Ferdinandas Chevalis, Pietryčių Prancūzijoje įsikūrusio Hauteriveso miestelio paštininkas, vieną 1879 metų dieną ėjo savo įprastu maršrutu, kai užkliuvo už vieno akmens. Jis pakėlė šį akmenį ir jam jo forma pasirodė tokia įdomi, jog įkvėpė jį imtis kūrybos.
Per kitus tris dešimtmečius, keliaudamas savo kasdieniais darbo maršrutais, jis rinko vis daugiau ir daugiau akmenų, kuriuos tempdavo į savo namus kaime, kur, neturėdamas jokio meninio, architektūrinio ir net statybinio išsilavinimo, statė didžiulį ir įmantrų statinį, kokio pasaulis dar nebuvo matęs – Idealius rūmus (Le Palais Ideal).
Pasaulyje yra mažai kūrinių, kuriuose į vieną įspūdingą visumą susipintų tokia kūrybinė stilių ir bruožų įvairovė. Kolonos, mauzoliejus, Ramiojo vandenyno salų stiliaus statulos, visų religijų šventyklos, galerijos, laiptai ir gyvūnų skulptūros – visa tai atspindėta šiame unikalios vaizduotės statinyje, kuris vėliau įkvėpė ir kitus kūrėjus.
Šie rūmai dabar laikomi vienu ryškiausių naiviojo meno (šiuo terminu įvardijami darbai, kuriuos sukūrė meninio išsilavinimo neturintys žmonės) pavyzdžių ir yra įtraukti į Prancūzijos istorinių paminklų sąrašą.
Tačiau šie rūmai, stūksantys mažame kaimelyje gana toli nuo pagrindinių kelių, nėra itin gausiai lankomi turistų, o jų autorius iki šiol yra gana mažai žinoma figūra Europos meno ir architektūros istorijoje. Akivaizdu, kad jis to nenusipelnė.
Paštininkas, tapęs menininku ir statytoju, gimė Charmes sur l`Herbasse`o kaime, maždaug už 100 km į pietus nuo Lijono, Dromo departamente. F. Chevalį nuo pat gimimo lydėjo skurdas, nuo kurio jis niekada taip ir nepabėgo (ir net to nesiekė).
Būdamas 13 metų, jis metė mokyklą ir tapo kepėjo pameistriu. Užaugęs jis išvengė karinės tarnybos (veikiausiai dėl mažo ūgio) ir vedė merginą, vardu Rosalie Revol. Jų pirmagimis Victorinas Josephas Fernandas dar būdamas kūdikis mirė, bet netrukus pasaulį išvydo antrasis jų sūnus Ferdinandas Cyrilas. 1873 metais mirė ir pati Rosalie. Maždaug tuo metu F. Chevalis pradėjo dirbti pašto tarnyboje, o jo sūnų pradėjo globoti krikšto tėvai.
F. Chevaliui buvo paskirtas maždaug 28 km per dieną maršrutas, ėjęs aplink Hauterivesą. Netrukus paštininkas sutiko Claire Philomene Richaud, kuri tapo jo antrąja žmona.
1879 metais, 43 metų metų F. Chevalis atvertė naują savo gyvenimo knygos skyrių, kai gimė dukra Alice Marie Philomene ir savo maršruto kelyje jis rado lemtingąjį akmenį.
F. Chevalis vėliau sakys, kad šis nutikimas atgaivino vieną sapną, kurį jis buvo susapnavęs prieš 15 metų. Šiame sapne jis sapnavo, kad eidamas suklumpa, ir, norėdamas pamatyti, kas privertė jį suklupti, nusprendžia pastatyti rūmus, pilį ar olas. „Niekam nepasakojau apie šį sapną, nes bijojau būti išjuoktas. Kvailai jaučiausi ir pats“, – prisipažino jis.
Kai lemtingame kelyje išsipildė pirmoji sapno dalis, jis pasiryžo įgyvendinti ir antrąją. „Tas akmuo vos manęs nepargriovė, – rašė jis. – Panorau sužinoti, kas tai buvo, ir išvydau akmens luitą. Grįžau į tą pačią vietą ir radau dar gražesnių akmenų. Tariau sau: „Jei gamta nori, kad tapčiau skulptoriumi, imsiuosi mūro ir architektūros“.
