„2–3 metus iki kareivinių atidarymo kiekvieną dieną pravažiuodama vis galvodavau, gal ir faina būtų vieną dieną dirbti čia. Bet kaip įsidarbinti karinėje sistemoje, jei pati nesi karė? Aktyviai ieškojau informacijos kol galiausiai vieną dieną radau darbo pasiūlymą“, – sakė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione Visuomenės informavimo specialiste dirbanti Irma Krušienė.
– Kokia buvo pradžia darbe su kariškiais?
– Pradžia nebuvo itin lengva, bet, manau, tai normali būsena kiekvienam, išėjus iš komforto zonos. Gal ir kiek sunku buvo priprasti prie „tamsta“ ir kitų kreipinių. Kartais nežinai, kaip kreiptis, bet stengiuosi palaikyti etiketą. Kiekviena diena yra žingsnis perlipti per save, bet tai ir yra didžioji šio darbo magija. Labai džiaugiuosi tapusi šios didelės bendruomenės dalimi.
Daug žmonių nusiteikę, jog miesteliuose negalima nieko pasiekti, nėra darbo, nėra pramogų. Nesutinku. Jeigu labai nori, tai ir mažame miestelyje gali save rasti. Taip pat ir darbe, kiekvienas turi atrasti tai, kas patinka, ir nesvarbu, ar tu esi didelės bendruomenės dalis, ar mažos kaimelio parduotuvėlės pardavėjas.
– Ar sudėtinga bendrauti su kariškiais, jei esi civilis?
– Pasaulis yra margas. Visi turim savus charakterius, savus principus. Esu tokios nuomonės, kad negalima vertinti žmogaus vien pagal jo žvilgsnį, išsilavinimą ar aprangą. Manęs nebaugina nei kariška apranga, nei patys kariškiai.
Kariškiai – tokie patys žmonės kaip ir mes: vieni labiau įsileidžia į savo erdvę, kiti galbūt laikosi atstumo, o tretiems galbūt reikia daugiau laiko pažinti tave kaip asmenį. Manau, kad viskas priklauso nuo asmenybės.
– Kaip šeima reagavo, kai įsidarbinote į Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną?
Geriau paklauskite, kaip vyras reagavo. Prisipažinsiu – pradėjusi dirbti batalione šį klausimą nuolat girdėjau iš draugų ir pažįstamų. Negaliu pasakyti, kodėl? Gal dėl to, kad prieš tai dirbau moterų kolektyve, o batalione – daugiau vyrų. O gal tiesiog norėta „išbandyti“ mano vyro reakciją.
Viena iš esminių mūsų su vyru tvirtų santykių dalis yra pasitikėjimas. Esame santuokoje 10 metų, iš viso 18 metų drauge, turime du sūnus, tad manome, kad esame pakloję tvirtą pamatą mūsų santykiuose. Darbas lieka darbu, o šeima lieka šeima. Beje, kariuomenėje dirba ir tarnauja tikrai nemažai moterų.
– Kaip suderinate darbą ir mamos pareigas?
Kai labai nori, viskas įmanoma. Esu mama, žmona kaip ir visos, negaliu savęs laikyti kažkokia išskirtine. Mūsų vaikai labai aktyvūs, lanko ir meno mokyklą, ir sporto mokyklą, įvarius būrelius, tai stengiuosi, kad visur spėtų. Neneigsiu, pietų pertrauka dažnai būna išnaudojama ,,Mama taxi“ paslaugoms. Bet šiais laikais dauguma šeimų taip gyvena.
Žinote, didelių darbų sėkmė dažnai priklauso nuo smulkmenų, tai mano sėkmės sudedamoji dalis yra mano vyro palaikymas ir mano šeima.
– Kaip pasikeitė vietinių gyvenimas, pastačius naują karinį miestelį?
– Žinoma, nuomonių yra įvairių, bet mūsų karinis miestelis užkariauja pagarbą tarp vietinių. Gyvenu Pajūryje su šeima, čia vyras gimęs ir užaugęs. Mums, kaip ir visiems Pajūrio miestelio gyventojams, rūpi mūsų miestelio grožis ir išskirtinumas, tad žinia apie planuojamą statyti karinį miestelį palietė visus.
Tačiau, sutikime, atsirado darbo vietų ne tik vietiniams, bet ir ne vienam Šilalės ir kitų rajonų gyventojams. Bataliono teritorija tvarkinga, viskas prižiūrėta, nauja. Batalionas puikiai bendradarbiauja su miestelio seniūnija, bendruomene, miestelėnais, įsitraukia į organizuojamas šventes, akcijas.
– O kaip dėl triukšmo?
– Kiekvieną pirmadienį turime tradiciją saliutuoti iš haubicos. Apie 9 valandą būna triukšminga, aidas tikrai persiduoda, bet vietiniai gyventojai tai jau žino. Ilgiau miegantiems esame pirmadieninis žadintuvas. Pajūrio miestelis dabar yra unikalus tuo, kad savaitę pradeda haubicos šūviu.
Trumpai tariant, nereikia bijoti nei naujų karinių miestelių, nei steigiamų poligonų. Turime suprasti, kad Lietuvos kariuomenės plėtra nėra joks baubas, tai – mūsų visų saugumas.
Tauragės rajono savivaldybės inf.št. srž. A. Čemerkos