulaukė rūsčios visuomenės ir spaudos kritikos, kuri šiam anglų verslininkui pažėrė šimtus kaltinimų. Ant B. Ismay galvos iš visų pusių liejosi priekaištai, prakeiksmai ir nuoskaudos. Nors jis skelbė, kad pirmiausia į valtis sodinamos moterys ir vaikai, pats pažeidė šią taisyklę ir, bandydamas išgelbėti savo kailį, paliko kartu su laivu nuskęsti šimtus moterų bei vaikų. Jis įnirtingai neigė šį kaltinimą ir bandė įtikinti žiniasklaidą, kad tuo metu, kai sėdo į valtį, aplinkui nebuvo nė vienos moters ar vaiko.
Po šios katastrofos B. Ismay atsitraukė nuo verslo reikalų ir su žmona persikėlė į Airiją, kur pradėjo gyventi uždaresnį gyvenimą. Netrukus jam buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, dėl kurio teko amputuoti dalį kojos ir likusį gyvenimą praleisti neįgaliojo vežimėlyje. B. Ismay mirė nuo insulto, sulaukęs 74 metų.
6. Eva Hart
Evai Hart „Titaniko“ katastrofos metu buvo 7 metai. Ji kartu su savo tėvais plaukė antrąja klase ir šios tragedijos metu neteko savo tėčio. Tačiau ji toliau gyveno aktyvų gyvenimą ir dažnai kalbėdavo apie „Titaniko“ katastrofą bei savo požiūrį į gyvenimą. „Mano sutikti žmonės dažnai nustemba, kad aš nebijau keliauti traukiniais, automobiliu, lėktuvais ar laivais. Jiems atrodo, kad vien nuo minties apie kelionę turėčiau pradėti virpėti iš baimės. Jei taip būtų, seniai būčiau mirusi iš išgąsčio. Gyventi reikia negalvojant apie galimus pavojus ar tragedijas, tykančias už kampo“, – rašė ji.
7. Molly Brown
Molly Brown, amerikiečių aukštuomenės atstovė, kurios vyras susikrovė turtus iš kalnakasybos verslo, garsėjo ekstravagantiškomis skrybėlėmis ir žavingu būdu. Nors M. Brown mėgavosi turtais, ji daug aukojo labdarai, gynė moterų bei vaikų teises ir daug kalbėdavo apie švietimo svarbą. Nors artimiausiems žmonėms ji buvo žinoma kaip Maggie, po savo mirties ji buvo praminta „Neskęstančiąja Molly Brown“ – tokią pravardę jai pelnė jos drąsa ir heroiškumas „Titaniko“ katastrofos metu. Anot įvairių šaltinių, M. Brown padėjo susodinti žmones į gelbėjimosi valtis, o vėliau ėmėsi valdyti savo pačios valtį (gelbėjimosi valtis nr. 6). Taip pat sakoma, kad M. Brown, kurią 1997 metų filme „Titanikas“ suvaidino Kathy Bates, keletą kartų grįžo į tragedijos vietą ieškoti išgyvenusių žmonių. Tačiau patikimų duomenų, kad taip iš tikrųjų buvo, nėra.
8. Cosmo ir Lucy Duff-Gordon
Kaip ir B. Ismay, britų aukštuomenės pora, seras Cosmo ir ledi Lucy Duff-Gordon, liūdnai pagarsėjo tuo, jog išsigelbėjo iš „Titaniko“. Ši sutuoktinių pora buvo viena pirmųjų, atsidūrusių pirmoje gelbėjimosi valtyje. Ledi Duff-Gordon, garsi tų laikų britų mados dizainerė, vėliau pasidalijo savo prisiminimais: „Atrodo, kad visi veržėsi į tą valtį. Keli vyrai, kurie mėgino į ją patekti, atsitraukė šonan, kai kapitonas Smithas pagrasino jiems revolveriu, o dar keli buvo nušauti, kol pavyko atkurti tvarką. Pamenu, kaip kažkas pastūmė mane vienos valties link ir padėjo į ją įsėsti“.
Tuo tarpu Amerikos spauda užsipuolė serą Cosmo, kad jis nepakluso taisyklei pirmiausia sodinti į valtis moteris bei vaikus. Tačiau turtingas žemvaldys, kaip ir B. Ismay, tvirtino, kad sėdant į valtį nesimatė jokių moterų ir vaikų. Jis taip pat sulaukė kaltinimų, esą mėgino papirkti savo gelbėjimosi valties įgulą, kad ši netrauktų iš vandens gyvų žmonių – turtuolis būgštavo, kad jie apvers valtį (Cosmo valtimi plaukė tik 12 žmonių, nors ji buvo skirta 40 keleivių).
Įdomu tai, kad 1915 metais ledi Duff-Gordon išvengė dar vienos jūrų lainerio katastrofos, kai atšaukė savo kelionę laivu „Lusitania“, kurią paskandino vokiečių torpeda.
9. Millvina Dean
Millvina Dean buvo jauniausia išgyvenusi „Titaniko“ keleivė – katastrofos metu jai tebuvo du mėnesiai. Ji taip pat tapo ilgiausiai gyvenusia ir paskutine mirusia „Titaniko“ keleive – šį pasaulį M. Dean paliko 2009 metais. M. Dean, jos vyresnysis brolis ir tėvai plaukė trečiąja klase. Ši britų šeima planavo emigruoti į Kanzasą, kur M. Dean tėvas ketino kartu su giminaičiais atidaryti tabako krautuvę.
Tačiau į „Titaniką“ atsitrenkęs ledkalnis visiems laikams pakeitė jų gyvenimo kryptį. Nors M. Dean, jos broliukas ir motina buvo tarp pirmųjų trečios klasės keleivių, kuriems pasisekė įsėsti į gelbėjimosi valtį, M. Dean tėtis žuvo ir jo palaikai niekada nebuvo rasti.
Po šios katastrofos išsigandusi M. Dean motina atsisakė verslo planų ir su abiem vaikais grįžo į Angliją. Jos dukrelė kurį laiką buvo tapusi žiniasklaidos dėmesio objektu.
Savo vėlesniame gyvenime M. Dean aktyviai rūpinosi „Titaniko“ aukų atminimu. Ji mirė 2009 metais, būdama 97 metų, ir tapo paskutine šį pasaulį palikusia keleive, kuriai buvo pasisekę išgyventi vieną tragiškiausių ir garsiausių katastrofų komercinės laivininkystės istorijoje.