Įkvėpimas ir motyvacija pastatyti pastatą, kuris iš pradžių buvo vadinamas Gamtos šventove, atsklido iš vizijų, kurias F. Chevalis patyrė „transą primenančioje būsenoje“, kurios jis pats nesugebėjo paaiškinti.
Idėjų jis taip pat sėmėsi iš gamtos, kurią regėdavo nešiodamas siuntinius, ir atvirlaiškių bei iliustruotų žurnalų, kuriuos pristatydavo žmonėms. Pastarieji žurnalai tais laikais buvo tikra naujovė ir, plintant litografijai bei fotografijai, sugebėdavo kurstyti F. Chevalio vaizduotę bei vaizdus iš viso pasaulio atnešti į atokų Prancūzijos užkampį.
Statybos judėjo lėtai, nes jas teko derinti su kasdieniu paštininko darbu. Per pirmuosius 20 metų F. Chevalis pastatė išorines sienas. Iš pradžių akmenis jis nešdavosi kišenėse, po to – kibire. Galiausiai pradėjo naudotis karučiu. Jam nieko nereikšdavo sukarti papildomai 20 km, kad rastų tinkamos medžiagos statyboms.
Savo rūmus jis dažnai statydavo naktimis, pasišviesdamas žibaline lempa. Akmenis jis mūrydavo kalkėmis, cementu, arba kalkių ir cemento mišiniu.
Kol vyko statybos, sava vaga tekėjo ir kasdienis gyvenimas. 1894 metais, sulaukusi 15 metų, mirė jo dukra Alice. Dar po dviejų metų F. Chevalis paliko pašto tarnybą ir išėjo į pensiją.
Besitęsiantis projektas pradėjo traukti ne tik suglumusių kaimiečių dėmesį. Pirmasis straipsnis apie statomus rūmus nacionaliniame laikraštyje „La Vie Illustrée“ pasirodė 1905 metais, o dar po dviejų metų F. Chevalis pasamdė vietos gyventoją Julią Micoud, kad ji koordinuotų šios vietos lankymą. Kai vienas fotografas pradėjo pardavinėti atvirukus su jo darbais, F. Chevalis kreipėsi į teismą ir sėkmingai apgynė teisę į monopolį pardavinėti savo paties atvirukus.
Galiausiai 1912-aisiais, tais metais, kai mirė paskutinis dar gyvenęs jo vaikas, jau suaugusiu vyru tapęs Cyrilas, F. Chevalis paskelbė, kad jo viso gyvenimo kūrinys yra baigtas.
26 m ilgio ir 12 m aukščio rūmai atspindi įvairiausių stilių mišinį. Jie dažnai lyginami su Antoni Gaudi ir Salvadoro Dali kūriniais, tačiau netgi jie nėra pakankamai adekvatus pavyzdys. Pirmiausia buvo pastatyta rytinė rūmų dalis, kurioje matyti hinduistų šventyklos, Julijaus Cezario, Archimedo bei senovės galų vado Vercingetorikso statulų fragmentai.
Vakarinėje pusėje, primenančioje Viduramžių pilį, galima įžiūrėti šveicarų trobelę ir alžyrietišką namą, o pietvakariniame kampe – mečetės bruožų. Šiaurinis ir pietinis rūmų fasadai labiau skirti gamtai, o ne žmonių kultūrai – juose gausu gyvūnų ir augalų fragmentų.
Rūmų sienose išraižyta ir nemažai užrašų. Kai kurie iš jų yra asmeniški, kiti – labiau filosofiški: „Šį paminklą pastatė valstietis“, „Atminkite, kad tikėti reiškia pasiekti“ ir „10 000 dienų, 93 000 valandų ir 33 metai pastangų. Tiems, kas mano, kad gali padaryti geriau, suteikite galimybę pabandyti“.
