Sovietinėje santvarkoje laiminga, nerūpestinga vaikystė buvo garantuojama toli gražu ne visiems. Jei šeimos galvą apkaltindavo tėvynės išdavimu, dažniausiai tai reikšdavo, kad nukentės visa šeima.
1937 m. buvo pasirašytas įsakymas, kuriame buvo kalbama apie teistųjų už tėvynės išdavimą žmonų ir vaikų represijas. Masinės šio laikotarpio represijos palietė visus gyventojų sluoksnius, ir tėvynės išdavikai, ir liaudies priešai, ir netgi užsienio šnipai niekuo nesiskyrė nuo eilinių Sovietų sąjungos gyventojų. Jie kūrė šeimas, augino vaikus, ėjo į darbą – bent jau tol, kol atvykdavo juos suimti.
Dokumente buvo tiksliai apibrėžta veiksmų seka – kontrrevoliucionierių žmonas suimdavo, o jų vaikus, likusius iš karto be abiejų tėvų, turėdavo apgyvendinti valdiškose įstaigose. Kiekviename mieste buvo įkurti specialūs priimamieji – įstaigos, į kurias atveždavo vaikus prieš išsiuntimą į vaikų namus. Priimamuosiuose vaikai išbūdavo įvairiai – nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Atvežtus į laikinojo apgyvendinimo įstaigą vaikus iš karto nuskusdavo plikai, paimdavo pirštų atspaudus, ant kaklo pakabindavo pakabutį su numeriu. Brolius ir seseris dažniausiai išskirdavo, neleisdavo jiems bendrauti. Kuo tokie priimamieji skyrėsi nuo gulagų? Iš esmės tik tuo, kad prižiūrėtojos, tiksliau, auklėtojos dažniausiai būdavo moterys. Tiesa, sulaikymo sąlygos nuo to netapdavo geresnės.
Su liaudies priešų vaikais atitinkamai ir elgdavosi
Vaikus skusdavo plikai ne tik priėmimo, sulaikymo įstaigose, bet ir vėliau gulaguose. Vaikus, kaltus tik tuo, kad gimė tose, o ne kitose šeimose, augino visuotinės neapykantos, fizinių bausmių ir pajuokų sąlygomis. Auklėtojas galėdavo prilupti už duonos trupinius drabužio kišenėje, jei kildavo įtarimas, kad vaikas slepia duoną, ruošdamasis pabėgti. Pasivaikščiojimų metu ant vaikų pildavosi pašaipos, juos apšaukdavo priešais.
Iš liaudies priešų šeimų paimti vaikai buvo laikomi potencialiais liaudies priešais, todėl visapusiškai jiems daromas spaudimas buvo laikomas auklėjamąja priemone. Augant tokiomis sąlygomis, buvo praktiškai neįmanoma išlikti šiltu, sąžiningu ir padoriu žmogumi. Mažieji vaikų namų gyventojai buvo pikti, o aplinkinį pasaulį laikė priešišku.
Dėl to kilo nauja nusikaltimų banga ir atsirado naujas terminas – „socialiai pavojingi vaikai“, kuriuos siekta perauklėti. Tuometinėje Sovietų sąjungoje perauklėjimas vyko specialiai įsteigtuose vaikų namuose su griežtesne disciplina, skirtuose sunkiems paaugliams. Į socialiai pavojingų vaikų kategoriją galėjo patekti bet kuris vaikas.
Apskritai tuo laikotarpiu nusikalstamumas padidėjo ne vien dėl represuotųjų vaikų, bet ir dėl sunkios padėties šalyje, dėl žemo socialinio palaikymo lygio, vadinamojo išbuožinimo ir perspektyvų imtis savos veiklos, verslo nebuvimo.
Vaikų gulagas
Vėliau pasirodė dar vienas įsakymas – vaikų namų auklėtojams prisidėjo ir pareiga sekti, ar tarp auklėtinių nesijaučia antisovietinių nuotaikų. Jei vyresni nei 15 metų vaikai staiga imdavo demonstruoti antisovietines nuotaikas, juos perkeldavo į pataisos lagerius. Tuometinėje SSRS pastebimas pomėgis perkelti atsakomybę – nubausti galėdavo ir auklėtoją, kuris laiku neįskundė auklėtinio.
Į lagerių sistemą – gulagą patekusius paauglius sujungdavo į tam tikrą įkalintųjų grupę. Iki lagerio vaikus gabendavo atskirai nuo suaugusiųjų, o bandymo pabėgti atvejais sargybiniams nebuvo leidžiama naudoti ginklų.