Jis tikėjosi, kad galės būti palaidotas savo rūmų viduje, bet valdžia neleido to daryti, todėl 1914 metais, kai mirė jo antroji žmona, ir kai Europa paniro į visuotinį karą, šis nepailstantis kūrėjas vėl išsitraukė savo ištikimąjį karutį ir grįžo į kelią ieškoti akmenų, kad Hauteriveso kapinėse netoli savo rūmų pasistatytų mauzoliejų. Tylos ir amžinos ramybės kapą jis baigė 1922 metais, likus dviem metams iki savo mirties. F. Chevalis mirė sulaukęs 88 metų ir buvo palaidotas šiame mauzoliejuje.
Iki to laiko, nepaisant išsilavinimo stokos, šio architektūros mėgėjo šedevrą atrado ir panaudojo kai kurie garsiausi to laikotarpio menininkai.
Pablo Picasso savo užrašinėje nusipiešė 12 šio pastato eskizų. Siurrealizmo pradininkas Andre Bretonas taip pat žavėjosi šiais rūmais, ir jie net buvo įtraukti į Niujorko Šiuolaikinio meno muziejaus 1936 metų parodą „Fantastinis menas, dadaizmas ir siurrealizmas“. Apie šiuos rūmus rašė Anais Nin, juos fotografavo Lee Milleris, o Maxas Ernstas jų garbei sukūrė vieną koliažą.
Nuostabą dar labiau stiprino tai, kad šis neįtikėtinas paminklas, apjungęs tokią stilių įvairovę ir išraižytas užrašais bei išminties žodžiais, tūnojo provincijos gūdumoje.
Tačiau bėgant metams, reakcija į provincijos paštininko menines pretenzijas pradėjo kisti. Daugėjo pašaipų ir snobistinių pasisakymų.
Iki 7-ojo dešimtmečio F. Chevalio statinys geriausiu atveju buvo pamirštas, blogiausiu – aktyviai nekenčiamas. Vienas kritikas rašė, kad jis yra „absoliučiai bjaurus. Tai apgailėtina beprotybių puokštė, gimusi prasčioko galvoje“.
Panieką Idealiems rūmams nutraukė 1968 metais laikraščio „Le Figaro“ redakcijos skiltyje pasirodęs straipsnis, kuriame buvo pasmerkta kritika kadaise taip ryškiai švietusiam meniniam objektui. Į tai nedelsiant sureagavo Prancūzijos vyriausybė, ir 1969 metais tuometinis kultūros ministras Andre Malraux paskelbė šiuos rūmus nacionaliniu paminklu.
„Tuo laiku, kai naivusis menas gali būti labai profesionalus, būtų vaikiška to nepadaryti, kai mes, prancūzai, galime pasigirti vieninteliu naiviosios architektūros pavyzdžiu pasaulyje ir laukiame, kol jis sugrius“, – tuo metu sakė jis.
Unikalus pastatas buvo išsaugotas ateities kartoms, ir legenda atgimė iš naujo. 1986 metais paštininkas sulaukė ir aukščiausio profesinio įvertinimo – pašto ženklo su savo atvaizdu. 1994 metais Hauteriveso miestas iš F. Chevalio giminaičių perėmė Idealių rūmų nuosavybės teises.
Nuo 2010 metų išskirtiniame šių rūmų fone pradėti rengti muzikos koncertai. Ir nors Prancūzija saugo bei brangina turistų lankomą statinį, neapleidžia jausmas, kad šių rūmų istorija negauna tiek dėmesio, kiek yra nusipelniusi. Šį dėmesio trūkumą iš dalies kompensavo 2018 metais pasirodęs Nilso Tavernier filmas „L`incroyable histoire du facteur Cheval“ („Neįtikėtina paštininko Chevalio istorija“), kuriame Jacques`as Gamblinas atliko paštininko, o Laetitia Casta – jo antrosios žmonos vaidmenį.
Galbūt F. Chevalis nebuvo vienas garsiausių pasaulio architektų ar net vienas garsiausių pasaulio paštininkų, bet jis turėjo vaizduotę kaip niekas kitas ir pastatė statinį, kaip niekas kitas. F. Chevalis norėjo, kad Idealūs rūmai taptų jo kapaviete. Tai neįvyko, tačiau jie amžiams išsaugojo jo vardą ir atminimą. O tiems kritikams, kurių dar pasitaiko, galima atsakyti vienu iš jo užrašų: „Tiems, kas mano, kad gali padaryti geriau, suteikite galimybę pabandyti“.