Nepilnamečiai gulaguose gyveno tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi. Neretai juos apgyvendindavo bendrose kamerose su kitais nuteistaisiais. Augdami tokioje aplinko vaikai galutinai netekdavo vilties, nebesitikėdavo geresnio gyvenimo. Būtent nepilnamečiai buvo žiauriausia kategorija, kuri nesugebėjo grįžti į įprastą gyvenimą, prisitaikyti prie jo. Dauguma buvo susidūrę tik su kalėjimais ir pažeminimais, jie tapdavo nusikaltėliais ir taip tik patvirtindavo teoriją apie liaudies priešų vaikus.
Ištrinti iš atminties
Įstatymai nedraudė „priešų“ šeimose gimusių vaikų atiduoti auginti giminaičiams, jei šie buvo paklusnesni visuomenės elementai. Tiesa, giminaičiams tai reiškė grėsmę savai šeimai ir savo vaikų gerovei. NKVD darbuotojai kruopščiai tikrindavo tokių šeimų patikimumą – juos praktiškai sekdavo, tikrindavo jų interesus, bendravimo ratą, aiškindavo, kodėl jie puoselėja šiltus jausmus liaudies priešų vaikams.
Perimti giminaičių vaikų globą buvo galima tik iki šiems patenkant į vaikų namus, t. y. tai padaryti reikėjo labai greitai. Paimti vaiką iš vaikų namų buvo kur kas sunkiau, be to, daugeliui vaikų pakeisdavo pavardę, tėvavardį, kad niekas jų nebesietų su tėvais ir su šeima. Galiausiai pavardė galėjo būti neteisingai užrašyta.
Pagal tą patį įsakymą, vaiko iki pusantrų metų motina galėjo pasiimti jį į lagerį. Viena vertus, abejotina perspektyva, kita vertus, tai buvo geriau, nei išsiskyrimas su motina. Todėl daugelyje pataisos darbų lagerių atidarydavo savotiškus vaikų darželius.
Tie vaikų darželiai dėl daugelio veiksnių ir aplinkybių nebuvo komfortiška vieta vaikams. Visų pirma, pataisos lageriai dažniausiai būdavo įkuriami nepalankaus klimato vietovėse. Vežant daugelis vaikų susirgdavo, kiti susirgdavo atvykus. Labai svarbus buvo lagerio darbuotojų ir medicinos seselių požiūris į vaikus ir į jų motinas. Lageriuose tarp vaikų dažnai kildavo ligų protrūkių, kurie baigdavosi dideliu mirštamumu – 10–50 proc.
Turint omenyje, kad, esant tokioms sąlygoms, vaikai praktiškai kovodavo dėl išlikimo, nebuvo nė kalbos apie adekvatų vystymąsi.
Dauguma 4 m. sulaukusių vaikų dar nemokėdavo kalbėti, emocijas reikšdavo šauksmais, verkimu. Vaikai augo be galo sunkiomis sąlygos, o vienai auklei tekdavo prižiūrėti 17–20 vaikų. Dažnai šis faktas tapdavo nepaaiškinamo žiaurumo priežastimi.
Mažesnieji vaikai tiesiog gulėdavo lovelėse, buvo draudžiama imti juos ant rankų, su jais bendrauti. Jiems tik keisdavo vystyklus ir maitindavo – kitokio bendravimo nebuvo, taigi nieko keisto, kad vaikai ilgai neišmokdavo kalbėti.
Šių vaikų motinas išsiųsdavo į pataisos darbų lagerius, kad jos „pasitaisytų“, tam ir būdavo skiriamas laikas. Krūtimi maitinančioms moterims leisdavo pabendrauti su savo vaikais 15–30 min. kas keturias valandas. Pasibaigus žindymo laikotarpiui, motinoms vis rečiau ir rečiau leisdavo matytis su vaikais.
Jei, sukakus ketveriems metams, vaiko motinai dar nebūdavo pasibaigęs bausmės laikas, jį išsiųsdavo giminaičiams arba į vaikų namus, kur laukdavo nauji išbandymai. Vėliau vaiko gyvenimą su motina sutrumpino iki dvejų metų. Galiausiai vaikų gyvenimą lageriuose ėmė laikyti moterų darbingumui trukdančia aplinkybe ir jį sutrumpino iki vienerių metų.
Vaikų išvežimas iš lagerio buvo tarsi slapta operacija. Juos išgabendavo paslapčiomis, naktį, tačiau lageriuose vis tiek aidėdavo motinų ir vaikų verksmai.
Moters byloje po to atsirasdavo įrašas, kad vaikas atimtas ir išvežtas į specialią įstaigą, tik nebūdavo nurodomą, į kokią. Todėl išėjusioms į laisvę moterims būdavo labai sunku surasti vaikus.
Daugybė nereikalingų vaikų
Nepilnamečių sulaikymo namai ir vaikų namai buvo pilnutėliai. 1938 m. iš represijas patyrusių tėvų buvo atimta beveik 20 tūkst. vaikų – neskaitant beglobių, išbuožintų valstiečių vaikų ir tikrų našlaičių. Vaikų namai ir kitos valdiškos įstaigos, kuriose atsidurdavo vaikai, buvo katastrofiškai perpildyti, todėl tapdavo kovos už būvį vieta, ten klestėdavo nusikalstamos nuotaikos.
Pavyzdžiui, mažesniame nei 15 kvadratinių metrų kambaryje, gyvendavo 30 vaikinų. Lovų trūko, o kambaryje gyveno 18-mečiai recidyvistai, kėlę baimę visiems likusiems. Jų pramogos buvo kortos, muštynės, tarpusavio rietenos ir grotų trankymas. Elektros nėra, indų nėra (valgydavo rankomis iš puodų), dažnai išsijungia šildymas.
Maitinimas buvo varganas – trūko riebalų, cukraus, dažnai net duonos nebūdavo. Vaikai buvo išsekę, dažnai masiškai sirgdavo, dažnos ligos buvo tuberkuliozė ir maliarija.
Dar iki šių aprašomų įvykių pradžios buvo išleistas SSRS sovietinio liaudies komiteto potvarkis „Apie kovos su nusikalstamumu tarp nepilnamečių priemones“, kuris iš esmės pakeitė tuometinį Baudžiamąjį kodeksą. Pagal šį potvarkį, vaikams nuo 12 m. buvo galima taikyti visas bausmių už vagystes, žmogžudystes ir prievartą priemones. Išpublikuotame dokumente tai nebuvo nurodyta, tačiau „visiškai slaptai“ prokurorams ir teisėjams buvo paaiškinta, kad „visos priemonės“ reiškia ir sušaudymą.
1940 m. šalyje buvo jau apie penkiasdešimt nepilnamečių nusikaltėlių kolonijų. Sprendžiant iš išlikusių įrašų, ten buvo tiesiog pragaras žemėje. Į tas kolonijas už įvairius nusižengimus patekdavo ir jaunesnių vaikų, kurie slėpdavo savo amžių. Milicijos protokoluose būdavo užrašoma „maždaug 12 m. vaikas“, nors tam vaikui būdavo vos aštuoneri.
Iki 1940 m. paauglius lageriuose laikydavo kartu su suaugusiais nuteistaisiais, tik jie dirbdavo šiek tiek mažiau. 14–16 m. paaugliai dirbdavo po 4 val. per dieną, dar tiek pat laiko turėdavo skirti mokslui, savišvietai, nors tam specialių sąlygų praktiškai nesudarydavo. O sulaukus 16 m., darbo diena pailgėdavo dviem valandomis.
Vaikai patekdavo į lagerius dėl pačių įvairiausių priežasčių – kartais jos būdavo menkos, bet už jas įkalindavo ir paauglius, ir suaugusiuosius. Buvę nuteistieji pasakojo, kad visiška našlaitė, 11 m. Mania (jos tėvą sušaudė, o motina buvo mirusi) atsidūrė lageryje, nes pasiskynė svogūnų laiškų. Už tai ją nuteisė pagal straipsnį „grobstymas“, tiesa, ne dešimčiai metų, o tik vieneriems. Kitos, jau 16 m. sulaukusios paauglės kartu su suaugusiais kasė prieštankines slėptuves, o prasidėjus bombardavimui pasislėpė miške, o ten sutiko vokiečių kareivių, kurie geraširdiškai pavaišino jas šokoladu. Grįžusios pas saviškius naivios paauglės apie tai pasisakojo ir buvo išsiųstos į lagerį.
Vaikams, kuriems tėvų suėmimo metu buvau daugiau nei 15 m., taikydavo kitokias taisykles. Neva jie savo šeimose jau buvo spėję persiimti buržuazinėmis ir antisovietinėmis nuotaikomis, todėl juos iš karto pripažindavo socialiai pavojingais, teisdavo, o vėliau išsiųsdavo į lagerį.
Kad būtų galima pateikti kaltinimus, reikėdavo, kad paauglys dėl ko nors prisipažintų. Taigi dažnai paauglius kankindavo – versdavo po kelias valandas stovėti ant kėdės, liepdavo valgyti sūrią sriubą ir neduodavo vandens, apklausdavo naktimis, neleisdavo miegoti. Tokių apklausų rezultatai buvo akivaizdūs – NKVD darbuotojai skirdavo vaikams ilgą įkalinimo laiką už sunkius nusikaltimus.
Mažai kalbama apie tai, ką išgyveno to laikotarpio vaikai ir paaugliai. Didelė dalis duomenų buvo įslaptinta, dalis nebuvo susisteminta, įtraukta į apskaitas. Be to, pavardžių, tėvavardžių keitimas ir kitos, atimančios iš žmogaus šaknis, priemonės davė rezultatų – nebūdavo įmanoma sužinoti, kad vaikas yra represuotų tėvų sūnus ar duktė. Be to, ir patys vaikai tai slėpdavo, suprasdami, kad tai – dėmė visam gyvenimui.